Stephen King - Tylos zona

PENKTAS SKYRIUS

1

Herbertas ir Vera Smitai grįžo į Pounelą ir vėl užsiėmė kasdieniniais reikalais. Tą gruodį Herbertas baigė įrengti namą Dareme. Jų santaupos tirpo it sniegas, kaip ir buvo maniusi Sara, ir jie kreipėsi į valstijos valdžią finansinės paramos, teikiamos ypatingos nelaimės atveju. Tai susendino Herbertą ne mažiau nei pati nelaimė. Jam tai buvo tolygu „pašalpai skurdžiams” arba „labdarai”, tik įmantriau pavadinta. Jis visą gyvenimą sunkiai ir dorai pelnėsi savo rankomis ir buvo tikras, kad neateis tokia diena, kai jam reikės prašyti pašalpos iš valstijos. Bet štai ta diena atėjo.

Vera užsisakė tris naujus žurnalus, kurie ateidavo nereguliariai. Visi trys buvo prastos kokybės ir atrodė, it būtų iliustruoti gabių vaikų. „Visagalio Lėkštės”, „Artėjant Antrajam Nužengimui į Žemę”, „Viešpaties Stebuklai”. „Aukštoji Erdvė”, vis dar atsiunčiamas kas mėnuo, mėtydavosi neatverstas po tris savaites, o naujuosius suskaitydavo iki skutų. Juose Vera rasdavo apsčiai dalykų, padedančių apsišarvuoti kantrybe dėl Džonio; aukštu, šaižiu, nuo susijaudinimo virpančiu balsu ji skaitydavo šituos deimančiukus pavargusiam vyrui per vakarienę. Herbertas pats pastebėjo, kad vis dažniau ir dažniau siūlo jai nusiraminti, o kartais net aprėkia, liepia nustoti tauzijus niekus ir nekvaršinti jam galvos. Kai jis šitaip pratrūkdavo, Vera nužvelgdavo sopulingu, užjaučiančiu, nuskriaustu žvilgsniu ir nukiūtindavo laiptais aukštyn tęsti savo studijų. Ji pradėjo susirašinėti su tais žurnalais, laiškais bendrauti su straipsnių autoriais ir kitais plunksnos vienminčiais, pergyvenusiais panašių nelaimių.

Dauguma tų, su kuriais Vera susirašinėjo, buvo geros širdies žmonės kaip ir pati Vera; jie norėjo padėti ir palengvinti tiesiog nepakeliamą jos kančių naštą. Jie siųsdavo maldų tekstus ir įrašus, talismanus, laiškuose žadėdavo pasimelsti už Džonį vakarais. Bet pasitaikydavo ir kitokių žmonių — apgavikų ir apgavikių, ir Herbertas ne juokais sunerimo, matydamas, kad žmona vis dažniau patiki jais. Kažkas jai pasisiūlė atsiųsti Mūsų Viešpaties Vienintelio Tikro Kryžiaus atplaišą tiesiog pusvelčiui — už 99,98 dolerio. Buteliuką vandens, pasemto iš Lurdo šaltinio; patrynus juo Džoniui kaktą, beveik neabejotinai įvyktų stebuklas. Kaina — 110 dolerių ir pašto išlaidos. Pigesnė (ir labiau viliojanti Verą) buvo magnetofono juostelė su Dvidešimt Trečia Psalme ir Tėve Mūsų, įskaitytomis evangelisto iš pietų Bilio Hambero. Brošiūra tvirtino, esą sukant šitą juostelę prie Džonio lovos keliolika savaičių, ji beveik neabejotinai užtikrintų stebuklingą išgijimą. Kaip palaiminimui (Bet Tiktai Trumpam Laikui) būtų pridėta paties Bilio Hambero nuotrauka su autografu.

Herbertas gaudavo vis dažniau ir dažniau užkirsti kelią jos žavėjimuisi šitais pseudoreliginiais niekniekiais. Kartkarčiais vogčia suplėšydavo jos pasirašytus čekius ir atitinkamai patvarkydavo čekių knygelę. Bet kai stebuklų pardavėjai nurodydavo, jog ima tiktai grynais, jis turėdavo atvirai paprieštarauti — ir Vera ėmė tolti nuo jo, nebepasitikėti, laikyti nusidėjėliu, išsižadančiu tikėjimo.

2

Sara Breknel praleisdavo ištisas dienas mokykloje. Jos popietės ir vakarai ne ką tesiskirdavo nuo anų, kai ji išsiskyrė su Danu; ją buvo apėmusi nežinia, vis atrodė, kad kažkas turi įvykti. Paryžiuje įstrigo taikos derybos. Niksonas įsakė toliau bombarduoti Hanojų, nepaisant gausėjančių protestų šalyje ir užsienyje. Per spaudos konferenciją jis pateikė nuotraukas, nenuginčijamai įrodančias, kad Amerikos lėktuvai tikrai nebombardavo Šiaurės Vietnamo ligoninių, bet pats visur skraidydavo kariniu sraigtasparniu. Sadistiško Kasl Roko padavėjos išprievartavimo ir nužudymo tyrimas įstrigo, kai policija paleido klajojantį iškabų piešėją, anksčiau trejetą metų gydytą valstijos psichiatrinėje ligoninėje Ogastoje; priešingai visų spėliojimams, iškabų piešėjo alibi buvo nesugriaunamas. Dženis Džoplin klykavo bliuzus. Paryžius paskelbė (antrus metus pagret), kad moterų rūbai ilgės, bet jie nepailgėjo. Sara suvokė visus tuos įvykius miglotai, tarytum balsus gretimame kambaryje, kuriame be paliovos vyksta kažkoks nesuprantamas pobūvis.

