Stephen King - Tylos zona

Rūsčiame Grego veide netikėtai pasirodė šalta šypsena — šalta Gendronui, todėl kad jis leidosi įtraukiamas į keletą Grego Stilsono statybinių aferų. Jie gerai uždirbo, tikrai gerai, čia nieko nepasakysi.

Bet dėl kai kurių susiklosčiusių aplinkybių Saningdeilo teritorija (tiesą sakant, ir Lorelo) buvo užstatyta ne visai legaliai. Pavyzdžiui, teko duoti kyšį gamtos apsaugos agentūros darbuotojui, bet čia tik smulkmena.

Lorelo teritorijos biznis vos nesužlugo dėl vieno senio, kuris gyveno už Ridžvėjaus plento ir užsispyrė neparduoti savo sklypo; iš pradžių maždaug keturiolika jo viščiukų nugaišo dėl kažkokios paslaptingos ligos; paskui sudegė jo bulvių sandėlis; vėliau, kai senis ne per seniausiai vieną savaitgalį buvo nuvažiavęs aplankyti sesers, gyvenančios senelių prieglaudoje Kine, kažkas ištepliojo šuns išmatomis jo svetainę ir valgomąjį; ir tada jau senis pardavė savo sklypą, ir Lorelo teritorija galiausiai atiteko tam, kam reikia.

Ir dar: tas nutrūktgalvis motociklininkas Sanis Elimenas vėl trainiojasi aplinkui. Jiedu su Gregu susigiedoję, ir jeigu mieste dar nesklinda paskalos, tai tik dėl to, kad Gregą visi įprato matyti tarp skustagalvių, hipių, pederastų ir motorizuotų chuliganų jo įkurtame Konsultaciniame narkologiniame centre, kur jie buvo perauklėjami gana neįprastomis priemonėmis. Užuot baudusi piniginėmis baudomis ar tupdžiusi už grotų, miesto valdžia panaudodavo juos įvairiems darbams. Tai buvo Grego idėja, nebloga idėja, bankininkas pirmas ją deramai įvertino. Iš dalies kaip tik dėl tos idėjos Gregas ir tapo meru.

Na bet šita idėja — gryna nesąmonė.

Gregas pasakė dar kažką. Gendronas nenugirdo.

— Atsiprašau, — tarė jis.

— Aš paklausiau, ar jūs; sutiktumėte organizuoti mano rinkiminę kampaniją, — pakartojo Gregas.

— Gregai... — Gendronas atsikrenkštė ir vėl prabilo. — Gregai, jūs, atrodo, nesuprantate. Nuo trečiosios apygardos Vašingtone sėdi Harisonas Fišeris. Jis respublikonas, gerbiamas žmogus, ir, matyt, amžinas.

— Amžinų nebūna, — tarė Gregas.

— Harisonas velniškai savas, — atsakė Gendronas. — Paklauskite Harvio. Jie kartu ėjo į mokyklą. Regis, tūkstantis aštuonišimtaisiais.

Gregas nuleido negirdom šitą subtilią ironiją.

— Aš pasivadinsiu Šakotaragiu ar kaip nors kitaip... ir visi pamanys, kad aš kvailioju, ir baigsis tuo, kad, kvatojant trečiosios apygardos rinkėjams, aš įvažiuosiu į Vašingtoną.

— Gregai, jūs beprotis.

Grego šypsena dingo, tarytum jos nė nebuvo. Jo veide atsirado kažkas bauginančio. Jis sustingo, akys išsiplėtė. Tokios akys būna arklio, pajutusio, kad jam davė padvisusį vandenį.

— Pasistenkite nekalbėti tokių dalykų, Vištuk. Niekada.

Bankininkas pajuto, kaip jo nugara nuėjo pagaugais.

— Gregai, aš atsiprašau. Aš tiesiog...

— Tai va, nesumanykit pakartoti ko nors panašaus, jeigu nenorite vieną gražią dieną susidurti su Saniu Elimenu prie savo sušikto „Im perialo”.

Gendronas krutino lūpas, neįstengdamas ištarti nė garso.

Gregas vėl nusišypsojo, lyg saulė būtų švystelėjusi pro susitvenkusius debesis.

— Na, gerai. Nespardykim vienas kitam į pakinklius, jei ketiname darbuotis kartu.

— Gregai...

— Jūs man reikalingas, nes pažįstate visus biznesmenus šitoje Niuhampšyro dalyje. Vos tik reikalas įsisiūbuos, mums reikės pasiutusiai daug pinigų, tad teks papumpuoti siurbliu. Man jau laikas pasireikšti valstijos mastu, ne tik Ridžvėjuje. Manau, penkiasdešimties tūkstančių dolerių pakaks patręšti vietinei dirvai.

Bankininką, paskutines keturias rinkimų kampanijas dirbusį Harisono Fišerio labui, taip pritrenkė politinis Grego naivumas, kad iš karto jis net nežinojo, ką toliau sakyti. Pagaliau prabilo:

— Gregai. Biznesmenai įneša pinigus kampanijai ne iš geros širdies, o dėl to, kad nugalėtojas turi jiems kažkuo atsilyginti. Jeigu šansai maždaug lygūs, jie duos pinigų tam kandidatui, kuris turi šansų laimėti, nes paramą pralaimėjusiam vėliau galės nurašyti savo pajamų mokesčių deklaracijoje. Svarbiausia — turėti šansą laimėti. O dabar Fišeris...

