Stephen King - Tylos zona

Sara nevažiavo į Pounelą per Kalėdų atostogas, iš dalies dėl Veros šalinimosi į savo pasaulėlį — tarp Herberto laiško eilučių buvo nesunku įskaityti, kad tas procesas vis spartėja — ir dėl to, kad juos siejantis ryšys dabar jai atrodė toks keistas ir tolimas. Nejudrus kūnas Bengoro ligoninės lovoje anksčiau stambiu planu stovėdavo jai akyse, bet nūnai jai atrodydavo, tarsi žiūrėtų į jį per atminties teleskopą, tik iš kito galo; kaip žmogus, pakilęs oro balionu, jis buvo tolimas ir sunkiai įžvelgiamas. Todėl ji nusprendė, kad bus geriau išlaikyti atstumą.

Turbūt ir Herbertas tai pajuto. Kai 1970-ieji perkopė į 1971-uosius, jo laiškai ėmė retėti. Viename iš jų jis jau užsiminė, kad laikas jai pasirūpinti savo gyvenimu, ir užbaigė abejone, kad tokiai gražiai merginai kaip ji gali stokoti vaikinų.

Bet ji nevaikščiojo į pasimatymus, visai nenorėjo jų. Džinas Sedeckis, matematikas, kuris kartą kvietėsi ją vakarui, — sakytum tai buvo mažiausiai prieš tūkstantį metų — vėl pradėjo rėžti sparną aplink ją neprideramai greitai po Džonio nelaimės; Sedeckis buvo labai atkaklus, bet Sara tikėjosi, kad galų gale jis susipras. Žinia, galėjo susiprasti ir anksčiau.

Retkarčiais kiti vyriškiai pakalbindavo ją, o vienas jų, teisės studentas Volteris Hezlitas, net šiek tiek sudomino. Sara sutiko jį Naujųjų Metų baliuje pas Anę Straford. Buvo maniusi tik žvilgterėti, bet užtruko ilgiau, šnekučiuodama daugiausia su Hezlitu. Pati nustebo, kaip sunku atsakyti „ne”, bet turėjo tai ištarti, nes per daug gerai suprato, kodėl jis traukia ją. Voltas Hezlitas buvo aukštas vaikinas su neklusnia rudų plaukų kupeta, kreiva, pusiau ciniška šypsena; jis gerokai panėšėjo į Džonį. Dėl šito nederėjo susidomėti vyriškiu.

Pirmomis vasario dienomis ją pakvietė vakarui mechanikas, taisęs jos automobilį Klivz Milzo „Ševrone”. Ir vėl ji buvo besutinkanti, bet ir vėl atsitraukė. Vyriškis vadinosi Arnis Trimontas. Aukštas, tamsaus gymio, jis turėjo besišypsančio plėšrūno žavesio. Mažumėlę priminė jai Džeimsą Broliną, antrąjį komiką daktaro Velbio televizijos laidoje, bet dar labiau vieną „Delta Tau Delta” asociacijos narį, vardu Danas.

Geriau lukterėti. Lukterėti, gal dar kas nors atsitiks.

Bet nieko neatsitiko.

3

Tą 1971 metų vasarą Gregas Stilsonas, šešiolika metų vyresnis ir protingesnis už aną Biblijos komivojažierių, negyvai suspardžiusį šunį tuščiame Ajovos fermos kieme, sėdėjo neseniai įregistruotos draudimo ir nekilnojamo turto kontoros užpakaliniame kambarėlyje Ridžvėjuje, Niuhampšyro valstijoje. Jis nežymiai pasikeitė per tuos metus. Aplink akis buvo susimetęs raukšlelių tinklas ir plaukai ilgesni (nors vis tiek konservatyviai apkirpti). Jis tebebuvo stambus vyriškis ir sukamoji kėdė sugirgždėdavo vos jam krustelėjus.

Gregas rūkė „Pal Mal” cigaretę ir žiūrėjo į vyriškį, patogiai išsiskėtojusį kėdėje priešpriešiais. Žiūrėjo į tą vyriškį nelyginant zoologas, aptikęs nežinomą egzempliorių.

— Ar ieškai „žalio”? — paklausė Sanis Elimenas.

Elimenas buvo šešių pėdų ir penkių colių ūgio. Vilkėjo aptriušusią, nuo prakaito sukaulėjusią džinsinę striukę nukirptomis rankovėmis ir išpjautomis sagomis. Po striuke nebuvo marškinių. Nacių geležinis kryžius, juoduojantis tarp balto chromo apvadų, kadarojo ant nuogos krūtinės. Po išpampusiu alaus mėgėjo pilvu buvo palindęs diržas su stambia kaukole iš dramblio kaulo vietoje sagties. Iš po užlenktų džinsų kyšojo nudėvėtų „Dezert draiver” pusbačių kvadratinės nosys. Plaukai krito jam ant pečių, sulipę, blizgantys nuo susikaupusio prakaito ir mašinų tepalo. Į ausies spenelį įvertas auskaras-svastika, taip pat juoda, su balto chromo apvadais. Ant storo piršto galo jis sukiojo angliakasio šalmą. Ant striukės nugaros išsiuvinėtas gašlus raudonas velnias su dvišakiu liežuviu. Virš velnio buvo užrašyta „Velnio tuzinas”. Po juo: „Sanis Elimenas, Prez.”

