Stephen King - Tylos zona

— Kaip laikaisi, Ane? Niekis, man greit praeis. Turbūt Džonis tau sakė. Greičiausiai nuo tų dešrelių mugėje...

— O viešpatie, tai tu nežinai. Tu dar nežinai...

Jos žodžius slopino keisti, duslūs garsai. Sara klausėsi, raukdama kaktą. Iš pradžių ji sumišo, paskui mirtinai išsigando, kai sumojo, kad Anė verkia.

— Ane, kas atsitiko? Bet ne Džoniui? Ne...

— Atsitiko nelaimė, — tarė Anė. Ji kūkčiojo nebesitvardydama. — Jis važiavo taksi. Mašinos susidūrė priekiais. Kitą automobilį vairavo Bredas Frino. Jis mokėsi ispanų kalbos mano antroje grupėje, jis užsimušė, mergina, kuri su juo važiavo, mirė rytą, Meri Tibolt, girdėjau, ji mokėsi kažkurioje Džonio klasėje, tai baisu, neapsa...

— Džonis! — sukliko Sara į telefoną. Diegliai vėl ėmė remti vidurius. Rankos ir kojos mirksniu pasidarė šaltos lyg keturi antkapiai. — Kas atsitiko Džoniui?

— Sara, jo būklė kritiška. Deivis Pelsenas šįryt skambino į ligoninę. Jie nesitiki, kad jis... žodžiu, labai blogai.

Pasaulis ėmė skęsti palšame ūke. Anė dar kažką kalbėjo, bet jos balsas pasidarė tolimas ir silpnas, kaip yra pasakęs E. E. Kamingsas [* Edvardas Estlinas Kamingsas (1894—1962) — amerikiečių poetas]apie žmogų, kylantį balionu. Susipynę vaizdiniai užplaukia vienas ant kito, bet nė vieno prasmingo. Vylingas ratas. Gluminantys veidrodžiai. Džonio akys, keistai violetinės, beveik juodos. Artimas, mielas jo veidas, nutviekstas mugės šviesos, plikos lemputės, sukabintos ant laido.

— Ne, tik ne Džonis, — kartojo ji lyg iš po žemių, lyg iš po žemių. — Tu apsirikai. Jis buvo kuo sveikiausias, kai išėjo iš mano namų.

Bet Anės balsas vėl sugrįžo lyg staigiai atmuštas kamuoliukas — toks sukrėstas ir netikintis, toks užsigavęs, kad šitoks dalykas galėjo atsitikti jos vienmečiui, tokiam jaunam ir energingam.

— Jie pasakė Deiviui, kad jis niekada neatsipeikės, net jeigu ir atlaikys operaciją. Jie turėjo operuoti, nes jo galva... jo galva buvo...

Ar tik ji nenorėjo pasakyti sutraiškyta? Kad Džonio galva sutraiškyta?

Sara apalpo, galbūt todėl, kad neišgirstų paskutinio, nebeatšaukiamo žodžio, to paskutinio siaubo. Ragelis išslydo jai iš pirštų, ji iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti kylančiame palšame ūke, paskui nusklendė kažkur aukštyn, ragelis švytavo vis mažesniu lanku, o iš jo sklido Anės balsas:

— Sara?.. Sara?.. Sara?..

3

Kai Sara įėjo į Rytų Meino ligoninę, laikrodis rodė penkiolika minučių pirmos. Priėmimo kambaryje budinti sesuo pažvelgė į išblyškusį, pavargusį jos veidą, mintyse įvertindama jos ryžtą išgirsti visą tiesą, ir pasakė, jog Džonis Smitas tebėra operacinėje. Sesuo pridūrė, kad Džonio motina ir tėvas sėdi laukiamajame.

— Ačiū, — išspaudė Sara. Užuot pasukusi į kairę, ji pasuko į dešinę, priėjo gydytojų tualetą ir gavo grįžti atgal.

Laukiamasis buvo išdažytas ryškiomis, sodriomis spalvomis; tos spalvos dirgino jai akis. Pasieniais sėdėjo keletas žmonių — vieni sklaidė nutrintus žurnalus, kiti spoksojo į tuštumą. Nuo liftų atėjo žila moteris, padavė leidimą draugei, o pati atsisėdo. Draugė iškaukšėjo aukštais kulniukais. Kiti sėdėjo toliau; vienas laukė leidimo aplankyti tėvą, kuriam pašalino tulžies akmenis, kitas — motiną, kuriai vos prieš trejetą dienų gydytojai aptiko gumbelį po krūtimi, trečias — draugą, kuriam bėgant ristele smogė į krūtinę nematomas kūjis. Laukiančiųjų veidai buvo stropiai pridengti šaltakraujiškumo kaukėmis. Po jomis buvo paslėptas nerimas, tarsi po kilimu sušluotos šiukšlės. Sara pajuto, kaip vėl grimzta į užmirštį. Kažkur skimbčiojo varpelis. Girgždėjo kaučiuko padai. Kai išėjo iš jos namų, jis buvo kuo sveikiausias. Sunku patikėti, kad jis viename iš šitų mūrinių bokštų, kad jis miršta.

