Stephen King - Tylos zona

— Taip, mama.

Jis priėjo dar arčiau ir prisivertė paimti kaulėtą žnyplę.

— Aš noriu matyti savo Džonį, — irzliai pasakė ji.

Sesuo užjaučiamai dirstelėjo į jį ir Džonis pajuto, kaip užniežtėjo kumštį žiebti į tuos akinius.

— Gal patiktumėte mus vienus, sesele? — paprašė.

— Kad, žinote, neturiu teisės, kol...

— Klausykit, tai mano motina ir aš noriu pabūti su ja vienas, — tarė Džonis. — Kaip jūs į tai žiūrite?

— Aš...

— Atnešk man sulčių, tėti! — kimiai sušuko motina. — Rodos, išgerčiau litrą!

— Ar išeisit pagaliau? — užriko jis ant sesers. Jį apėmė baisus sielvartas, kuris trukdė jam susikaupti. Jį tarytum traukė į juodas gelmes kažkoks sūkurys.

Sesuo išėjo.

— Mama, — tarė jis, sėsdamas šalia lovos. Jo vis nepaliko keistas laiko dvilypumo, grįžimo atgal jausmas. Kiek kartų ji štai šitaip sėdėjo prie jo lovos, tikriausiai irgi laikė sulysusią ranką, šnekino jį? Džonis vėl prisiminė tą, rodos, sustojusį laiką, kai palatos sienos tarsi spaudė iš visų šonų; per plonytę placentos plėvelę jis matė motinos veidą, palinkusį virš jo, jos lūpos lėtai, bet kurtinamai bėrė beprasmiškus žodžius jam į veidą.

— Mama, — pakartojo jis, bučiuodamas žnyple pavirtusią ranką.

— Paduok tas vinis, aš prikalsiu, — tarė ji. Kairioji akis sakytum įšalo akiduobėje, dešinė pašėlusiai vartėsi. It botagu čaižomo arklio akis. — Kur mano Džonis?

— Mama, aš čia.

— Džo-ni! Džo-ni! DŽO-NI!

— Mama, — tarė jis, būgštaudamas, kad grįš sesuo.

— Tu... — žioptelėjo ji ir kiek pasuko galvą į jo pusę. — Pasilenk... kad matyčiau tave, — sukuždėjo ji.

Jis pasilenkė kaip ji prašė.

— Tu atėjai, — tarė ji. — Ačiū. Ačiū tau. — Iš sveikosios akies nusirito ašaros. Antroji, ta, kuri buvo nuo smūgio sustingusioje veido pusėje, abejingai spoksojo į lubas.

— Žinoma, atėjau.

— Aš tave mačiau, — sukuždėjo ji. — Kokią galią suteikė viešpats tau, Džoni. Ar aš nesakiau? Argi nesakiau, kad taip bus?

— Taip, sakei.

— Jis pasirinko tave savo valiai apreikšti, — kalbėjo motina. — Neišsisukinėk nuo to pašaukimo. Nesislapstyk urve kaip Elijas ir neversk jo siųsti didelės žuvies, kad tave prarytų. Nedaryk šito, Džonai.

— Ne, nedarysiu. — Jis laikė jos kaulėtą ranką. Galvoje ūžė.

— Tu ne puodžius, o tik molis jo rankoje, Džonai. Įsidėmėk.

— Gerai.

— Įsidėmėk tai! — šaižiai ištarė ji, o jis pagalvojo: Vėl pradeda paistyti nesąmones . Bet ne, nesąmonių čia buvo ne daugiau nei jos pamokslavimuose, kai jis atsibudo iš komos.

— Gerai įsiklausyk tylaus, švelnaus balso, kai jį išgirsi, — tarė ji.

— Taip, mama.

Ji truputėlį pasuko galvą ant pagalvės ir... nejau šyptelėjo?

— Tu tikriausiai manai, kad aš beprotė. — Ji dar šiek tiek pasuko galvą, kad matytų jo akis. — Bet tai nesvarbu. Tu pažinsi balsą, kai jis prabils. Jis pasakys tau, ką daryti. Kaip pasakė Jeremijui ir Danieliui, ir Amosui, ir Abraomui. Ateis ir tavo eilė. Jis pasakys tau. Ir kai jis pasakys, Džoni... atlik savo pareigą .

— Gerai, mama.

— Kokią jėgą, — sumurmėjo ji. Balsas kimo ir tolo. — Kokią jėgą suteikė tau aukščiausiasis... Aš žinojau... Visada žinojau...

— Balsas nutilo. Sveikoji akis užsimerkė. Kita beprasmiškai spoksojo priešais save.

Džonis pasėdėjo prie jos dar penketą minučių, paskui pakilo eiti. Ranka apčiuopė rankeną, jau buvo bedarąs duris, bet, išgirdęs sausą, barškantį jos balsą, kuriame skambėjo įsakymas, sustingo vietoje.

— Atlik savo pareigą , Džonai.

— Taip, mama.

