Stephen King - Tylos zona

— Jėzau, kas per vaikas, — tarė Eilina, tiesdama jam ranką. — Tai niekai lyginant su tuo, ką esu sumaniusi kitam seansui.

— Pamirškite tai, — tarė Džonis. — Kitą kartą aš tik plaukiosiu...

Džonis žiūrėjo į ją, jo veide atsispindėjo didėjanti nuostaba.

Ranka spaudė jos riešą vis stipriau, iki skausmo.

— Džoni? Kas atsitiko? Sutraukė raumenis?

— Negali būti, — negarsiai tarė Džonis.

— Džoni?

Jis tebespaudė jos riešą, žiūrėdamas į akis išsiblaškiusiu, svajingu žvilgsniu, nuo kurio jai darėsi nejauku. Žinia, ji buvo girdėjusi šį bei tą apie Džonį Smitą, bet blaivus jos škotiškas pragmatizmas ignoravo tuos tauškalus. Sklido gandas, esą jis išpranašavęs, jog Meri Mišo berniukas bus sveikas dar tada, kai gydytojai nebuvo visiškai įsitikinę, ar verta ryžtis rizikingai operacijai. Kitas gandas buvo susijęs su daktaru Veizaku; neva Džonis pasakęs jam, kad jo motina ne mirusi, o gyvena kažkur Vakarų pakrantėje kita pavarde. Eilina Meigaun buvo tikra, jog tai akių dūmimas, tokio pat lygio kaip religiniai žurnalai ar sentimentalūs romaniūkščiai, kuriuos seserys ryte rydavo per budėjimus. Bet dabar jo žvilgsnis sukėlė baimę. Atrodė, tarytum jis būtų matęs ją kiaurai.

— Džoni, kas jums? — Jie buvo vienudu fizioterapijos kabinete. Didžiulės dvivėrės durys, kuriose buvo įstatyti matiniai stiklai, skyrė juos nuo baseino patalpos.

— Štai kaip, — tarė Džonis. — Jūs geriau... ne, dar nevėlu. Pats laikas.

— Apie ką jūs šnekate?

Jis ūmai atitoko. Paleido jos ranką... bet buvo spėjęs taip spustelėti, kad išorinėje pusėje buvo palikę baltos žymės nuo spaudimo.

— Skambinkite ugniagesiams, — tarė jis. — Jūs pamiršote išjungti degiklį. Pradeda degti užuolaidos.

— Ką?..

— Nuo degiklio užsiliepsnojo pašluostė, o nuo pašluostės — užuolaida, — nekantriai tarė Džonis. — Kuo greičiau kvieskite ugniagesius. Nejau norite, kad jūsų namas sudegtų?

— Džoni, jūs negalite žinoti...

— Nesvarbu, ko aš negaliu žinoti, — atšovė Džonis, griebdamas ją už alkūnės. Jis tempte ištempė ją pro duris. Džonis smarkiai raišavo kaire koja — kaip visada, kai būdavo pavargęs. Jie perėjo baseino patalpą, kulniukai dusliai kaukšėjo plytelėmis, pasuko pirmojo aukšto koridoriumi ir nusileido į seserų postą. Už pertvaros dvi seserys gurkšnojo kavą, o trečia, užgulusi telefoną, pasakojo kažkam kitame laido gale, kaip ji pertvarkė savo butą.

— Ar pati skambinsite, ar man paskambinti? — paklausė Džonis.

Eilinos mintys sukosi lyg kaleidoskope. Jos rytai nesiskirdavo vienas nuo kito kaip ir daugumos viengungių. Atsikelia, kol verda minkštas kiaušinis, suvalgo visą greipfrutą, be cukraus, ir išgeria puoduką kavos. Papusryčiavusi apsirengia ir išvažiuoja į ligoninę. Ar išjungė degiklį? Žinoma, išjungė. Ji negalėjo tiksliai prisiminti, ar tai darė, bet juk buvo įpratusi. Turėjo išjungti.

— Bet tikrai, Džoni, kaip jums šovė į galvą...

— Gerai, paskambinsiu aš.

Jiedu jau buvo seserų kambaryje, stiklinėje kabinoje, kurioje stovėjo trys kėdės stačiomis atkaltėmis ir šildytuvas. Didžiąją dalį kambarėlio užėmė iškvietimų pultas — eilės lempučių, kurios pacientui paspaudus mygtuką ima blykčioti raudonai. Trys lemputės blykčiojo. Dvi seserys lyg niekur nieko toliau gurkšnojo kavą ir plakė liežuviais kažkokį daktarą, nusilesusį per Bendžamino vardadienį. Trečioji, matyt, plepėjo su savo kavalieriumi.

— Atsiprašau, man reikia paskambinti, — tarė Džonis.

Sesuo uždengė telefoną ranka.

— Vestibiulyje yra telefonas-automatas...

— Dėkui, — atsakė Džonis ir ištraukė ragelį jai iš rankos. Jis paspaudė vieno iš laisvų kanalų mygtuką ir pasuko nulį. Ragelyje pasigirdo pypsėjimas. — Kas gi čia dabar?

