Stephen King - Tylos zona

Ji sėdėjo, klausydamasi vėjo, ir žiūrėjo į Džonį. Tvarsčiai jau buvo nurišti. Ant kaktos, per colį viršum dešiniojo antakio prasidedantis randas vinguriavo iki plaukų pašaknių. Plaukai toje vietoje pražilo kaip to detektyvo iš televizijos serialo apie aštuoniasdešimt septintą policijos skyrių— Kotono Hauso, berods taip jis vadinasi. Sara nepastebėjo jokių degeneracijos požymių, nebent tik tai, kaip neišvengiamai krinta svoris. Priešais ją gulėjo beveik nebeatpažįstamas, stipriai įmigęs jaunas vyriškis.

Ji pasilenkė prie jo ir švelniai palietė lūpomis lūpas, tarytum būtų įmanoma atkartoti seną pasaką ir pažadinti bučiniu. Bet Džonis nepabudo.

Sara sugrįžo į savo butelį Vizyje, griuvo į lovą ir pratrūko raudoti, o tamsiame pasaulyje už lango klaidžiojo vėjas, blaškydamas geltonų ir raudonų lapų saujas. Pirmadienį ji pasakė Voltui, kad jeigu jis iš tikrųjų norįs nupirkti jai žiedą su deimančiuku — savaime suprantama, kuo mažiausiu, — ji būtų laiminga ir didžiuotųsi tą žiedelį mūvėdama.

Tokie buvo 1971 metai Sarai Breknel.

1972 metų pradžioje Edmundas Maskis apsipylė ašaromis, sakydamas karštą kalbą prie rezidencijos žmogaus, kurio Sanis Elimenas nevadino kitaip, kaip „tas nuplikęs suskis”. Džonas Makgovernas apvylė rinkiminį susirinkimą, ir Loibas džiaugsmingai paskelbė savo laikraštyje, jog Niuhampšyro žmonės nemėgsta verksnių. Liepos mėnesį Makgovernas buvo išrinktas kandidatu į prezidentus. Tą patį mėnesį Sara Breknel tapo Sara Hezlit. Jie susituokė Bengoro pirmojoje metodistų bažnyčioje.

Mažiau nei už dviejų mylių nuo bažnyčios tebemiegojo Džonis Smitas. Kai Voltas bučiavo Sarą priešais artimus žmones, susirinkusius į ceremoniją, Džonis ūmai ir siaubingai iškilo jai atmintyje. Džonis ... — mintyse ištarė Sara ir išvydo jį tokį kaip tada, kai užsidegė šviesa — pusiau Džekilį, pusiau atgrasų Haidą. Akimirką ji suakmenėjo Volto glėbyje, bet tuoj viskas dingo. Prisiminimas, vizija — kas tai būtų buvę — išsisklaidė.

Ji ilgai svarstė, tarėsi su Voltu, kol ryžosi pakviesti Džonio tėvus į vestuves. Herbertas atvažiavo vienas. Per pokylį ji paklausė jo, ar Vera sveika.

Jis apsidairė, pamatė, kad jie likę vienudu, ir išlenkė iki dugno savo škotišką viskį su sodos vandeniu. Per pastaruosius aštuoniolika mėnesių jis paseno penketu metų, dingtelėjo Sarai. Plaukai išretėjo. Raukšlės įsirėžė giliau. Akinius jis nešiojo droviai, kaip kiekvienas pradedantysis, jo akys už silpnų korekcinių linzių buvo atsargios, sunerimusios ir kupinos skausmo.

— Ne... ne visai, Sara. Tiesą sakant, ji Vermonte. Kažkokioje fermoje. Laukia pasaulio pabaigos.

Ką?

Herbertas papasakojo jai, kad prieš šešetą mėnesių Vera pradėjo susirašinėti su maždaug dešimties žmonių grupe, pasivadinusia Paskutiniosios dienos amerikiečių bendruomene. Jai vadovavo ponai Stonkersai iš Reisino Viskonsino valstijoje. Stonkersai tvirtino, esą atostogų metu buvę pagrobti skraidančios lėkštės. Jie buvę nuskraidinti į dangų, bet ne į Oriono žvaigždyną, o į tokią planetą kaip Žemė, besisukančią aplink Arkturą. Ten jie bendravo su angelais ir savo akimis matė rojų. Stonkersams buvo pranešta, kad pasaulio pabaiga arti. Jiems buvo suteikta telepatinių galių ir jie buvo išsiųsti atgal į Žemę surinkti krūvon kelių nuoširdžiai tikinčiųjų pirmajam daugkartinio naudojimo laivo reisui į dangų. Ir taip susirinko dešimt žmonių, nusipirko fermą į šiaurę nuo Sent Džonsberio ir tūno joje jau septinta savaitė, laukdami nesulaukdami lėkštės, kuri turinti atskristi ir juos paimti.

— Bet juk tai... — pradėjo Sara, bet tuoj prikando liežuvį.