— Favoritas, — pasufleravo Gregas. Iš užpakalinės kišenės jis ištraukė voką. — Štai, žvilgterėkite.

Gendronas dvejodamas pažvelgė į voką, paskui į Gregą. Šis padrąsinamai linktelėjo. Bankininkas atplėšė voką, jam užgniaužė kvapą, paneliais išmuštame kabinete ilgai vyravo tyla. Niekas jos netrikdė, tik ant rašomojo stalo tiksėjo elektroninis laikrodis ir sušnypštė degtukas, Gregui degantis cigarą. Ant kabineto sienų kabėjo Frederiko Remingtono graviūros. Iš skaidraus kubo žvelgė šeimos nuotraukos. O ant stalo buvo paskleistos kitos nuotraukos: bankininkas, įkniaubęs galvą tarp šlaunų juodaplaukei moteriai — beje, gal ir rudaplaukei, nes iš juodai baltų nuotraukų, atspaustų ant blizgaus smulkiagrūdžio popieriaus, sunku buvo nustatyti plaukų spalvą. Moters veidas buvo aiškiai matomas, bet tai nebuvo bankininko žmonos veidas. Kai kurie Ridžvėjuje iškart būtų pasakę, jog tai padavėja iš Bobio Strengo paplentės kavinės, esančios viename iš artimiausių miestukų.

Fotografijos, kuriose bankininkas buvo įkniaubęs galvą tarp padavėjos kojų, nekėlė pavojaus — jos veidas buvo matyti, o jo — ne. Bet kitose net bankininko senelė būtų atpažinusi savo anūką. Tose fotografijose Gendronas ir padavėja atliko visą kompleksą seksualinių žaidimų— vargu ar ten buvo visos „Kamasutros” pozicijos, bet kai kurios iš jų tikrai nebuvo įtrauktos į Ridžvėjaus vidurinės mokyklos higienos vadovėlio „Lytinių santykių” skyrių.

Gendronas pakėlė akis, jo veidas pasidarė baltas kaip popierius, rankos tirtėjo. Širdis pašėlusiai daužėsi. Bankininkas išsigando, kad jį gali ištikti priepuolis.

Gregas nė nežiūrėjo į jį. Jis įsistebeilijo pro langą į skaisčiai mėlyną spalio dangaus ruoželį, matomą tarp Ridžvėjaus galanterijos ir kanceliarinių prekių parduotuvių.

— Papūtė permainų vėjas, — tarė Gregas, paskendęs savo mintyse, jo veide buvo kažkas mistiško. Jis atsisuko į Gendroną. — Ar žinote, ką man davė vienas iš tų narkomanų Centre?

Vištukas Gendronas apdujęs papurtė galvą. Tirtančia ranka jis masažavo kairę krūtinės pusę — dėl viso pikto. Vis negalėjo atitraukti akių nuo fotografijų. Prakeiktos fotografijos. O jeigu įeis sekretorė? Jis nustojo masažavęs krūtinę ir pradėjo rinkti nuotraukas, kimšti Į atgal į voką.

— Jis davė man pirmininko Mao raudoną knygelę, — tarė Gregas. Iš jo galingos krūtinės išsiveržė juokas — kadaise ji buvo tokia pat menka kaip ir visas kūnas, ir tai keldavo jo dievinamam tėvui tikrą pasišlykštėjimą. — Ten tokia patarlė... tiksliai nepamenu, bet skamba maždaug taip: „Žmogus, pajutęs permainų vėją, turi statyti ne užuovėją nuo vėjo, o vėjinį malūną”. Šiaip ar taip, prasmė tokia.

Jis palinko į priekį.

— Harisonas Fišeris ne favoritas, jis jau buvusysis. Ir Fordas — buvusysis. Ir Maskis — buvusysis. Ir Hemfris — buvusysis. Daugybė smulkių ir stambių politikų visoje šalyje pabus rytojaus dieną po rinkimų ir apsižiūrės, kad jie išmirę kaip paukščiai dodo. Jie privertė pasitraukti Niksoną, o kitais metais išvarė tuos, kurie stovėjo už jo per impičmento tyrimą, o paskui dėl tos pačios priežasties jie privers atsistatydinti ir Džerį Fordą.

Grego Stilsono akys sužaibavo.

— Norite žinoti, kaip kyla ateities banga? Pažiūrėkite į Longlį iš Meino valstijos. Respublikonai iškėlė Erviną, o demokratai — Mičelą, o kai buvo suskaičiuoti balsai, abu išsižiojo, nes žmonės ėmė ir išsirinko gubernatoriumi draudimo agentą iš Liuistono, nenorintį turėti jokių reikalų nė su viena iš šitų partijų. O dabar jau kalba apie jį kaip apie juodą žirgą, kuris gali išsiveržti į priekį per prezidento rinkimus.