Daugiau jam nebeteko su ja kalbėtis. Ji mirė rugpjūčio dvidešimtosios rytą, penkios minutės devintos. Tuo pat metu kažkur į šiaurę nuo Kamberlendo ligoninės Voltas ir Sara Hezlitai ginčijosi dėl Džonio ir vos nesusipyko, o kažkur į pietus nuo jos Gregas Stilsonas įrodinėjo vienam vaikinui, kad tas — pirmos klasės šūdas.

TRYLIKTAS SKYRIUS

1

— Tu nesupranti, — ramiai, be galo kantriai pasakė Gregas Stilsonas vaikinui, sėdinčiam Ridžvėjaus policijos skyriaus užpakaliniame kambaryje. Vaikinas buvo be marškinių; išsidrėbęs ant minkštos sudedamos kėdės, jis siurbčiojo iš buteliuko pepsikolą. Jis atlaidžiai šypsojosi, nežinodamas, kad Gregas Stilsonas nekartoja savo žodžių daugiau kaip du kartus; vaikinui buvo aišku, kad vienas iš jųdviejų — pirmos klasės šūdas, bet kuris, dar nežinojo.

Tą dabar ir reikėjo išsiaiškinti.

Jeigu reikės, tai ir naudojant jėgą.

Buvo šiltas, saulėtas rugpjūčio rytas. Medžiuose čiulbėjo paukščiai. Ir Gregas jautė, kad jo valanda išmuš greičiau nei jis tikėjosi. Vadinasi, reikia būti atsargiam su šituo pirmos klasės šūdu. Čia tau ne koks gauruotas, kreivakojis motociklininkas, pašvinkęs prakaitu. Šitas mokosi koledže, plaukai ganėtinai ilgi, bet švarūs, žvilgantys, be to, Džordžo Harvio sūnėnas. Gregas nekvaršintų dėl jo galvos (keturiasdešimt penktaisiais jis kovodamas perėjo Vokietiją, ir šitiems ilgaplaukiams išperoms jis turėjo trejetą žodelių, ir tai, žinoma, nebuvo sveikinimas „su gimimo diena”), bet, šiaip ar taip, Harvių kraujas. O municipalitete su Džordžu visi skaitėsi. Prigriebkit vaikiną į nagą , pasakė Džordžas, sužinojęs, kad policijos viršininkas Viginsas areštavo jo sūnėną. Bet jo akys bylojo: Tiktai nepersistenkit. Šiaip ar taip , vieno kraujo.

Vaikinas žiūrėjo į Gregą su tingia panieka.

— Aš viską suprantu, — tarė jis. — Jūsų pavaduotojas Daugas atėmė iš manęs marškinėlius, o aš noriu juos atgauti. Jums pačiam būtų į naudą kai ką suprasti. Jeigu neatiduosite, užsiundysiu ant raudono jūsų sprando Amerikos piliečių teisių gynimo sąjungą.

Gregas atsistojo, priėjo prie melsvai pilko seifo popieriams priešais sodos vandens automatą, ištraukė raktų ryšulį, surado reikalingą ir atidarė seifą. Nuo nelaimingų atsitikimų ir eismo avarijų registravimo blankų krūvos jis paėmė raudonus marškinėlius. Gregas išskleidė juos taip, kad matytųsi užrašas: SUGULSIM, MAŽYTE?

— Tu jais vilkėjai, — tarė Gregas vis taip pat ramiai. — Gatvėje.

Vaikinas pasisupo ant užpakalinių kėdės kojų ir gurkštelėjo pepsikolos. Atlaidi šypsenėlė — beveik pajuoka — tebežaidė jo lūpose.

— Aha, — atsakė jis. — O dabar noriu pasiimti. Jie mano.

Gregui įsiskaudo galvą. Tas šiknius nenutuokia, kaip lengva jį suvystyti. Kambario sienos sugeria garsus; pasitaikydavo, kad jos nuslopindavo ir riksmus. Ne, jis nenutuokia. Jis ničnieko nesupranta.

Tik neduok rankoms valios. Nepersistenk. Neperlenk lazdos.

Lengva pasamprotauti. Paprastai lengva ir padaryti. Bet kartais jo poelgiai... kartais jis nebesivaidydavo.

Gregas pasirausė kišenėje ir ištraukė žiebtuvėlį.

— Ir pasakykit savo gestapo viršininkui ir mano dėdei fašistui, jog pirmoji konstitucijos pataisa... — Vaikinas nuščiuvo, jo akys išsiplėtė. — Ką jūs čia... Ei! Ei!

Nekreipdamas į jį dėmesio ir iš pažiūros ramiai, Gregas čirkštelėjo žiebtuvėlį. Liepsna pliūptelėjo aukštyn ir Gregas prikišo ją prie marškinėlių. Jie išsyk užsidegė.

Priekinės kėdės kojos trinktelėjo į grindis, vaikinas pašokęs puolė prie Grego, tebelaikydamas pepsikolos butelį rankoje. Savim patenkinto šypsnio nebeliko, jį pakeitė sutrikimas ir nuostaba, prie kurių prisidėjo lepūnėlio pyktis — jam per daug ilgai viskas buvo leidžiama.