Stephen King - Tylos zona

Džonis padėjo švino rutuliukus ant antklodės. Jo rankų raumenys virpėjo. Jautė, kaip maudžia skrandį, išseko jėgos, ir staiga jį pagavo tūžmas ant motinos.

— Viešpats padeda tiems, kurie patys sau padeda, — tarė jis. — O tau, mama, nereikia krikščionių dievo. Tau reikia džino, kuris iššoktų iš butelio ir įvykdytų tris tavo norus.

— Džoni!

— Bet tai tiesa.

— Tai vis tie daktarai pripūtė tau į galvą! Visas tas nesąmones! — Jos lūpos drebėjo, akys išsiplėtė, bet ašarų neištryško. — Viešpats prikėlė tave iš komos, Džoni, kad į vykdytum jo valią.

O tie kiti, jie tik...

— Tie kiti mėgina vėl pastatyti mane ant kojų, kad likusį gyvenimą nereikėtų vykdyti viešpaties valios, važinėjant invalido vežimėliu.

— Tik nesiginčykit, — įsiterpė Herbertas. — Šeimoje nedera ginčytis. — Ir uraganams nedera siautėti, bet jie siautėja kasmet, tad ką jis besakytų, barnio nebeišvengsi. Uraganas artėjo.

— Jeigu tu pasikliausi viešpačiu, Džoni... — Toliau varė savo Vera, tarytum Herberto čia nė nebūtų.

— Aš nebepasikliauju niekuo.

— Man skaudu girdėti tai, — tarė Vera. — Šėtono tarnų pilna visur. Jie stengsis nukreipti tave nuo tikrojo pašaukimo. Ir, atrodo, jiems neprastai sekasi.

— O tu žūt būt stengiesi išpūsti visa tai iki... iki amžinybės?

Jei nori, paaiškinsiu tau, kas čia įvyko: kvailas sutapimas, pora vaikėzų nesuvaldė automobilių ir pavertė mane faršu. Ar žinai, ko aš noriu, mama? Aš noriu išeiti iš čia. Tik tiek. Ir dar noriu, kad tu gertum vaistus ir... ir vėl pajustum žemę po kojom. Tik tiek.

— Aš išeinu. — Ji atsistojo. Išbalęs veidas persikreipė. — Melsiuos už tave, Džoni.

Jis žvelgė į motiną, bejėgis, priblokštas ir nelaimingas. Jo pykčio nebeliko. Visą buvo išliejęs motinai.

— Nenustok naudojusi vaistų! — beveik riktelėjo Džonis.

— Aš melsiuos, kad tu praregėtum.

Ji išėjo iš palatos akmeniniu veidu.

Džonis bejėgiškai pasigręžė į tėvą.

— Geriau būtum šito nesakęs, Džoni, — atsiduso Herbertas.

— Aš pavargau. Tai, ką šneku, nebereiškia mano minčių. Nei mano nuotaikos.

— Taigi, — teištarė Herbertas. Lyg ir norėjo dar kažką pasakyti, bet susilaikė.

— Ar ji vis dar ketina važiuoti į Kaliforniją, į tą skraidančių lėkščių simpoziumą, ar kaip jis ten vadinasi?

— Taip. Bet ji dar gali apsigalvoti. Nežinai, ką ji sumanys rytoj, o prieš akis dar visas mėnuo.

— Turėtum ką nors daryti.

— Nejaugi? O ką? Uždaryti į beprotnamį? Užrakinti duris?

Džonis papurtė galvą.

— Nežinau. Bet, man regis, laikas apie tai rimtai susimąstyti, užuot apsimetinėjus, kad tai tavęs neliečia. Ji ligonė. Turėtum tai matyti.

Herbertas garsiai tarė:

— Ji buvo sveika iki tavo...

Džonis krūptelėjo, lyg būtų gavęs antausį.

— Klausyk, Džoni, atleisk, aš ne tą norėjau pasakyti.

— Gerai, tėti.

— Ne, tikrai nenorėjau. — Herberto veidas buvo labai nelaimingas. — Klausyk, aš turiu eiti pažiūrėti, ką ji veikia. Turbūt visiems dalija lapelius koridoriuose.

— Gerai.

— Džoni, pasistenk tai pamiršti ir galvok apie pasveikimą. Ji labai myli tave, aš irgi. Nesmerk mūsų.

— Ne. Viskas puiku, tėti.

Herbertas pabučiavo Džonį į skruostą.

— Reikia jos ieškoti.

— Žinoma.

Herbertas išėjo. Likęs vienas Džonis atsikėlė ir nusvirduliavo tris žingsnius nuo vežimėlio iki lovos. Nedaug. Bet vis šis tas.

Pradžia. Jis daug skaudžiau nei manė tėvas graužėsi dėl nuoskaudos motinai. Graužėsi, nes vis stiprėjo keista nuojauta, jog motina neilgai begyvens.