— Ei! — šūktelėjo sesuo, ką tik burkavusi su savo garbintoju. — Po šimts velnių, ką čia išdarinėjate? Atiduokite ragelį!

Džonis prisiminė esąs ligoninėje ir pasuko devynis, jungiantį miestą. Po to vėl pasuko nulį.

Sesers, iš kurios buvo atimtas ragelis, skruostai degte degė iš pasipiktinimo, ji griebė už telefono. Džonis ją taip stumtelėjo, kad ta net apsisuko; pamačiusi Eiliną, žengė prie jos.

— Eilina, kas šitam trenktam berneliui darosi? — šaižiai paklausė ji. Dvi kitos seserys pastatė kavos puodukus ir išsižiojusios įsispoksojo į Džonį.

Eilina sutrikusi gūžtelėjo pečiais.

— Aš nežinau, jis ką tik...

— Operatorius klauso.

— Operatoriau, aš noriu pranešti apie gaisrą Oldtaune, — tarė Džonis. — Prašom pasakyti man gaisrinės numerį?

— Ei, — sukruto viena iš seserų. — O kieno namas dega?

Eilina nervingai mindžikavo.

— Jis sako, kad mano.

Sesuo, pasakojusi kavalieriui apie savo butą, įdėmiau pažvelgė į Džonį.

— Viešpatie, čia gi tas vyrukas, — tarė ji.

Džonis mostelėjo ranka į pultą, kuriame dabar mirkčiojo jau penkios ar šešios lemputės.

— Kodėl nenueinate pažiūrėti, ko tiems žmonėms reikia?

Operatorius sujungė jį su Oldtauno gaisrinės tarnyba.

— Esu Džonas Smitas ir noriu pranešti apie gaisrą. Tai yra... — jis žvilgtelėjo į Eiliną. — Koks jūsų adresas?

Akimirksnį Džoniui atrodė, kad ji taip ir nepasakys. Lūpos krutėjo, bet be garso. Abi kavos gėrėjos pamiršo savo puodukus ir pasitraukė į tolimesnį kabinos kampą. Jos kuždėjosi tarsi mokinukės mokyklos tualete. Abi žiūrėjo išplėtusios akis.

— Aš klausau, — pasigirdo balsas kitame laido gale.

— Greičiau, — tarė Džonis, — nejau norite, kad jūsų katės iškeptų?

— Centrinė gatvė 624, — nenoromis pasakė Eilina. — Džoni, jūs piktai pajuokavote.

Džonis pakartojo adresą į ragelį.

— Dega virtuvėje, — dar pridūrė.

— Jūsų pavardė, pone?

— Džonas Smitas. Aš skambinu iš Rytų Meino medicinos centro Bengore.

— Ar galėčiau sužinoti, kas jus taip informavo?

— Mes būsime prie telefono visą dieną. Mano informacija teisinga. Perduokite toliau.

Jis padėjo ragelį.

— ... o jis pasakė, kad Semo Veizako motina tebėra...

Sesuo nuščiuvo ir įsmeigė akis į Džonį. Jis jautė, kaip jos visos stebeilija į jį, jų akys guli ant jo odos tarytum maži, karšti svareliai, jis žinojo, kas iš to bus, ir nuo to žinojimo jau darėsi koktu.

— Eilina, — tarė jis.

— Taip.

— Ar turite kokių kaimynų, kuriuos gerai pažįstat?

— Taip... Bertas ir Dženisė gyvena greta.

— Ar kuris nors iš jų namie?

— Manau, kad Dženisė turėtų būti, tikrai bus.

— Kodėl nepaskambinus jai?

Eilina linktelėjo, ūmai suvokusi, ką jis siūlo. Ji paėmė telefoną iš jo rankos ir surinko komutatoriaus numerį 827. Seserys stovėjo greta, godžiai rydamos juos akimis, lyg būtų netyčia pakliuvusios į pasiutiškai įdomią televizijos programą.

— Alio? Dženisė? Čia Eilina. Ar tu virtuvėje?.. Gal žvilgtelėtum pro langą į mano butą, ar viskas, taip sakant, ten gerai?.. Supranti, mano bičiulis sako... Aš pasakysiu tau po to, kai pažiūrėsi, gerai? — Eilina išraudo. — Taip, aš lauksiu. — Ji dėbtelėjo į Džonį ir pakartojo: — Jūs piktai pajuokavote, Džoni.

Tyla, atrodė, tęsėsi be galo. Paskui Eilina vėl pradėjo klausytis. Ji klausėsi ilgai, paskui prabilo keistu, prislopintu balsu, visiškai nepanašiu į įprastinį savo balsą.

— Ne, Džene, viskas gerai. Juos jau iškvietė. Ne... šiuo momentu negaliu paaiškinti, bet papasakosiu vėliau. — Ji pažvelgė į Džonį. — Taip, aš sužinojau gana keistu būdu... bet aš galėsiu paaiškinti. Manau, kad galėsiu paaiškinti. Sudie.