Stephen King - Tylos zona

Ir kas čia blogo, kad aplankiau Džonį , tikino ji save.

Žinia, nieko blogo. Bet kaip Voltas sureaguotų išgirdęs, kad ji išmetė savo sutuoktuvių žiedą į tualetą ir nuleido vandenį? Ko gero, jis nesuprastų ūmai ją apnikusios baimės, privertusios taip pasielgti — tokios pat baimės, kokią matė dabar kitų žmonių, pakliuvusių į laikraštį, veiduose, net paties Džonio veide. Ne, Voltas to gali nesuprasti. Šiaip ar taip, įmesti savo sutuoktuvių žiedą į klozetą ir nuleisti vandenį — nemaloniai simboliška.

— Na, gerai, — nusileido Voltas, — jis ne melagis. Bet aš tiesiog tuo netikiu...

Sara tyliai tarė:

— Voltai, įsižiūrėk į žmones, stovinčius už jo. Įsižiūrėk į jų veidus. Jie tiki.

Voltas probėgšmais dirstelėjo į nuotrauką.

— Natūralu, taip vaikas tiki fokusininku scenoje.

— Tai tu manai, kad tas Diuso, anot tavęs, buvo statytinis? Straipsnyje tvirtinama, kad jiedu su Džoniu iki tol nebuvo susitikę.

— Tik taip ir sukuriama iliuzija, — kantriai aiškino Voltas. — Joks fokusininkas netrauks triušio iš narvelio — tiktai iš skrybėlės. Arba Džonis Smitas kažką žinojo, arba jis velniškai sėkmingai atspėjo iš to Diuso elgesio. Bet kartoju, dėl to aš jį gerbiu. Šiame spektaklyje jis pasiekė nepaprasto efekto. O jei efektas pavirs doleriais, Džonis įgaus dar didesnės galios.

Šią akimirką ji neapkentė jo, jautė pasišlykštėjimą tam geram žmogui, už kurio ištekėjo. Tiesą sakant, jo charakteryje neišryškėjo nieko ypatingo, jis buvo padorus, pastovus, geraširdiškas žmogus, turėjo humoro jausmą, — jis tiesiog šventai tikėjo, jog kiekvienas nori išlošti didįjį prizą ir kiekvienas savaip gudrauja. Šįryt jis pavadino Harisoną Fišerį išpampusiu pūzru, o vakar vakare mirė iš juoko nuo Fišerio anekdotų apie Gregą Stilsoną, kažkokio atkampaus miesteliuko merą — vyrukas, matyt, kvaištelėjęs, jei sumanė ateinančiais metais pasiskelbti nepriklausomu kandidatu į Atstovų rūmus.

Ne, Volto Hezlito pasaulyje nebuvo nei ekstrasensų, nei didvyrių, čia egzistavo viena doktrina: mes turime pakeisti sistemą iš vidaus. Jis buvo padorus, rimtas vyras, mylėjo ją ir Denį, bet ūmai ji visa širdimi ėmė veržtis pas Džonį ir raudoti dėl tų penkerių metų, kuriuos iš jų atėmė. Gal ir viso gyvenimo drauge. Ir kūdikio, kurio plaukai būtų buvę tamsesni.

— Tu geriau eik, mielasis, — tyliai tarė ji. — Antraip iš tavo Timonso nė kaulelių nebeliks.

— Iš tikrųjų, — šyptelėjo jis jai. Išvados padarytos, posėdis baigtas. — Mes draugai?

— Draugai. — Bet juk jis žinojo, kur žiedas. Jis žinojo. Voltas pabučiavo ją, dešine ranka lengvai apkabinęs kaklą. Jis visada pusryčiams valgydavo tą patį, visada vienodai bučiuodavo žmoną; vieną gražią dieną jie persikels į Vašingtoną, o jokių ekstrasensų nėra.

Po penkių minučių jis atbulas išvažiavo savo nedideliu raudonu „Pintu” į Poundo gatvę, kaip visada trumpai sutūtavo atsisveikindamas ir nurūko. Ji liko viena su Deniu, kuris galėjo pasismaugti, rangydamasis nuo savo aukštakojės kėdutės.

— Viską tu ne taip darai, nevėkšla, — Sara perėjo per virtuvę ir pasodino jį patogiai.

— Fu! — nepatenkintas atsakė Denis.

Į virtuvę slapstydamasis tarytum mažametis nusikaltėlis įsėlino jų vikruolis katinas Tomatas ir Denis čiupo jį, kikendamas iš malonumo. Tomatas suglaudė ausis ir susitaikė su savo likimu.

Sara šypsodama kraustė stalą. Kūnas, esantis ramybės būsenoje, stengiasi joje pasilikti, o ji buvo ramybės būsenoje. Dievai nematė Volto trūkumų: jai užtenka savų. Džoniui ji pasiųs kalėdinį atviruką, ir viskas. Šitaip geriau, šitaip saugiau — nes judantis kūnas linkęs judėti. Juk jai čia gera gyventi. Ji ištvėrė, netekusi Deno, ištvėrė, netekusi Džonio, kuris taip neteisingai buvo iš jos atimtas (bet juk šitame pasaulyje tiek neteisybės!), perėjo savo pačios gyvenimo sūkurius, kol pateko į ramų užutekį, ir čia ji pasiliks. Šita saulės nutvieksta virtuvė — visai neprasta vieta. Geriau pamiršti mugę, Laimės Ratą ir Džonio Smito veidą.

