Stephen King - Tylos zona

— Džoni? — Semas palinko į priekį ir atsargiai atitraukė vieną jo ranką. — Ar jūsų motina?

— Taip. Motina.

— Infarktas?

— Insultas, — tarė Džonis, ir Semas Veizakas užjaučiamai švilptelėjo. — Jie žiūrėjo televizijos žinias... nė vienas iš jų nesitikėjo... ir staiga pasirodžiau aš... ir ją ištiko insultas. O viešpatie. Ji ligoninėje. Jeigu dar kas nors atsitiks mano tėčiui, jis bus trečia auka. — Džonis isteriškai nusikvatojo, paklaikusiomis akimis žiūrėdamas čia į seserį, čia į Veizaką. — Tai bent talentas, — tarė jis. — Duok dieve tokį kiekvienam. — Ir vėl nusikvatojo, tarytum suriko.

— Ar jos būklė sunki? — paklausė Semas.

— Jis nežino. — Džonis nuleido kojas nuo lovos. Jis buvo basas, vėl persirengęs ligoninės chalatu.

— Ar jūs suprantate, ką darote? — griežtai paklausė Semas.

— O kaip jūs manote?

Džonis atsistojo ir atrodė, kad Semas tuoj jį pastums atgal į lovą. Bet jis tik žiūrėjo, kaip Džonis nuklibikščiavo prie sieninės spintos.

— Nebūkite juokingas. Jums dar negalima, Džonai.

Nesivaržydamas sesers — vienas dievas težino, kiek kartų jos matė nuogą jo pasturgalį, — Džonis nusimetė nuo pečių chalatą. Pakinkliuose prasidėjo stori, išsivingiavę randai, pradingstantys menkutėse blauzdose. Jis pasirausė spintoje ir išsitraukė baltus marškinius ir džinsus, tuos pačius, kuriuos vilkėjo per spaudos konferenciją.

— Džonai, aš kategoriškai draudžiu. Kaip jūsų gydytojas ir draugas. Sakau jums, tai beprotystė.

— Drauskit, kiek širdis geidžia, bet aš važiuosiu, — tarė Džonis. Jis pradėjo rengtis. Veide pasirodė tas pats abejingas susirūpinimas, kurį Semas siejo su jo transais. Sesuo net aiktelėjo.

— Sesele, galite grįžti į savo postą, — tarė Semas.

Ji atbula atsitraukė prie durų, dar pastovėjo akimirką ir išėjo. Nenoriai.

— Džoni, — Semas pakilo, priėjo prie jo, padėjo ranką ant peties. — Jūs čia niekuo dėtas.

Džonis nupurtė jo ranką.

— Dar ir kaip dėtas, ką čia ir kalbėti, — tarė jis. — Ji matė mane ekrane, kai šitai atsitiko. — Ir ėmė sagstytis marškinius.

— Jūs visaip įkalbinėjote motiną vartoti vaistus, bet ji atsisakė.

Džonis pakėlė akis į Veizaką, bet toliau sagstėsi marškinius.

— Tai galėjo atsitikti jei ne šįvakar, tai rytoj, po savaitės, po mėnesio...

— Arba po metų. Po dešimties.

— Ne. Nei po dešimties metų, nei po vienerių. Juk pats tai žinote. Kodėl taip stengiatės užsiversti tą naštą? Dėl to pasipūtusio reporterio? O gal tai užmaskuotas savęs gailėjimas? Stengiatės sau įteigti, kad jus persekioja prakeikimas?

Džonio veidas ėmė trūkčioti.

— Jinai žiūrėjo į mane, kai šitai atsitiko. Nejau jūs nesupratote? Ar smegenėlės jau tiek suminkštėjo?

— Ji rengėsi į sunkią kelionę, į Kaliforniją ir atgal, pats man tą sakėte. Į kažkokį simpoziumą. Labai jaudinantį renginį, sprendžiant iš jūsų pasakojimo. Taip? Taip. Beveik neabejoju, kad tai būtų atsitikę ten. Juk insultas — tai ne griausmas iš giedro dangaus, Džoni.

Džonis užsisegė džinsus ir pavargęs klestelėjo ant lovos. Jis vis dar buvo basas.

— Ką gi, — tarė jis. — Gal ir jūsų teisybė.

— Suprato! Pagaliau! Ačiū dievui!

— Ir vis dėlto turiu važiuoti, Semai.

Veizakas skėstelėjo rankomis.

Ir ką darysite nuvažiavęs? Jinai daktarų ir savo dievo valioje. Tokia padėtis. Turėtumėt tą suprasti geriau negu bet kas kitas.

— Aš reikalingas tėčiui, — negarsiai tarė Džonis. — Aš tą irgi suprantu.

— O kaip ten nusigausite? Juk beveik vidurnaktis.

— Autobusu. Nusigausiu taksi prie „Žvakių degiotojo Piterio”. Ar autobusai tebesustoja ten?