— Ne, — atsakė Gregas Stilsonas, — aš nežaidžiu „Parodyk žalią”, bet aš matau vyruką, kuris atrodo įtartinas lyg atskirai vaikščiojanti subinė.

Elimenas kiek įsitempė, bet tuoj pat vėl atsipalaidavo ir nusijuokė. Nepaisant nešvaros, beveik apčiuopiamos nevalaus kūno smarvės ir nacių regalijų, tamsiai žaliose jo akyse atsispindėjo protas ir net humoro jausmas.

— Nagi juodink mane, drabstyk purvais! — tarė jis. — Šitaip pasitaikydavo ir anksčiau. Ką gi, dabar tavo viršus.

— Pripažįsti?

— Žinoma. Aš palikau saviškius Hemptonse ir atsibeldžiau vienas. Imuosi viską ant savo galvos. — Jis nusišypsojo. — Bet jeigu mes kada nors užklupsim tave nuošalioj vietoj — prašyk dievo, kad apautų tavo inkstus kareiviškais batais.

— Surizikuosiu, — tarė Gregas. Jis žvilgsniu pamatavo Elimeną. Abu jie stambūs vyrai. Jis pagalvojo, kad Elimenas kokiom keturiom dešimtim svarų sunkesnis, bet tas papildomas svoris bemaž visas nuo alaus pliurijimo. — Aš tave suriesčiau, Sani.

Elimeno veide vėl susimetė linksmų raukšlelių tinklas.

— Gal ir taip. O gal ir ne. Bet, žmogau, mes ne tais kėgliais žaidžiame. Nevaidinkim dorų amerikiečių iš Džono Veino filmelių. — Jis palinko į priekį, lyg norėdamas pranešti svarbią paslaptį. — O žinai ką: kai tik mane pavaišina mamytės keptu obuolių pyragu, aš asmeniškai skubu nusišikt ant jo.

— Esi nepraustaburnis, Sani, — švelniai tarė Gregas.

— Ko tau iš manęs reikia? — paklausė Sanis. — Kodėl neišsteni? Dar pavėluosi į prekybos rūmų aktyvo susirinkimą.

— Nepavėluosiu, — vis taip pat ramiai atsakė Gregas. — Prekybos rūmų aktyvas renkasi antradieniais vakare. Mes dar turime visą pasaulio laiką.

Elimenas burna imitavo nepadorų garsą.

— O aš pamaniau, — toliau kalbėjo Gregas, — kad kaip tik tau kažko reikia iš manęs . — Jis atidarė stalo stalčių ir ištraukė tris plastikinius marihuanos maišiukus. Tarp sėklų buvo įmaišyta želatinos kapsulių.

— Suradau tavo miegmaišy, — pasakė Gregas. — Bjaurus, bjaurus, bjaurus Sani. Negeras vaikinas. Toli nenueisi, dviejų šimtų dolerių nebepelnysi. Droši tiesiai į Niuhampšyro valstijos kalėjimą.

— Tu neturėjai orderio kratai, — atrėmė Elimenas. — Net geltonsnapis advokatėlis apgins mane, ir pats tai žinai.

— Kaip tik to aš ir nežinau, — tarė Gregas Stilsonas. Jis atsilošė sukamojoje kėdėje ir užsikėlė ant stalo mokasinus, pirktus gretimoje valstijoje, Meine. — Šitame mieste aš didelis žmogus, Sani. Prieš kelerius metus atėjau į Niuhampšyrą, galima sakyti, basnirčia, o šiandien jaučiuosi giliai įleidęs šaknis. Aš padėjau municipalitetui išspręsti porą problemų, tarp kitko, patariau ir ką daryti su visais tais narkotikų apkvaišintais berneliais — žinia, aš kalbu ne apie tokius nenaudėlius kaip tu, Sani; su panašiais perėjūnais žinome, ką daryti, ypač kai sučiumpame slepiant nedidelius lobius ir galime išdėlioti juos ant stalo, — aš kalbu apie dorus vietinius bernelius. Iš tikro niekas nenori jų skriausti, supranti? Aš jiems šitą išaiškinau. Siųskite juos dirbti viešųjų darbų, sakau, užuot tupdę už grotų. Jie taip padarė, ir viskas ėmė eiti kaip sviestu patepta. Šiandien mes lyderiai trijų miestų zonoje, treniruojame vaikų beisbolo lygą ir dirbame išties naudingą darbą.

Elimenas, atrodė, nuobodžiavo. Gregas staiga triukšmingai nuleido kojas, čiupo vazą su įmantriu raštu ir sviedė Saniui Elimenui pro pat nosį. Vaza, vos neužkliudžiusi jo, nulėkė per visą kambarį ir sudužo į kartotekų dėžes. Elimenas pirmąkart krūptelėjo. Akimirką vyresnio, išmintingesnio Grego Stilsono veidas vėl virto anuometinio šuns kankintojo veidu.