Stephen King - Tylos zona

Ji padėjo ragelį. Visi sužiuro į ją, seserys — netverdamos smalsumu, Džonis — miglotai įsitikinęs savo teisumu.

— Dženė sako, kad iš mano virtuvės lango virsta dūmai, — tarė Eilina, ir visos trys seserys sutartinai atsiduso. Jų akys, išplėstos ir tarytum kaltinančios, vėl nukrypo į Džonį. Teisėjų akys, niūriai pagalvojo jis.

— Man reikia važiuoti namo, — tarė Eilina. Atkaklios, pataikaujančios, reiklios fizioterapeutės vietoje dabar mindžikavo moterytė, nerimaujanti dėl savo kačių, savo namo ir savo turto. — Aš... aš nežinau, kaip jums dėkoti, Džoni... Atsiprašau, kad nepatikėjau jumis, bet... — Ji pravirko.

Viena iš seserų žengė artyn, bet Džonis buvo greitesnis. Jis apkabino Eiliną ir išvedė į vestibiulį.

— Jūs tikrai sugebate, — kuždėjo Eilina. — O ką jos pliauškia...

— Važiuokite, — tarė Džonis. — Esu tikras, kad viskas gerai baigsis. Dūmai ir vanduo padarys šiokių tokių nuostolių, bet tik tiek. Na, filmo „Bačas Kesidis ir Sandensas Kidas” plakato jūs kaip ir nebeturite, bet tai ir viskas.

— Taip, puiku. Ačiū jums, Džoni. Tesergsti jus dievas. — Ji pabučiavo jį į skruostą ir nuskubėjo per vestibiulį. Vienąsyk atsigręžė — jos veide atsispindėjo kažkas labai panašaus į prietaringą baimę.

Seserys, išsirikiavusios palei kabinos langą, stebeilijo į jį. Ūmai jos pasirodė jam panašios į varnas ant telefono laidų, spoksančias į kažką ryškų ir tviskantį, kažką tokio, ką galima pulti ir sukapoti snapu į gabalus.

— Eikite ten, kur jūsų laukia, — piktai tarė Džonis, ir jos krūptelėjo, išgirdusios jo balsą. Jis nušlubčiojo per vestibiulį link lifto, palikdamas joms laisvę skleisti naujus gandus. Jis jautėsi pavargęs. Maudė kojas. Klubų sąnariuose, atrodė, prismaigstyta stiklo šukių. Jis norėjo kuo greičiau atsigulti į lovą.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

1

— Tai ką ketinate daryti? — paklausė Veizakas.

— Kad aš žinočiau, — atsakė Džonis. — Kiek, sakėte, jų ten susirinko.

— Gal aštuonetas. Vienas iš „Esoušieited Pres” Naujosios Anglijos šiaurinės dalies biuro. Dviejų televizijos stočių reporteriai su kameromis ir prožektoriais. Ligoninės direktorius labai pyksta ant jūsų, Džoni. Jam atrodo, kad elgėtės kaprizingai.

— Dėl to, kad moteriškės namas buvo besudegąs? — paklausė Džonis. — Galiu pasakyti tik tiek, kad šiandien, matyt, velniškai nuobodžių naujienų diena.

— Nemanyčiau. Fordas vetavo du įstatymų projektus. Palestiniečių išsivadavimo judėjimo organizacija susprogdino restoraną Tel Avive. Policijos šuo aerouoste suuodė keturis šimtus svarų marihuanos.

— Tai ką jie čia veikia? — paklausė Džonis. Kai Semas atėjo pasakyti, jog reporteriai renkasi vestibiulyje, jam tuoj šovė į galvą mintis: kaip į tai pažiūrės motina. Ji buvo kartu su jo tėvu Pounele, ruošėsi kitą savaitę išvykti į Kaliforniją. Nei Džonis, nei jo tėvas nelaikė tos kelionės naudinga, o sužinojusi, kad sūnus tapo lyg ir mediumu, ji galėjo atidėti tą kelionę, bet Džonis būgštavo, kad šitoks gydymas gali virsti didesne blogybe iš dviejų. Panašus sukrėtimas turbūt ją pribaigtų.

Antra vertus, — ta mintis staiga užvaldė jo protą, įgavo įkvėpimo— o gal taip galima būtų įtikinti ją ir ji vėl imtų gerti vaistus.

— Jie čia todėl, kad tai, kas įvyko, yra sensacija, — tarė Šėmas. — Ir su visais klasikiniais jos požymiais.

— Aš nieko ypatingo nepadariau, aš tik...

— Jūs tik pasakėte Eilinai Meigaun, kad jos namas dega, ir jis degė, — ramiai tarė Semas. — Eime, Džoni, juk turėjote numatyti, kad anksčiau ar vėliau šitai atsitiks.

— Aš nesivaikau reklamos, — irzliai burbtelėjo Džonis.

