Stephen King - Tylos zona

— Jums leidus, aš pamėginsiu susumuoti rezultatus, — tarė jis. — Jūs mokate man trisdešimt tūkstančių dolerių per metus už mano pavardę.

— Ir jūsų portretą, nepamirškite.

— Už mano portretą ir keletą straipsnių, parašytų už mane. Plius medžiagą, kur aš atsakinėsiu į žmonių, siunčiančių daiktus, klausimus. Kaip priedas bus daikčiukai, kuriuos galėsiu sau pasilikti...

— Jeigu juristai tą patvirtins...

— ... kaip asmeninę nuosavybę. Tokia sandėrio esmė?

— Džoni, tai tiktai sandėrio skeletas. Net keista, kaip vienas dalykas priklauso nuo kito. Po pusės metų jūsų vardas bus visų lūpose, ir tada jums nebus lygių. Karsono televizijos šou. Vieši pasirodymai. Visur rašinėsite ir skaitysite paskaitas. Ir, savaime aišku, jūsų knyga, galėsite rinktis leidyklą — ekstrasensams jie pinigų negaili. Keti Nolan pradėjo nuo tokios pat sutarties, kokiu siūlome jums, o dabar užkala daugiau kaip du šimtus tūkstančių per metus. Be to, ji įkūrė savo bažnyčią ir mokesčių inspektoriai negali paliesti nė cento iš jos pinigų. Mūsų Keti nežiopso. — Disas išsišiepė, pasilenkdamas prie Džonio. — Sakau jums, Džoni: galimybės neribotos.

— Kurgi ne!

— Na? Ką jūs manote apie tai?

Džonis pasilenkė prie Diso. Viena ranka nutvėrė už naujutėlių Diso marškinių rankovės, o kita — už apykaklės.

— Ei! Kurių velnių jūs...

Džonis abiem rankom sugniaužė marškinius ir prisitraukė Disą. Per penkis mėnesius kasdieninių fizinių pratimų jis kaip reikiant buvo sustiprinęs raumenis.

— Tu klausei, ką aš manau, — iškošė Džonis. Smilkiniuose tvinkčiojo, galva plyšte plyšo. — Aš tau pasakysiu. Aš manau, kad tu vampyras. Tu suryji žmonių viltis. Tau reikėtų dirbti kapinėse. Aš manau, kad tavo motina turėjo mirti nuo vėžio kitą dieną, kai tu buvai pradėtas. Jeigu pragaras yra, tikiuosi, tu ten degsi.

— Nedrįsk su manim taip kalbėti, — sužvigo Disas it pardavėja žuvų turguje. — Kvailys per visą pilvą! Pamiršk! Pamiršk viską, ką tau sakiau, šunsnuki, bukagalvi provinciale! Tau pasiūlė šitokį šansą! Ir neatšliaužk paskui, kai apsigalvosi...

— O be to, tu kalbi lyg iš po pagalvės, — pridūrė Džonis stodamas. Kartu jis pakėlė ir Disą. To marškiniai išlindo iš naujutelaičių džinsų, po jais pasirodė tinkliniai vasarinukai. Džonis ėmė ritmingai purtyti Disą. Pamiršęs pyktį, Disas pradėjo rėkti ir niauroti.

Džonis nutempė jį prie verandos laiptų, pakėlė koją ir iš visų jėgų spyrė į naujutėlaičių džinsų sėdynę. Disas tebemaurodamas nugarmėjo laiptais ir išsitiesė visu ūgiu purvyne. Kai jis atsikėlė ir atsisuko į Džonį, jo švarutėliai drabužiai buvo išvolioti kiemo dulkėse. Dabar jis atrodo normaliau, pagalvojo Džonis, tik kažin į ar Disas tai įvertins.

— Reikėtų užsiundyti ant tavęs policininkus, — sukriokė jis. — Ko gero, aš taip ir padarysiu.

— Daryk, ką nori, — atsakė Džonis. — Tiktai čionykštė policija neglosto tų, kurie kiša savo nosį ten, kur jų niekas neprašo.

Trūkčiojančiame Diso veide sumišo baimė, pyktis ir sutrikimas.

— Jeigu kada nors susidurs mūsų keliai, melsk dievulį pagalbos.

Džoniui siaubingai skaudėjo galvą, bet jis stengėsi kalbėti ramiai.

— Tebūnie taip, — tarė jis. — Geriau nė nesugalvosi.

— Palauk, palauk, dar gailėsies. Trys milijonai skaitytojų. Tau šitai atsirūgs. Kai mes sudorosime tave, nė vienas žmogus Amerikoje nepatikės, net jeigu pranašausi pavasarį balandžio mėnesį. Nepatikės, net jeigu sakysi, kad eilinis pasaulio čempionatas vyks spalio mėnesį. Nepatikės, net jeigu... jeigu... — Disas net užspringo iš įniršio.

— Nešdinkis iš čia, paskučiausias subinlaižy, — tarė Džonis.