— Nedarykite šito, — tarė Veizakas.

Džonis ieškojo po kėde batų ir niekaip negalėjo rasti. Semas ištraukė juos iš palovio ir padavė jam.

— Aš jus nuvešiu.

Džonis žvilgtelėjo į jį.

— Tikrai?

— Taip, jeigu išgersite lengvų raminančiųjų.

— O jūsų žmona... — Jis sumišo, suvokęs, kad iš Veizako asmeninio gyvenimo praktiškai žino tik vieną dalyką: jo motina gyvena Kalifornijoje.

— Aš išsiskyręs, — tarė Veizakas. — Gydytojas retai nakvoja namuose... nebent jeigu jis pediatras arba dermatologas, tiesa? Mano žmonai lova atrodė greičiau pusiau tuščia negu pusiau pilna. Todėl ji užpildydavo tuštumą kuo pasitaikydavo.

— Atleiskite, — sumurmėjo sutrikęs Džonis.

— Jūs per daug gaištate laiko atsiprašinėjimams, Džoni. — Semo veidas buvo ramus, bet jo akys rūsčios. — Aukitės batus.

DVYLIKTAS SKYRIUS

1

Iš ligoninės į ligoninę , snūduriuodamas pagalvojo Džonis tarytum sklandydamas ore nuo mažos melsvos piliulės, — jis išgėrė ją prieš tai, kai jiedu su Semu išėjo iš ligoninės ir sėdo į septyniasdešimt penktųjų laidos Veizako „Eldoradą”. Iš ligoninės į ligoninę , nuo žmogaus prie žmogaus, iš vienos vietos į kitą .

Keistas dalykas, širdies gilumoje jis džiaugėsi šita kelione — pirmąkart po penkerių metų jis paliko ligoninę. Naktis buvo giedra, dangaus skliaute šviesos spirale buvo išdrikęs Paukščių takas; jie dūmė į pietus per Palmairę, Niuportą, Pitsfildą, Bentoną, Klintoną, o paskui juos virš tamsių medžių plaukė jaunas mėnuo. Negarsiai ūždamas, automobilis skrodė visišką tylą. Iš keturių stereomagnetofono garsiakalbių vos girdimai skambėjo muzika. Haidnas.

Į vieną ligoninę patekau su Klivz Milzo „greitąja”, į kitą važiuoju „Kadilaku”, galvojo jis. Bet tas jo nejaudino. Tiesiog buvo gera važiuoti, plaukti pasroviui, nors trumpam pamiršti apie motiną, apie savo naujus sugebėjimus, apie mėgėjus lįsti į kito širdį (Jis pats prisiprašė ... tiktai nelieskite manęs , gerai?). Veizakas tylėjo, tik protarpiais paniūniuodavo, pritardamas muzikai.

Džonis žiūrėjo į žvaigždes. Žiūrėjo į autostradą, apytuštę tokį vėlų metą.

Kelio juosta be paliovos vyniojosi jam prieš akis. Jie pravažiavo kelio postą, kur Veizakas, susimokėjęs kelio mokestį, gavo kvituką. Ir vėl į priekį — Gardineris, Sabatisas, Liuistonas.

Beveik penkeri metai, kai kurie nuteisti žmogžudžiai tiek neišbūna už grotų.

Jis užsnūdo.

Susapnavo sapną.

— Džoni, — meldė sapne motina. — Džoni, padėk man, išgydyk mane. — Motina buvo skarmaluota elgeta. Ji šliaužė prie jo per grindinio akmenis. Jos veidas buvo išblyškęs. Keliai pasruvę kraujais. Retuose plaukuose knibždėjo baltos utėlės. Motina tiesė virpančias rankas į jį. — Tu apdovanotas viešpaties galia, — kalbėjo ji. — Tai didi atsakomybė, Džoni. Didis pasitikėjimas. Tu turi būti jo vertas.

Jis paėmė jos rankas, uždėjo ant jų savąsias ir tarė:

— Piktosios dvasios, palikite šitą moterį!

Ji atsistojo.

— Išgelbėta! — suriko ji keistu, piktdžiugišku balsu. — Išgelbėta! Mano sūnus išgydė mane . Šlovė jo darbams šioje žemėje!

Jis mėgino protestuoti, pasakyti jai, kad visai nenori daryti šlovingų darbų, gydyti ligonių, kalbėti visokiomis kalbomis, pranašauti ateitį ar suradinėti pamestus daiktus. Jis bandė jai pasakyti, bet liežuvis nebeklausė jo. Paskui motina atsirado jam už nugaros, dideliais žingsniais ėjo grindinio akmenimis tolyn, nuolankiai susikūprinusi, bet tuo pat metu kažkokia išdidi; jos balsas gaudė lyg varpas.

— Išgelbėta! Išgelbėtojas! Išgelbėta! Išgelbėtojas!