2

Vera atsisakė gydytis. Herbertas mėgino ją įšnekinti, paskui palenkti meilikavimu, galų gale priversti. Tuščiai. Ji parodė jam „bendraminčių Jėzuje” laiškus, prikeverzotus ir pilnus klaidų, vienu balsu pritariančius Veros nuomonei ir žadančius melstis už ją. Vienas laiškas buvo nuo kažkokios ledi iš Rod Ailendo, taip pat gyvenusios fermoje Vermonte ir laukusios pasaulio pabaigos (kartu su neatskiriamu špicu Očiu). „DIEVAS yra geriausias vaistas, — rašė toji ledi, — prašyk DIEVO, ir BOSI PAGYDYTA, o ne tų, kurie uzurpavo dievo galybę tie ir susargdina vėžiu šitame šėtono pasaulyje su savo šėtonišku kišimusi į kiekvieną, kurį operavo, kad ir glandus, anksčiau ar vėliau jie susargdina vėžiu, tai prašyk DIEVO, melskis DIEVUI, sujunk savo valią su DIEVO VALIA, ir BŪSI PAGYDYTA”.

Herbertas pakalbėjo su Džoniu telefonu, kitą dieną Džonis paskambino motinai ir atsiprašė, kad buvo toks šiurkštus jai. Jis nuolankiai prašė ją pradėti vėl vartoti vaistus — vardan jo. Vera atleido jam, bet gydytis atsisakė. Jei viešpats panorės, kad ji vaikščiotų šia žeme, jis ir pasirūpins, kad ji dar vaikščiotų. O jeigu viešpats panorės pasišaukti ją, tai jis taip ir padarys, net jeigu ji ir išgertų po statinę piliulių kasdien. Tai buvo geležinis argumentas, ir Džonis tegalėjo atsikirsti vieninteliu teiginiu, katalikų ir protestantų vieningai atmetamu aštuoniolika šimtmečių: kad viešpats išreiškia savo valią per žmogaus protą taip pat, kaip ir per žmogaus dvasią.

— Mama, — tarė jis, — negi tau nebuvo kilusi mintis, kad viešpats išreiškė savo valią kažkuriam daktarui, ir tas išrado vaistus, kad tu ilgiau gyventum? Nejau tu nenori apsvarstyti šitos idėjos?

Tarpmiestiniai pasikalbėjimai ne per daug tinka teologiniams disputams. Vera padėjo ragelį.

Kitą dieną į Džonio palatą atėjo Meri Mišo, padėjo galvą ant jo lovos ir pravirko.

— Na jau, na, — sunerimo Džonis. — Kas čia dabar? Ar kas blogo nutiko?

— Mano berniukas, — kūkčiodama ištarė ji. — Mano Markas. Jį išoperavo ir viskas taip, kaip jūs sakėte. Jis gerai jaučiasi. Jis vėl regės nesveikąja akimi. Ačiū dievui.

Ji apkabino Džonį, jis irgi priglaudė ją kiek leido jėgos. Jausdamas ant skruostų šiltas jos ašaras, jis pagalvojo, kad tai, kas jam atsitiko, ne taip jau blogai. Gal kai kuriuos dalykus įmanoma dar kartą pasakyti, pamatyti ar atrasti iš naujo. Net galimas daiktas, kad aukščiausiasis išreiškia savo valią per jį, nors jam pačiam dievo sąvoka buvo miglota ir sunkiai apibrėžiama. Jis glostė Meri, sakė, kad jis labai džiaugiasi. Kartu priminė, kad operavo Marką ne jis, o pats net gerai nepamena, ką jai yra pasakęs. Netrukus ji išėjo šluostydamasi akis, palikdama Džonį vieną su savo mintimis.

3

Rugpjūčio pradžioje Džonį aplankė Deivis Pelsenas. Klivz Milzo vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas buvo neaukštas, tvarkingas vyriškis — jis nešiojo akinius su storais stiklais ir be paliovos keitė ryškių spalvų sportinius švarkus. Iš visų žmonių, atėjusių lankyti Džonio tą, rodos nesibaigiančią septyniasdešimt penktųjų vasarą, Deivis atrodė mažiausiai pasikeitęs. Galvoje buvo atsiradę daugiau žilų plaukų, bet tik tiek.

— Na, kaip jūs laikotės? Iš tikrųjų? — paklausė Deivis, užbaigus pasisveikinimo ceremoniją.

— Pusėtinai, — atsakė Džonis. — Galiu vaikščioti vienas, jei nepadauginu. Galiu nuplaukti šešis ratus baseine. Kartais užeina galvos skausmai, nors sienomis lipk, bet daktarai sako, kad jie gali kartotis dar kurį laiką. Gal ir visą likusį mano gyvenimą.

— Ar nieko, jei paklausiu kai ko asmeniško?

— Jei norite paklausti, ar dar būna erekcijų, — išsišiepė Džonis, — atsakysiu teigiamai.

— Malonu tai išgirsti, bet aš norėjau paklausti apie pinigus? Ar išsimokėsite už viską?