Stephen King - Tylos zona

— Bet aš ką tik gavau žinią iš savo dievo, — tarė Vera, svajingai žvelgdama į mėnulį. — Džonis nemirs. Dievas nenori, kad jis mirtų. Aš įsiklausiau ir išgirdau tą tylų, silpną balsą, kursai prabilo mano širdyje, ir dabar aš rami.

Herbertas atidarė automobilio dureles.

— Sėskis, Vera.

Ji atsisuko į Sarą ir šyptelėjo. Toje šypsenoje Sarai staiga pasidingojo paties Džonio lengvas, nerūpestingas šypsulys — bet tuo pat metu ji pagalvojo, jog kaip gyva nėra mačiusi tokio kraupaus vypsnio.

— Dievas pasirinko mano Džonį, — tarė Vera, — ir aš džiaugiuosi.

— Labanakt, ponia Smit, — tarė Sara nutirpusiomis lūpomis.

— Labanakt, Sara, — tarė Herbertas.

Jis sėdo prie vairo ir įjungė motorą. Automobilis pajudėjo ir nuvažiavo per stovėjimo aikštę link Steito gatvės. Sarai dingtelėjo, kad nepaklausė, kur jie apsistos. O gal jie patys dar nežino.

Sara pasisuko eiti prie savo automobilio ir stabtelėjo, užkerėta anapus ligoninės tekančio Penobskoto. Upės vandenys, pačiame viduryje pasigavę mėnulio atspindį, vilnijo tarytum tamsus šilkas. Sara stovėjo vienų viena plynoje aikštėje, pakėlusi veidą į dangų. Ji žiūrėjo į mėnulį.

Dievas pasirinko mano Džonį , ir aš džiaugiuosi.

Mėnuo kabojo viršum jos lyg pigus karnavalo žaisliukas, Laimės Ratas danguje; visi jo skaičiai sukasi šeimininkui, jau nekalbant apie nulį ir du nulius. Išlošia Ratas, išlošia Ratas, klokite pinigus, ei, ei, ei!

Vėjas blaškė jai apie kojas šiugždančius lapus. Sara priėjo prie automobilio ir atsisėdo už vairo. Urnai ji aiškiai suvokė, kad nebetenka Džonio. Siaubas ir vienatvės jausmas nudiegė jai širdį. Ėmė visa virpėti. Galų gale įjungė motorą ir nuvažiavo namo.

6

Kitą savaitę pasipylė Klivz Milzo moksleivių užuojautos ir linkėjimai; Herbertas Smitas vėliau papasakojo Sarai, kad Džonio vardu buvo gauta gerokai daugiau kaip trys šimtai atvirukų. Beveik visuose buvo nedrąsus prierašas ranka, kad jie tikisi, jog Džonis netrukus pasveiks. Vera atsakė kiekvienam padėkos laiškeliu su citata iš Biblijos.

Sarai išsisprendė drausmės klausimas pamokose. Ankstyvesnis jausmas, kad neoficialus mokinių žiuri jai nepalankus, ūmai virto priešingu. Palengva ji suprato, kad mokiniai dabar laiko ją tragedijos heroje, pono Smito nelaiminga meile. Ši mintis šovė jai į galvą mokytojų kambaryje per laisvą pamoką kitą trečiadienį po katastrofos, bet juoko priepuolis virto isterišku kūkčiojimu. Dar nespėjus atitokti, ją ėmė persekioti paniška baimė. Naktys pasidarė neramios, sapnuose nuolat lankydavo Džonis — Džonis su Džekilio ir Haido kauke, Džonis stovi prie Laimės Rato, o kažkoks nematomas žmogus be paliovos traukia: „Man taip patinka žiūrėti, kaip nukelnėja šitą tipą”. Džonis sako: „Dabar viskas puiku, Sara, viskas labai gerai”, ir įeina į kambarį, o jo galva nukirsta viršum antakių.

Herbertas ir Vera Smitai išbuvo savaitę Bengoro Hause, ir Sara kiekvieną popietę rasdavo juos ligoninėje, kantriai laukiančius, kol kas nors atsitiks. Bet nieko neatsitiko. Džonis tebegulėjo intensyvios terapijos palatoje šeštame aukšte, apsuptas gyvybę palaikančių sistemų, prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Gydytojas Strounsas teikė vis mažiau vilties. Kitą penktadienį Herbertas paskambino Sarai ir pasakė, kad jiedu su Vera išvažiuoja namo.

— Jinai nenori, — tarė Herbertas, — bet aš jai išaiškinau. Atrodo, kad išaiškinau.

— Kaip ji jaučiasi? — paklausė Sara.

Ilga pauzė, pakankamai ilga, kad Sara pasijustų peržengusi leistinas ribas. Patylėjęs Herbertas atsakė:

— Aš nežinau. O gal žinau, bet nenoriu garsiai sakyti, kad jai blogai. Ji visada buvo pasinešusi į religiją ir dar labiau įsitraukė po operacijos. Na, po to Cezario pjūvio. Nūnai jos fantazija įsismarkavo. Ji be paliovos postringauja apie pasaulio pabaigą. Džonio avariją ji sieja su dangun žengimu. Ji įsitikinusi, kad dar prieš armagedoną Viešpats pasiims visus išrinktuosius su kūnais į dangų.