Ji tuojau pažino Smitus. Stengėsi prisiminti vardus, bet iškart neprisiminė. Smitai sėdėjo vienas šalia kito tolimiausiame kampe; priešingai kitiems čia sėdintiems žmonėms, jie dar nebuvo apsipratę su permainomis, įvykusiomis jų gyvenime.

Džonio mama, persvėrusi apsiaustą per kėdės atkaltę, tvirtai laikė rankose Bibliją. Skaitant jos lūpos krutėjo, ir Sara prisiminė Džonį sakius, kad ji labai religinga — gal net per daug religinga, klaidžiojanti tarp emocingų religinių sektų ir gyvačių kerėjimo. Ponas Smitas — Herbertas, ūmai prisiminė ji, jo vardas Herbertas — turėjo ant kelių žurnalą, bet jo nevartė. Jis žiūrėjo pro langą, kur Naujosios Anglijos ruduo lapų ugnimi skynėsi kelią į lapkritį ir už jo dunksančią žiemą.

Ji priėjo prie jų.

— Ponai Smitai?

Abu sužiuro į ją, veidai įsitempė, laukdami smūgio, kurio taip baiminosi. Ponios Smit rankos susigniaužė ant Biblijos, atverstos per Jobo knygą, net krumpliai pabalo. Mergina, stovinti priešais, nevilkėjo baltu sesers ar gydytojos chalatu, bet Smitams tai nerūpėjo. Jie laukė paskutinio smūgio.

— Taip, mes esame Smitai, — ramiai tarė Herbertas.

— Aš Sara Breknel. Mudu su Džoniu buvome geri draugai. Vaikščiojome kartu, taip, rodos, jūs sakot. Ar galiu prisėsti?

— Džonio mergina? — paklausė ponia Smit griežtu, beveik kaltinamu tonu. Keli žmonės kilstelėjo galvas nuo savo sutrintų žurnalų ir vėl nuleido.

— Taip, — atsakė ji. — Džonio mergina.

— Jis niekad nerašė man, kad turi merginą, — tarė ponia Smit vis tuo pačiu griežtu tonu. — Ne, jis tikrai niekad šito nerašė.

— Ša, motin, — tarė Herbertas. — Sėskitės, panele... Į Breknel, jei nesuklydau?

— Sara, — dėkingai tarė ji ir prisitraukė kėdę. — Aš...

— Ne, jis niekada nerašė, — griežtai pasakė ponia Smit. — Mano berniukas mylėjo dievą, bet pastaruoju metu buvo šiek tiek atšalęs. Viešpaties rūstybė būna staigi, jūs tą žinote. Štai kodėl taip pavojinga būti tikėjimo atsimetėliu. Nežinai nei dienos, nei valandos...

— Ša, — tarė Herbertas. Žmonės vėl ėmė gręžiotis į juos. Jis rūsčiai pažvelgė į žmoną. Ji atsakė iššaukiamu žvilgsniu, bet jis nė nemirktelėjo. Vera nuleido akis. Ji užvertė Bibliją, tačiau pirštai be atvangos braukė lapus, tarsi norėdami grįžti prie gigantiškos Jobo gyvenimo griovimo epopėjos, taip nelaimingai susiklosčiusios, kad grėsė tapti niūria perspektyva jai ir jos sūnui.

— Vakar vakare aš buvau su juo, — tarė Sara, ir moteris vėl pažvelgė į ją smerkiamai. Tą akimirką Sara prisiminė Biblijos teikiamą prasmę buvimui „su” kažkuo ir pasijuto raustanti. Sakytum šita moteris būtų skaičiusi jos mintis.

— Mes buvome mugėje...

— Nuodėmės ir šėtono žabangų vieta, — nedvejodama pareiškė Vera Smit.

— Vera, paskutinį kartą sakau tau nutilk, — negailestingai nutraukė ją Herbertas ir suspaudė jos ranką. — Tuoj pat. Mergina atrodo labai miela, ir aš neleisiu tau kabinėtis. Supranti?

— Tai nuodėmės vieta, — užsispyrusi pakartojo Vera.

— Ar tu nutilsi, ar ne?

— Palik mane ramybėj. Noriu skaityti Bibliją.

Herbertas paliko ją ramybėje. Sara galutinai pasimetė. Vera atsivertė Bibliją ir vėl įniko skaityti, krutindama lūpas.

— Vera labai sukrėsta, — tarė Herbertas. — Mes abu sukrėsti.

Kaip ir jūs, bent man taip atrodo.

— Taip.

— Ar jūs su Džoniu smagiai leidote laiką vakar vakare? — paklausė jis. — Toje mugėje.

— Taip, — tarė ji; to paprasto žodžio melas ir tiesa susipynė jai galvoje. — Taip, smagiai, kol... na, kol suvalgiau pašvinkusią dešrelę ar kažką kita. Džonis parvežė mane namo į Vizį mano automobiliu. Man bjauriai susuko vidurius. Jis išsikvietė taksi. Prižadėjo šįryt paskambinti į mokyklą dėl mano ligos. Daugiau aš jo nebemačiau. — Pradėjo kauptis ašaros, ji nenorėjo prie jų pravirkti, ypač Veros Smit akivaizdoje, bet nebeįstengė susilaikyti. Nervingai pasigriozdusi rankinuke, išsitraukė flakonėlį raminančiųjų.