Pildama į kriauklę vandenį indams plauti, ji įsijungė radiją ir išgirdo žinių pradžią. Pats pirmas pranešimas užėmė jai kvapą ir ji sustingo su šlapia lėkšte rankoje; suglumusi ir susimąsčiusi žvelgė į kiemelį už namo. Džonio motiną ištiko priepuolis, kai ji žiūrėjo televizijos laidą apie sūnaus susitikimą su reporteriais. Ji mirė šįryt, maždaug prieš valandą.

Sara nusišluostė rankas, išjungė radiją ir išvadavo katiną nuo Denio glamonių. Ji nunešė berniuką į svetainę ir pasodino manieže. Denis įsižeidęs protestavo, bet ji nekreipė dėmesio. Sara priėjo prie telefono ir paskambino į Rytų Meino ligoninę. Telefonininke, kuri, matyt, pavargo kartoti tą pačią frazę, pranešė, kad Džonas Smitas išsirašė iš ligoninės vakar vakare prieš vidurnaktį.

Sara padėjo ragelį ir atsisėdo ant kėdės. Denis springo ašaromis manieže. Į kriauklę bėgo vanduo. Kiek pasėdėjusi, Sara atsistojo, nuėjo į virtuvę ir užsuko čiaupą.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

1

Žurnalistas iš „Insaid Vju“ pasirodė spalio šešioliktą, netrukus po to, kai Džonis atsinešė korespondenciją.

Tėvo namas stovėjo atokiai nuo kelio; žvyruotas keliukas beveik ketvirtį mylios vinguriavo per sužėlusį melsvųjų eglių ir pušų atvašyną. Džonis vaikščiodavo juo kasdien. Iš pradžių jis grįždavo į verandą, tirtėdamas iš nuovargio, kojos degdavo lyg ant žarijų, o šlubavimas virsdavo svirduliavimu. Bet dabar, praėjus pusantro mėnesio po to, kai jis grįžo namo, šitas kasdieninis pasivaikščiojimas ėmė teikti jam malonumo, kurio nekantriai laukdavo. Ne korespondencijos, o to pasivaikščiojimo.

Jis pradėjo skaldyti malkas artėjančiai žiemai. Herbertas ketino pasamdyti žmogų, nes pats apsiėmė atlikti vidaus darbus naujajame gyvenamųjų namų rajone Libertivilyje.

— Ar žinai, Džonai, kaip pajunti, kad senatvė tapšnoja tau per petį? — sykį šypsodamasis pasakė jis. — Vos tik padvelkia rudeniu, tu jau žvalgaisi darbo po stogu.

Džonis užlipo į verandą ir su palengvėjimo atodūsiu atsisėdo į pintą kėdę. Įrėmė dešinę koją į turėklą, paskui, raukydamasis iš skausmo, abiem rankom užkėlė kairę ant jos. Paskui užsiėmė korespondencija.

Ačiū dievui, laiškų pradėjo mažėti. Pirmą savaitę po grįžimo į Pounelą kartais užgriūdavo keliasdešimt laiškų ir aštuonios devynios banderolės; dauguma jų būdavo persiunčiami iš Rytų Meino ligoninės, o kai kurie ateidavo iki pareikalavimo į Pounelą, visaip iškraipytais pavadinimais. Paunilas, Pinalas ir net įstrigęs atmintin Pūnatsas.

Daugelio laiškų autoriai buvo vieniši žmonės, svajojantys rasti gyvenime bent kokią prasmę. Rašė vaikai, prašantys autografo; rašė moterys, norinčios permiegoti su juo; rašė beviltiškai įsimylėję vyrai ir moterys, prašantys jo patarimo. Kai kurie atsiųsdavo talismanus, kiti — ir horoskopus. Daugelis laiškų buvo kupini religinės dvasios; už tų pompastiškų postringavimų viešpaties vardu, parašytų su aibe klaidų, didelėmis, stropiai išvedžiotomis raidėmis, ne ką tesiskiriančiomis nuo pirmoko dailyraščio, jam pasivaidendavo motinos šmėkla.

Džonį įtikinėjo, kad jis pranašas, viešpaties siųstas išvesti pailsusią ir nusivylusią amerikiečių tautą iš tyrų. Artėjančios pasaulio pabaigos pranašas. Iki šios dienos, spalio šešioliktosios, jis gavo aštuonis egzempliorius Holo Lindsėjaus knygos „Velionė didžioji planeta Žemė”— motinai tikriausiai šitas kūrinys būtų patikęs. Ji akstino skelbti visiems dievišką Kristaus kilmę ir padaryti galą jaunimo ištvirkimui.