Sara prisiminė kažkur mačiusi ant automobilio buferio lipduką: JEI DANGUN ŽENGIMAS ŠIANDIEN, KAS NORS ČIUPKITE UŽ VAIRO!

— Taip, man teko tai girdėti.

— Žinote, — varžydamasis toliau kalbėjo Herbertas, — kai kurios grupės... na, su kuriomis ji palaiko ryšius... jie tiki, kad Viešpats atvyks pas išrinktuosius su skraidančiomis lėkštėmis. Kad tomis lėkštėmis nuskraidintų juos į dangų. Šitos... sektos... nustatė, bent jau patys sau, kad dangus esąs kažkur Oriono žvaigždyne. Ne, tik neklauskit manęs, kaip jie tą nustatė. Vera gali jums išaiškinti. Visa tai... supraskite, Sara, visa tai užgriuvo vienu metu.

— Įsivaizduoju, kaip jums sunku.

Herberto balsas vėl sustiprėjo.

— Bet ji dar skiria, kas realu ir kas ne. Jai reikia laiko apsiprasti. Taigi aš pasakiau, kad jei kas atsitiks, tai atsitiks — ar jinai bus namie, ar čia. Aš... — Jis užsikirto, matyt, sutrikęs, atsikrenkštė ir kalbėjo toliau: — Man reikia grįžti prie darbų. Kai kas nepabaigta. Aš sudariau sutartis...

— Aišku, savaime suprantama. — Sara patylėjo. — O kaip draudimas? Čia Denvero pinigų spaustuvės neužteks... — Dabar sutriko ji.

— Kalbėjau su ponu Pelsenu, jūsų direkoriaus pavaduotoju, — tarė Herbertas. — Džonis buvo apsidraudęs tipiniu „Mėlynuoju kryžiumi”, bet ne tuo naujuoju. Ką gi, „Mėlynasis kryžius” šį tą padengs. Be to, mudu su Vera turime santaupų.

Sarai nudiegė širdį. Mudu su Vera turime santaupų. Ar ilgai užteks einamosios sąskaitos, mokant po du šimtus ar dar daugiau dolerių per parą? Ir, pagaliau, už ką? Kad Džonis tysotų lyg nieko nesuvokiantis gyvulys, nevalingai siusenantis į vamzdelį, kol tėvas su motina liks be skatiko? Kad motina iš proto išsikraustytų, tuščiai kažko laukdama? Ji pajuto skruostais riedant ašaras ir pirmą kartą — ir toli gražu ne paskutinį — panoro, kad Džonis numirtų ir ilsėtųsi ramybėje. Iškart pradėjo sau priekaištauti dėl siaubingos minties, bet ji vis tiek liko pasąmonėje.

— Linkiu, kad viskas būtų gerai, — tarė ji.

— Ačiū, Sara. Ir mudu linkime jums sėkmės. Ar parašysite man retsykiais?

— Būtinai.

— Ir aplankykite mus, kai tik galėsite. Pounelas ne per toliausiai.

— Jis kiek patylėjo. — Manau, kad Džonis buvo pasirinkęs dorą merginą. Juk jūs turėjote rimtų ketinimų, tiesa?

— Tiesa, — atsakė Sara. Ašaros vis dar riedėjo, praeitis tebebuvo gyva. — Turėjome.

— Sudie, mieloji.

— Sudie, Herbertai.

Ji padėjo ragelį, lukterėjo sekundę ar dvi, tada paskambino į ligoninę ir pasiteiravo apie Džonį. Jokių permainų. Ji padėkojo intensyviosios terapijos palatos slaugei ir ėmė be tikslo slankioti po butą. Pagalvojo apie dievą, siunčiantį skraidančių lėkščių eskadrą paimti išrinktųjų ir išgabenti į Orioną. Dievulis gali sau šitai leisti — juk tai tokia pat kvailystė kaip ir suplakti Džono Smito smegenis, o po to pamesti jį komos būsenoje, kuri, ko gero, niekad nesibaigs — nebent ištiktų staigi mirtis.

Čia pat gulėjo aplankalas su pirmaklasių rašiniais. Ji išsivirė arbatos ir sėdo jų taisyti. Jei galima teigti, kad, netekusi Džonio, Sara Breknel kažkurią akimirką vėl suėmė savo gyvenimo vadžias, tai čia ir buvo ta akimirka.

KETVIRTAS SKYRIUS

1

Žudikas buvo slidus.

Jis sėdėjo ant suolelio miesto sode netoli orkestro estrados, rūkė „Malborą” ir niūniavo dainelę iš „Bitlų” baltojo albumo.

Jis dar nebuvo žudikas, ne. Bet jau seniai mintys sukosi tik apie tai — apie nužudymą. Delnai vis niežtėjo ir niežtėjo. Tai suvis nieko blogo. Jis buvo nusiteikęs optimistiškai. Laikas tinkamas. Nereikėjo bijoti, kad jį sugaus. Jam nereikėjo bijoti baltinių spaustuko. Nes jis buvo slidus.