Stephen King - Tylos zona

Pradėjo snaiguriuoti. Tą 1970 metų lapkričio dvyliktąją už šimto šešiasdešimties mylių į šiaurės rytus nuo šito vakarų Meino miestuko Džonas Smitas toliau miegojo giliu miegu.

Žudikas nužvelgė parką — miesto sodą, kaip mėgdavo sakyti turistai, lankantys Kasl Roką ir Leiks Ridžiną. Bet tokiu metu turistų nebebuvo. Miesto sodas, skęstantis žalumoje vasarą, nūnai stūksojo pageltęs, nuogas ir negyvas. Laukė, kol žiema apklos švaraus sniego sluoksniu. Vielų tinklelio užtvara už „Vaikų beisbolo lygos” pastato iškabos, nusagstyta rūdžių spalvos deimančiukais, tarytum rėmė balkšvą dangų. Estradą verkiant reikėjo perdažyti.

Slogus reginys, bet žudikas anaiptol nesijautė prislėgtas. Jis buvo kone pamišęs iš džiaugsmo. Kojos nebenustygo vietoje, rankos gniaužėsi savaime. Šį kartą jam nebepritrūks drąsos.

Jis sutrynė cigaretę kulnu ir išsyk užsidegė kitą. Dirstelėjo į laikrodį. Trys valandos dvi minutės. Jis sėdėjo ir rūkė. Du berniukai perėjo per parką, mėtydami kamuolį, bet žudiko nematė, nes suoleliai stovėjo nuokalnėje. Tokioje vietoje naktimis, kai šiltas oras, renkasi šlykštūs iškrypėliai, pagalvojo jis. Jis viską žinojo apie šlykščius iškrypėlius ir ką jie daro. Ir motina pasakojo, ir pats matė.

Pagalvojus apie motiną, jo šypsena kiek išblėso. Prisiminė, kaip tada, kai jam buvo septyneri, motina įėjo į kambarį nepasibeldusi — ji niekad nesibelsdavo — ir užklupo jį žaidžiantį su savo pimpiuku. Ji stačiai pašėlo. Jis bandė aiškinti, kad nieko neatsitiko. Nieko blogo. Pimpiukas pats pasikėlė. Jis ničnieko nedarė, kad tas atsistotų, tai pasidarė savaime. O jis šiaip sau sėdėjo, sprigtuodamas pimpiuką į visas puses. Net ne per daug malonu. Greičiau nuobodu. Bet motina tiesiog pašėlo.

Ar nori pasidaryti vienu tų šlykščių iškrypėlių? klykė ji. Jis net nežinojo, ką tas žodis reiškia — ne „šlykštus”, šitą jis žinojo, bet anas — nors buvo girdėjęs jį iš augesnių berniukų Kasl Roko pradinės mokyklos kieme. Ar nori pasidaryti vienu tų šlykščių iškrypėlių ir užsikrėsti kokia nors jų liga? Ar nori, kad iš tavo pimpiuko varvėtų pūliai? Ar nori , kad jis pajuostų? Ar nori, kad jis nupūtų? A? A? A?

Motina ėmė purtyti jį, ir jis pravirko iš baimės, nes ji buvo stambi moteris, valdinga ir visiems primetanti savo valią, o jis tada dar nebuvo žudikas, dar nebuvo slidus, tada jis buvo mažas berniukas, verkiantis iš baimės, o jo pimpiukas subliūško ir tartum stengėsi įsitraukti atgal į kūną.

Motina privertė jį dvi valandas kentėti baltinių spaustuką ant pimpiuko, kad jis pajustų, kaip skauda, kai susergama ta liga.

Skaudėjo nežmoniškai.

Sniegas nustojo gūsiuoti. Akies mirksniu jis ištrynė motinos paveikslą iš atminties — tai būdavo taip lengva padaryti, kai nuotaika gera, ir visai neįmanoma, kai jausdavosi liūdnas ir prislėgtas.

Dabar jo raumuo buvo pritvinkęs.

Dirstelėjo į laikrodį. Trys valandos septynios minutės. Numetė nebaigtą rūkyti cigaretę. Kažkas ateina.

Jis pažino ją. Alma. Alma Frečet iš „Puoduko kavos” kitoje gatvės pusėje. Eina namo po pamainos. Vieną ar du kartus buvo susitikęs su ja, parodė klasę. Nuvažiavo į Sireniti Hilą Neiplze. Ji gerai šoko. Ištvirkėlės dažnai gerai šoka. Jis apsidžiaugė, kad ateina Alma.

Vienut viena.

— Alma! — šūktelėjo jis ir pamojavo. Ji krūptelėjo, apsidairė ir pamatė jį. Šyptelėjo ir pasuko prie suolelio, ant kurio jis sėdėjo, pasisveikino, kreipdamasi į jį vardu. Jis šypsodamasis atsistojo. Jis nebijojo, kad kas nors gali užklupti. Jis buvo nepaliečiamas. Supermenas.

— Kodėl šitaip apsivilkęs? — paklausė, nužvelgdama jį.

— Slidus, ar ne? — tarė šypsodamasis.