— Ne, aš ne tą turėjau galvoje. Žemės drebėjimas neturi nieko bendro su reklama. Bet reporteriai nuslepia tai. Žmonės nori žinoti.

— O jeigu atsisakyčiau kalbėti su jais?

— Tai ne išeitis, — atsakė Semas. — Jie išsiskirstys ir spausdins kvailas paskalas. Be to, išėjus iš ligoninės, jie jūsų tykos. Kaišios mikrofonus prie veido, tarytum būtumėt senatorius ar nusikaltėlių bosas, ir kas tada?

Džonis susimąstė.

— Ar Braitas yra tarp jų?

— Yra.

— O jeigu pakviesčiau jį užeiti? Papasakočiau jam viską, o jis perduotų kitiems.

— Jūs galite taip pasielgti, bet tada tie kiti pasijustų labai nuskriausti. O nuskriaustas reporteris taps jūsų priešu. Niksonas juos nuskriaudė, ir jie sudraskė jį į gabalus.

— Aš ne Niksonas, — tarė Džonis.

Veizakas spindulingai nusišypsojo.

— Ačiū dievui, — tarė jis.

— Tai ką jūs patartumėte? — paklausė Džonis.

2

Kai Džonis įėjo pro sukamąsias duris į ligoninės vakarinės dalies vestibiulį, reporteriai pašoko iš vietų ir puolė prie jo. Džonis vilkėjo baltais marškiniais su atvira apykakle ir mėlynais džinsais, aiškiai jam per plačiais. Veidas buvo išblyškęs, bet susikaupęs. Ant kaklo buvo ryškūs randai. Fotoblykstės šaudė į jį šilta ugnimi ir Džonis susigūžė. Pasipylė klausimai.

— Palaukit! Palaukit! — suriko Veizakas. — Juk jis dar ne visai pasveikęs! Jis nori padaryti trumpą pareiškimą, po to atsakys į kai kuriuos jūsų klausimus, bet su sąlyga, kad laikysitės tvarkos! Visų pirma atsitraukite, nes nėra kuo kvėpuoti!

Tvykstelėjo du televizijos jupiteriai, užliedami vestibiulį nežemišku švytėjimu. Poilsio kambario tarpduryje grūdosi gydytojai ir seserys. Džonis atšlijo nuo šviesų, pamanęs, jog tai turbūt ir yra vadinamieji jupiteriai. Jis jautėsi taip, tarytum viskas būtų vykę sapne.

— O jūs kas toks? — riktelėjo vienas iš reporterių Veizakui.

— Aš Semiuelis Veizakas, šito jaunuolio gydytojas.

Visi nusikvatojo, įtampa kiek sumažėjo.

— Kaip jaučiatės, Džoni? — paklausė Veizakas. Vakarėjo, ir ta ūmi nuojauta, kad štai užsidega Eilinos Meigaun virtuvė, dabar tebebuvo tolimas ir nereikšmingas vaidinys, tik prisiminimo šešėlis.

— Gana puikiai, — atsakė jis.

— Tai ką jūs norite pasakyti? — šūktelėjo vienas reporteris.

— Na, — tarė Džonis, — tai štai ką. Mano fizioterapeutas — Eilina Meigaun. Labai miela dama, ji padėjo man atstatyti jėgas. Matote, aš patekau į avariją, ir... — Viena iš televizijos kamerų privažiavo arti, beveik įsiremdama į jį, akimirką jis užsikirto. — ... Ir smarkiai nusilpau. Raumenys tarsi nustojo funkcionavę. Šįryt mes buvome fizioterapijos kabinete, procedūros jau baigėsi, ir staiga aš pajutau, kad jos namas dega. Tai yra, tiksliau sakant... — Viešpatie, lemeni kaip kretinas! — Pajutau, kad ji pamiršo išjungti viryklę ir virtuvės užuolaidos tuoj tuoj suliepsnos. Tada mudu nuėjome prie telefono, iškvietėme ugniagesius, štai ir viskas.

Akimirką visi nuščiuvo, pergalvodami jo žodžius. — Aš kažkaip pajutau , štai ir viskas, — paskui vėl ūžtelėjo klausimų banga, pavirsdama beprasmišku žmonių balsų gaudesiu. Džonis apsidairė, lyg ieškodamas pagalbos, jis jautėsi sutrikęs ir lengvai sužeidžiamas.

— Po vieną, po vieną! — šaukė Veizakas. — Kelkite rankas! Ar niekad nesimokėte mokykloje?

Visi pradėjo mojuoti rankomis, ir Džonis parodė į Deividą Braitą.

— Džoni, ar jūs tai pavadintumėte ekstrasensoriniu atveju?

— Aš pavadinčiau tai nuojauta, — atsakė Džonis. — Aš kaip tik baigiau daryti pritūpimus, panelė Meigaun paėmė mano ranką, kad padėtų man atsikelti, ir aš jau viską žinojau.

Jis parodė į kažką kitą.