Pasnigo pirmą kartą — vos vos pasnaiguriavo, paskui dar kartą, o likus dešimčiai dienų iki Kalėdų, įsisuko tokia pūga, jog vienai dienai buvo uždarytos visos apygardos mokyklos. Sara sėdėjo namie ir žiūrėjo pro langą, kaip sniegas pusto Flego gatvę. Šita trumpa draugystė su Džoniu — ji net nepavadintų jos meilės ryšiu — jau liko kitame metų laike, ir ji jautė, kad jis pradeda jai iš atminties blėsti. Paniškas jausmas, sakytum ji pati nesulaikomai grimztu. Grimztu dienų tėkmėn.

Ji skaitė ką tik nugriebdama apie galvos traumas, komas bei smegenų pažeidimus. Iš tokių skaitinių optimizmo nepasisemsi. Ji sužinojo, kad viename Merilendo miestelyje mergaitė išbuvo komos būsenoje šešerius metus; vaikinas iš Liverpulio, Anglijoje, kuriam dirbant dokuose stuktelėjo keliamasis kranas, geso komos būsenoje keturiolika metų. Po truputį silpnėjo šito jauno galiūno ryšiai su pasauliu, jis sumenko, nupliko, regos nervai sudūlėjo ir pavirto į avižų dribsnius, raiščiams trumpėjant, kūnas palengva rietėsi į gemalo pozą. Smegenims degeneruojant, jis tarsi suko atgal laiką, vėl atvirto gemalu, plūduriuojančiu komos placentiniuose vandenyse. Skrodimas parodė, kad jo didžiųjų smegenų išlinkimai ir vingiai išsitiesino, o kaktos ir gumburinės skiltys buvo beveik visiškai plokščios ir glotnios.

Ak, Džoni, taip nedora, mąstė ji, žiūrėdama, kaip lauke krintantis sniegas pripildo pasaulį tyro baltumo, užkloja pralaimėjusią vasarą ir raudonai auksinį rudenį. Taip nedora, jie turi leisti tau išeiti ten, kur buvai beeinąs.

Kas dešimtį dienų, kartais kas dvi savaites ji gaudavo laišką iš Herberto Smito — Vera turėjo savo adresatus, o jis savo. Jis rašė senamadišku parkeriu didelėmis, padrikomis raidėmis. „Mudu gyvi ir sveiki. Laukiame, ką parodys rytdiena, kaip turbūt ir jūs. Žinoma, aš pats kai ką suprantu ir nujaučiu, ko jūs, būdama tokia gera ir jautri, nepasakote savo laiškuose. Reikalai prasti. Bet, aišku, neprarandame vilties. Aš netikiu dievo taip, kaip tiki Vera, bet aš tikiu savaip ir niekaip nesuprantu, kodėl jis nepasiėmė Džonio iš karto, jei ketino tai padaryti. Ar čia glūdi kokia prasmė?

Turbūt niekas to nežino. Mums beliko viltis”.

Kitame laiške:

„Šiais metais man tenka rūpintis dauguma kalėdinių pirkinių, nes Vera nusprendė, jog kalėdinės dovanos — nuodėmingas įprotis. Štai kodėl aš manau, kad jos būklė visą laiką blogėja. Jai visada tai buvo šventa diena, o ne švenčių diena — jeigu supratote, ką norėjau pabrėžti. Vis kartodavo, kad privalome atminti, jog tai Jėzaus Kristaus gimimo diena, o ne Senelio Šalčio, bet anksčiau jai neužkliūdavo pirkiniai. Tiesą sakant, ji net mėgdavo pirkti dovanas. Dabar, atrodo, jos vienintelis rūpestis — šituo piktintis. Ji prisigaudo šitų keistų idėjų iš žmonių, kuriems rašinėja. Dievaži, jau greičiau ji baigtų tuos pokštus ir atvirstų normaliu žmogumi. Kitais atžvilgiais abu esame sveiki. Herbertas”.

Ir kalėdinis atvirukas, kurį skaitydama Sara truputį paverkė:

„Abu siunčiame nuoširdžiausius linkėjimus švenčių proga, ir jeigu sutiktumėte atvažiuoti praleisti Kalėdų su senamadiška pora, kambarys jums jau paruoštas. Mudu su Vera esame sveiki. Tikimės, kad Naujieji Metai bus mums visiems geresni, ir aš tikras, kad taip bus. Herbertas ir Vera”.