— Na, nežinau...

— Ar nori kai ką pamatyti? — paklausė jis. — Ant estrados. Pasiutęs daiktas.

— O kas tai?

— Prieik ir pažiūrėk.

— Gerai.

Kaip paprasta. Ji nužingsniavo su juo prie estrados. Jei kas nors eitų čionai, jis dar galėtų tai atidėti. Bet niekas nepasirodė. Niekas nėjo pro šalį. Miesto sodas priklausė jiems. Virš galvų — bekraštis dangus. Alma buvo smulki mergina labai šviesiais plaukais. Peroksidinė blondinė. Kekšės dažosi plaukus.

Jis užsivedė ją ant aptvertos estrados. Dusliai, negyvai aidėjo jų žingsniai lentomis. Viename kampe riogsojo apverstas gaidų stovas, gulėjo tuščias likerio butelis. Štai vieta, kur ateina šlykštūs iškrypėliai; ką gi, tuo geriau.

— Nagi? — paklausė ji, lyg ir šiek tiek sutrikusi. Šiek tiek susinervinusi.

Žudikas džiugiai nusišypsojo ir parodė kairiau stovo.

— Štai. Matai?

Ji pažvelgė ten, kur buvo nukreiptas jo pirštas. Ant grindų gulėjo suvartotas prezervatyvas tarsi sudžiūvusi gyvatės išnara.

Almos veidas sugriežtėjo, ji taip staigiai apsisuko eiti, kad vos neprasmuko pro žudiką.

— Visai nesąmojinga...

Jis čiupo ją į glėbį ir smarkiai pastūmė atgal.

— Tai kur tu dabar keliausi, kaip manai?

Jos akys ūmai pasidarė budrios ir išgąstingos.

— Paleisk mane. Jei ne — pasigailėsi. Neturiu laiko kvailiems juokams...

— Tai ne juokai, — tarė jis. — Nebe juokai, ištvirkėle.

Jis netvėrė džiaugsmu, ją šitaip vadindamas — pelnytai vadindamas. Pasaulis virto svaiginančiu sūkuriu.

Alma puolė į kairę, prie žemo estrados aptvaro, ketindama peršokti. Žudikas čiupo už pigaus apsiausto apykaklės ir truktelėjo atgal. Apsiaustas plyšo negarsiai, tarytum būtų murktelėjusi katė, ir Alma išsižiojo šaukti.

Jis vožė jai per burną, priplodamas jos lūpas prie dantų. Jis pajuto šiltą kraują srūvant delnu. Kita ranka ji daužė jį, mėgindama įsikibti, bet įsikibti nebuvo kur, nes jis... jis buvo...

Slidus!

Jis pargriovė ją ant grindų lentų. Ranka nuslydo nuo burnos, ištepliotos kraujais, Alma buvo vėl besižiojanti šaukti, bet jis užgulė ją švokšdamas, vaipydamasis, be garso išspausdamas orą iš jos plaučių. Dabar jinai jautė jį ant savęs. Tarytum akmens luitą, milžinišką ir besivartantį; ji nebeįstengė šaukti, kovojo tylėdama. Jos pirštai kibo ir atsigniaužinėjo, kibo ir atsigniaužinėjo. Jis šiurkščiai pražergė jai kojas ir atsigulė į tarpą. Ji viena ranka grybštelėjo jam į tarpuakį ir jo akys paplūdo ašaromis.

— Ak tu ištvirkėle, — kuždėjo jis, gniauždamas jai kaklą. Jis ėmė ją smaugti, pašėlusiai daužydamas jos galvą į estrados grindis. Almos akys išsprogo, veidas pasidarė rožinis, paskui raudonas, po to purpurinis nuo suplūdusio kraujo. Ji priešinosi vis silpniau.

— Ištvirkėle, ištvirkėle, ištvirkėle, — kimiai švokštė žudikas. Dabar jis tapo tikru žudiku, Alma Frečet nebesitrins pilvais su visokiais tipais Sireniti Hile. Jos akys virto iš akiduobių, kaip tų pakvaišusių lėlių, kurias pardavinėja visose pakampėse per karnavalus. Žudikas kimiai švokštė. Jos rankos dabar bejėgiškai gulėjo ant grindų. Jo pirštų beveik nebebuvo matyti.

Jis atleido gerklę, pasiruošęs vėl griebti, jei tiktai ji sukrutės. Bet ji nebekrutėjo. Virpančiomis rankomis perplėšė apsiaustą ir atvertė rausvos padavėjos uniformos sijoną.

Palšas dangus žiūrėjo žemyn. Kasl Roko miesto sodas ištuštėjo. Niekas neužėjo pasmaugtos ir išniekintos Almos Frečet lavono iki rytojaus dienos. Anot šerifo teorijos, tai padarė koks nors užklydęs valkata. Visoje valstijoje laikraščiai aprašė įvykį stambiomis antraštėmis, pačiame Kasl Roke visuomenė pritarė šerifui.

Be abejonės, nė vienas miesto vaikinas nebūtų galėjęs įvykdyti tokio siaubingo nusikaltimo.