Stephen King - Tylos zona

Jis gaudavo ir priešiškų laiškų, kaip taisyklė, anoniminių, jų buvo mažiau, bet jie buvo tokie pat iškalbingi. Vienas rašeiva pakeverzojo pieštuko nuolauža ant geltono blanko, kad Džonis — antikristas ir linkėjo pasidaryti galą. Ketvertas ar penketas domėjosi jo savijauta, nužudžius savo motiną. Vienas šmaikštuolis parašė: „Ateities spėjimas, telepatija — viskas karvašūdis! Pabučiuok mano galą, tu ekstrasense neraliuotas!”

O be to, jam atsiųsdavo daiktų. Tas buvo blogiausia.

Kiekvieną dieną, grįždamas iš darbo, Herbertas užsukdavo į Pounelo paštą pasiimti siuntinių, netelpančių į jų pašto dėžutę. Prie daiktų pridėti laiškučiai daugiausia buvo vienodi — jie pašėliškai meldė: Pasakykite man, pasakykite man, pasakykite man!

Tai mano brolio šalikas. Jis dingo be žinios 1969 metais, išplaukęs žvejoti į Alagašą. Aš tikiu, aš jaučiu, kad jis dar gyvas. Pasakykite man, kur jis.

Šitie lūpų dažai nuo mano žmonos tualetinio staliuko. Man atrodo, kad ji neištikima, bet nesu tikras. Pasakykite man, ar ji tikrai neištikima.

Tai mano sūnaus apyrankė. Jis nebepareina namo iš mokyklos, kažkur šlaistosi iki vidurnakčio, o aš sau vietos nerandu. Pasakykite man, ką jis veikia.

Moteris iš Šiaurės Karolinos — dievai žino, iš kur ji išgirdo apie jį, juk rugpjūčio mėnesio spaudos konferencija nebuvo transliuojama visai šaliai — atsiuntė apdegusį medžio gabalą. Jos namas sudegė, rašė ji, liepsnose žuvo vyras ir du iš penketo vaikų. Sarloto ugniagesiai paaiškino, jog namas užsidegė nuo nesutvarkytų elektros laidų, bet ji tuo netikinti. Čia būta padegimo. Ji norėjo, kad Džonis paliestų pajuodusį medžio gabalą ir pasakytų jai, kas tai padarė, ir tegu tas išsigimėlis visą likusį savo gyvenimą pūva kalėjime.

Džonis neatsakė nė į vieną laišką ir grąžino visus daiktus (net ir suanglėjusį medžio gabalą) savo sąskaita ir be jokių komentarų. Kai kuriuos jis vis dėlto palietė. Dauguma, kaip ir tas suanglėjęs sienos gabalas, atsiųstas sielvarto palaužtos moters iš Sarloto, jam nieko nesakė. Bet palytėjus vieną kitą daiktą, pasąmonėje sumirguliuodavo nerimą keliantys vaizdai, tarsi slogūs sapnai, verčiantys pašokti iš miego. Dažniausiai tai būdavo išdilęs pėdsakas; vaizdas akimirksniu atsirasdavo ir čia pat išnykdavo, palikęs tik kažkokį neaiškų nerimą. Bet vienas iš jų...

Moteris atsiuntė jam šaliką, vildamasi sužinoti, kas atsitiko jos broliui. Šalikas buvo baltas, megztas, niekuo nesiskiriantis nuo milijono kitų šalikų. Bet vos tik jis paėmė jį į rankas, tėvų namų aplinka staiga išnyko, o televizorius gretimame kambaryje pradėjo kalbėti čia garsiau, čia tyliau, čia garsiau, čia tyliau, kol garsas pavirto monotonišku vasaros vabzdžių dūzgimu ir tolimu vandens čiurlenimu. Į nosį trenkė miško kvapai. Pro šimtamečių galiūnų vainikus skverbiasi žalsvi saulės spinduliai. Jau kokias tris valandas jis klampojo drėgna, žliugsinčia žeme, vis labiau pelkėjančia. Jis buvo išsigandęs, ne juokais išsigandęs, bet tvardėsi iš paskutiniųjų. Juk jeigu pasiklysi bekraštėje šiaurės teritorijoje ir pulsi į paniką, gali užsakyti antkapį. Tad atkakliai maknojo į pietus. Jau dvi paros, kaip jis išsiskyrė su Stivu, Rokiu ir Loganu. Jie buvo pasistatę palapines prie...

(vietovės pavadinimo niekaip neprisiminė, jis buvo „tylos zonoje”)

kažkoks upeliūkštis, upėtakių gaudymas, pats kaltas: nereikėjo šitaip nusilakti.

Jis matė savo kuprinę, atremtą į sutrešusį, apsamanojusį išvirtusio medžio kamieną, baltos negyvos šakos šen bei ten kyšojo iš žalumos tarytum kaulai, taip, jis matė savo kuprinę, bet negalėjo jos pasiekti, nes, žengęs kelis žingsnius į šalį nusišlapinti, įsmuko į pat į klampumą, skystas purvas apsėmė aulus veik iki viršaus, jis pamėgino išlipti ir pasiieškoti sausesnės vietos gamtos reikalui, bet negalėjo ištraukti kojos. Jis negalėjo išlipti, nes tai buvo ne purvas. Tai buvo... velniaižin kas.

Jis stovėjo, bergždžiai aplinkui dairydamasis ko nusitverti, kone kvatodamas dėl idiotiškos situacijos: nerado geresnės vietos nusišlapinti.