— Na ir pašvilpk ant savo knygos! — išrėkė Disas, matyt, nesugalvojęs nieko baisesnio. Trūkčiojančiu, nubrozdintu veidu, dulkėtais marškiniais jis panėšėjo į isteriškai besiblaškantį vaikėzą. Jo Bruklino akcentas taip sustiprėjo, jog pasidarė visai provincialus. — Iš tavęs juoksis, pilvus susiėmę, visose Niujorko leidyklose! Naktinių kioskų klientai, ir tie apeis lanku, kai aš tau žarnas paleisiu! Yra visokių būdų aplaužyti ragus tokiems suįžūlėjusiems tipeliams kaip tu; jau tu nebūsi pamirštas, galvašūdi tu! Mes..

— Turbūt atsinešiu savo „remį” ir nudėsiu tave, kad nevaikščiotum svetima žeme, — tarė Džonis.

Disas traukėsi prie išsinuomoto savo automobilio, vis dar grasindamas ir plūsdamasis. Džonis, stovėdamas verandoje, lydėjo jį akimis; galvoje kalte kalė kūjai. Disas įsėdo į automašiną, užriaumojo motoras, sucypė padangos, sukeldamos dulkių debesis. Išvažiuodamas jis padarė tokį staigų posūkį, jog apvertė trinką. Džonis šyptelėjo, nors ir kaip skaudėjo galvą. Jam pastatyti trinką į vietą kur kas paprasčiau negu Disui paaiškinti „Herco” kompanijoje, kodėl smarkiai įlenkė „Fordo” priekinį sparną.

Žarstydamas į šalis žvyrą, Disas išvažiavo į kelią. Popietės saulė vėl sužvilgo ant chromuotų automašinos dalių. Džonis vėl atsisėdo į supamą kėdę, parėmė kaktą ranka ir pasiruošė kęsti galvos skausmą.

2

— Ką jūs ketinate daryti? — paklausė bankininkas. Už lango apačioje ramia Ridžvėjaus (Niuhampšyro valstija) Centrine gatve siuvo automobiliai. Bankininko kabinete trečiame aukšte ant sienų, apmuštų pušies paneliais, kabėjo Frederiko Remingtono graviūros ir fotografijos, kuriose buvo įamžintas pats kabineto šeimininkas per priėmimus ir įvairiausias iškilmes. Ant stalo stovėjo permatomas kubas su žmonos ir sūnaus nuotraukomis.

— Aš ketinu iškelti savo kandidatūrą į Atstovų rūmus ateinančiais metais, — pakartojo Gregas Stilsonas. Jis vilkėjo chaki spalvos kelnėmis, mėlynais marškiniais atraitotomis rankovėmis ir ryšėjo melsvai raštuotą juodą kaklaraištį. Stilsonui kažkaip netiko būti šitame kabinete — sakytum, bet kurią akimirką jis galėjo pašokti ir imti siautėti: vartyti baldus, nutrenkti žemėn brangiai įrėmintas Remingtono graviūras, nuplėšti portjeras.

Bankininkas Čarlzas Gendronas, pravardžiuojamas Vištuku, vietos „Liūtų klubo” prezidentas, nusijuokė — tiesa, kažkaip droviai. Stilsonas mokėjo priversti žmones pasijusti nejaukiai. Galimas daiktas, vaikystėje jis ir buvo geibus, nes migdavo kartoti, kad jo „vos nenupūsdavo stiprus vėjas”, bet galų gale tėvo genai paėmė viršų, ir dabar, sėdėdamas Gendrono kabinete, jis atrodė kaip juodadarbis iš Oklahomos naftos verslovių, kur dirbo jo tėvas.

Stilsonas paniuro, išgirdęs Gendroną juokiantis.

— Man rodos, Gregai, kad Džordžas Harvis gali turėti šiuo klausimu visai kitą nuomonę. Ar jums nekilo tokia mintis, Gregai? — Džordžas Harvis ne tik dirigavo miesto politinio gyvenimo užkulisiams, bet buvo dar ir trečios apygardos respublikonų partijos krikštatėvis.

— Džordžas nesimuistys, — ramiai ištarė Gregas. Jo plaukai jau buvo žilstelėję, bet veidas ūmai pasidarė toks pat kaip prieš daugelį metų, kai jis mirtinai suspardė šunį Ajovos fermerio kieme. — Džordžas laikysis nuošaliai, — kantriai kalbėjo toliau Gregas, — bet iš mano kelio pusės, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Neketinu minti jam ant nuoskaudos, nes būsiu nepriklausomas kandidatas. Aš neketinu dar dvidešimt metų lankstytis iki žemės ir laižyti kitiems padus.

— Jūs turbūt juokaujate, Gregai? — neryžtingai tarė Vištukas Gendronas.

Gregas vėl suraukė antakius, šįkart grėsmingai.

— Aš niekad nejuokauju, Vištuk. Žmonės... mano , kad aš juokauju. „Junjon Lider” ir tie kretinai iš „Deili Demokrat” mano, kad aš juokauju. Bet jūs pasikalbėkite su Džordžu Harviu. Paklauskite, ar aš juokauju, ar darau, kas reikia. O ir jums vertėtų geriau žinoti. Juk mudu kartu mėtėm pėdsakus, ar ne, Vištuk?