— Taip, žinau, kas tai, — tarė Herbertas. — Tai beprotybė. Ta ferma kainavo jiems devynis tūkstančius dolerių. Tiek tos fermos ir tėra — sukrypusi lūšna ir du akrai brūzgynų. Vera įnešė septynis šimtus dolerių — tiek, kiek galėjo sukrapštyti. Niekaip neįstengiau jos sulaikyti... nebent jėga. — Jis patylėjo, paskui nusišypspjo. — Neverta apie tai kalbėti per jūsų vestuves, Sara. Linkiu jums abiem laimės. Tikiu, kad puikiai sugyvensite.

Sara prisivertė atsakyti šypsena:

— Ačiū, Herbertai. O jūs... ar jūs manote, kad ji...

— Sugrįš? Žinoma. Jeigu iki žiemos nebus pasaulio pabaigos, manau, kad sugrįš.

— Ak, iš širdies linkiu jums sėkmės, — tarė Sara ir apkabino jį.

5

Namas Vermonte buvo neapšildomas ir spalio pabaigoje, kai lėkštė vis dar nesirodė, Vera sugrįžo. Lėkštė neatskridusi todėl, pareiškė ji, kad jie dar nebuvę visiškai skaistūs, dar neatsikratę savo gyvenimo smulkmenų ir nuodėmių naštos. Tačiau ji buvo pakiliai nusiteikusi ir apimta susižavėjimo. Sapne ji mačiusi apsireiškimą. Galbūt jai ir neskirta išskristi su lėkšte į rojų. Vera galutinai įtikėjo, kad jos pašaukimas — vadovauti sūnui, nukreipti teisingu keliu, kai jis pabus iš užmaršties.

Herbertas pasitiko ją, paguodė, kaip mokėdamas, — ir gyvenimas ėjo sena vaga. Džonis buvo komos būsenoje jau dvejus metus.

6

Niksonas buvo perrinktas. Amerikos vaikinai pradėjo grįžti iš Vietnamo. Volteris Hezlitas laikė teisės egzaminą; jam pasiūlė ateiti dar kartą. Sara Hezlit mokytojavo, kol jis kalė savo įstatymus. Moksleiviai, kurie, jai pradedant mokytojauti, buvo paiki, nerangūs naujokėliai, darėsi jaunuoliais. Plokščios it lenta mergiščios tapo krūtiningos. Slapukai, kurie pasiklysdavo eidami aplink mokyklą, dabar žaidė krepšinį su universiteto komanda.

Antrasis arabų— Izraelio karas prasidėjo ir baigėsi. Naftos boikotas prasidėjo ir baigėsi. Pašėlusios benzino kainos pakilo ir nebenusileido. Vera Smit įtikėjo, kad Kristus prisikels iš požemio Pietų ašigalyje. Tatai ji sužinojo iš naujos brošiūros (septyniolika puslapių, kaina 4 doleriai 50 centų), pavadintos „Viešpaties Tropinis Pogrindis”. Brošiūroje buvo iškelta stulbinanti hipotezė, kad rojus iš tikrųjų esąs po mūsų kojomis ir lengviausia į jį patekti per Šiaurės ašigalį. Vienas brošiūros skyrius buvo pavadintas „Pietų Ašigalio Tyrinėtojų Psichinė Patirtis”.

Herbertas priminė jai, kad mažiau kaip prieš metus ji buvo įtikėjusi, jog rojus esąs kažkur erdvėje, greičiausiai sukasi apie Arkturą.

— Aš veikiau būčiau linkęs tuo patikėti, nei tais paistalais apie Pietų ašigalį, — pasakė jis jai. — Pagaliau Biblijoje pasakyta, jog rojus danguje. Tas tropinis urvas po žeme, ko gero...

— Nutilk! — griežtai pertraukė Vera ir kietai sučiaupė lūpas. — Nedera tyčiotis iš to, ko nesupranti.

— Aš nesityčioju, Vera, — ramiai atsakė jis.

— Viešpats žino, kodėl tyčiojasi netikintis ir kodėl niršta pagonis, — atrėžė Vera. Jos akių žvilgsnis buvo blausus. Abu sėdėjo virtuvėje prie stalo. Herbertas su senu santechniko instrumentu tarp kelių, Vera — apsikrovusi senų žurnalų „Nešnl Džiogrefik“ šūsnimi. Ji vartė žurnalą po žurnalo, ieškodama Pietų ašigalio fotografijų bei aprašymų. Už lango klajūnai debesys skubėjo iš vakarų į rytus, o lapai it lietus krito nuo medžių. Vėl atėjo spalis, o spalis visada būdavo jai sunkiausias mėnuo. Spalio mėnesį jos akys dažniau ir ilgiau apsiblausdavo. Ir kaip tiktai spalio mėnesį jį apnikdavo išdavikiškos mintys palikti juos abu. Nevisprotę žmoną ir miegantį sūnų, praktiškai mirusį. Šią akimirką jis sukinėjo rankose instrumentą, žvelgė pro langą į tą neramų dangų ir mąstė: Aš galėčiau susikrauti savo mantą. Susimesčiau daiktelius į pikapą ir išdumčiau. Gal į Floridą, gal į Nebraską ar Kaliforniją. Geras dailidė gali padoriai užkalti pinigų bet kokioje skylėje. Tereikia atsistoti ir išeiti.