Jis stovėjo, iš pradžių neabejodamas, kad tai tik negilus pliurės sluoksnis, — na, blogiausiu atveju prisems batus, bus apie ką papasakoti, kai jį suras.

Jis stovėjo, vis dar nepasiduodamas panikai, kol pliurė pradėjo nepermaldaujamai kilti aukščiau kelių. Tada jis pradėjo blaškytis, pamiršęs, kad jeigu per kvailumą įklimpai į pelkę, tai stenkis nejudėti. Akies mirksniu pliurė apsėmė juosmenį, jau siekė krūtinę, traukė jį didžiulėmis rudomis lūpomis, neleisdama kvėpuoti, jis sušuko, bet niekas neatėjo į pagalbą, niekas nepasirodė, tik rusva įmitusi voverė atliuoksėjo samanota išvarta, atsitūpė ant kuprinės ir žvelgė į jį žvitriomis juodomis akutėmis.

Ir štai pliurė pasiekė kaklą, tiršti rudi garai mušė į nosį, nenumaldoma jėga stūmė orą iš plaučių, jo riksmai darėsi tylesni, mėšlungiški. Paukščiai nardė, čirškė ir pešėsi, gelsvai žalsvos saulės spindulių strėlės, tarytum nukaldintos iš apsiblaususio vario, smigo per lapiją, o pliurė jau pakilo aukščiau smakro. Vienas, jis mirs čia vienų vienas, jis išsižiojo riktelėti paskutinį kartą, bet nebeįstengė, nes pliurė užliejo burną, užliejo liežuvį, siauromis srovelėmis sruvo tarp dantų, jis jau rijo tą pliurę ir surikti nebegalėjo...

Džonis pabudo kaip iš miego, išpiltas šalto prakaito, visas kūnas buvo nuėjęs pagaugais, rankos tebegniaužė šaliką, jis kvėpavo tankiai ir sunkiai. Jis sviedė šaliką ant grindų ir tas nukrito, susiraitęs it balta gyvatė. Džonis daugiau prie jo nebeprisilietė. Tėvas supakavo šaliką ir išsiuntė atgal.

Ačiū dievui, laiškų ir banderolių pradėjo mažėti. Nevispročiai susirado naują objektą viešam ir slaptam garbinimui. Laikraštininkai nebeprašė duoti interviu — dėl to, kad telefono numeris buvo pakeistas ir neįrašytas į abonentų knygą, ir dėl to, kad Džonis nustojo buvęs sensacija.

Rodžeris Diuso parašė ilgą ir tūžmingą straipsnį savo laikraštyje, tvirtindamas, jog visa ta istorija — žiauri ir vulgari apgaulė. Atseit Džonis tikriausiai iššniukštinėjęs kelių reporterių, galinčių ateiti į spaudos konferenciją, praeitį — na, dėl viso pikto. Taip, pripažino Diuso, jo seserį Aną pravardžiuodavo Teri. Ji mirė gana jauna ir, galimas daiktas, amfetaminai prisidėjo prie to. Bet tokia informacija prieinama kiekvienam, panorusiam kapstytis praeityje. Straipsnyje visa tai skambėjo gana įtikinamai. Tiesa, liko neaišku, kaip Džonis, neišeidamas iš ligoninės, galėjo gauti šitą „prieinamą informaciją”, tačiau į tai dauguma skaitytojų greičiausiai neatkreipė dėmesio. Džoniui tai suvis nerūpėjo. Incidentas baigtas, ir jis visai nenorėjo turėti naujų. Ar verta rašyti moteriai, atsiuntusiai šaliką, kad jos brolis nuskendo, paniškai klykdamas, pelkės pliurėje, nes nuėjo šlapintis ne į tą pusę? Argi tai nuramintų ją, palengvintų jos gyvenimą?

Šiandien jis gavo tik šešis laiškus. Sąskaita už elektrą. Atvirukas nuo Herberto pusseserės, gyvenančios Oklahomoje. Laiškas iš damos, kuri jau anksčiau buvo atsiuntusi Džoniui prie kryžiaus prikalto Kristaus figūrėlę su užrašu „Pagaminta Taivanyje”, auksinėmis raidelėmis įspaustų ant Kristaus pėdų. Trumpas laiškutis nuo Semo Veizako. Ir vokelis su atgaliniu adresu, kurį išvydęs, Džonis sumirksėjo ir atsisėdo tiesiai. S. Hezlit, Pondo gatvė 12, Bengoras.

Sara. Jis atplėšė voką.

Trečią dieną po motinos laidotuvių jis gavo nuo jos atviruką su užuojauta. Kitoje atviruko pusėje lygia, į kairę pasvirusia rašysena buvo parašyta: „Džoni, aš labai gailiuosi, kad taip atsitiko. Aš išgirdau per radiją, kad tavo mama amžinai užmerkė akis. Užvis skaudžiausia man pasirodė tai, kad tavo asmeninis sielvartas buvo šitaip pagarsintas. Gal tu ir neprisimeni, bet mudu šiek tiek šnekėjomės apie tavo mamą tą vakarą, kai įvyko avarija. Aš paklausiau, kaip ji pasielgtų, jei parsivestum į namus nuodėmingą katalikę, o tu atsakei, kad ji nusišypsotų, maloniai pasisveikintų ir pasistengtų įpiršti man porą brošiūrų. Iš to, kaip tu nusišypsojai, aš supratau, kad tu ją myli.