Stephen King - Tylos zona

Jis priėjo prie kušetės, atsisėdo greta, paėmė jos ranką.

— Džoni, kaip tu tai padarei?

— Ką?

— Ratą. Kaip tau tai pavyko?

— Man tiesiog sekėsi, štai ir viskas, — atsakė jis šiek tiek sutrikęs. — Kiekvienam iš mūsų kartais sekasi. Na kad ir arklių lenktynėse, lošiant dvidešimt vieną arba spėjant, kuria puse nukris moneta.

— Ne, — tarė Sara.

— Kas — ne?

— Netikiu, kad kiekvienam pasitaiko tokių sėkmių. Tai buvo kažkas antgamtiško. Aš... truputį išsigandau.

— Nejaugi?

— Tikrai.

Džonis atsiduso.

— Kartas nuo karto mane aplanko kažkokia nuojauta, štai ir viskas. Tai kartojasi, kiek pamenu, nuo pat vaikystės. Aš visada gebėdavau surasti kitų pamestus daiktus. Kad ir mažylės Lizos Suman iš mūsų mokyklos. Tu ją pažįsti?

— Mažytė, tylenė Liza? — Ji šyptelėjo. — Kaip nepažinsiu. Per mano praktinės gramatikos pamokas ji amžinai skrajoja padebesiais.

— Ji buvo pametusi žiedą su klasės monograma, — paaiškino Džonis, — ir atėjo pas mane, plūsdama ašaromis. Paklausiau, ar ji apžiūrėjo savo spintelės viršutinės lentynos kampus. Aš tik spėliojau. Bet žiedas gulėjo ten.

— Ir tau visuomet pavykdavo taip atspėti?

Jis juokdamasis papurtė galvą.

— Oi ne. — Šypsena kiek priblėso. — Bet šįvakar nuojauta buvo itin stipri, Sara. Tas Ratas... — jis nestipriai sugniaužė kumščius ir susiraukęs žiūrėjo į juos. — Tarsi jis būtų buvęs čia, mano saujoje. Jis sukėlė man velniškai keistų asociacijų.

— Kokių?

— Guma, — lėtai ištarė jis. — Deganti guma. Ir šaltis. Ir ledas. Juodas ledas. Visa tai glūdėjo mano pasąmonėje. Dievai žino kodėl. Ir negera nupjauta. Tarsi perspėjimas saugotis.

Ji įdėmiai pažvelgė į jį, bet nieko nepasakė. Pamažu jo veidas nusigiedrijo.

— Kad ir kaip ten būtų, dabar viskas praėjo. Gal taip tik pasirodė.

— Šiaip ar taip, likimas tau buvo dosnus — tu išlošei penkis šimtus dolerių, — tarė Sara. Džonis nusijuokė ir linktelėjo. Jis nieko nebesakė ir ji vėl ėmė snausti, patenkinta, kad jis greta. Ji nubudo, kai sieną nutvieskė automobilio žibintų šviesos. Jo taksi.

— Aš paskambinsiu, — tarė jis, ir švelniai ją pabučiavo. — Ar tikrai nenori, kad aš čia pabūčiau?

Omai ji panūdo, kad jis liktų, bet papurtė galvą.

— Paskambink, — tarė.

— Per trečią pertrauką, — pažadėjo jis ir žengė prie durų.

— Džoni?

Jis atsisuko.

— Aš myliu tave, Džoni, — tarė ji; jo veidas nušvito tarsi plykstelėjusi elektros lemputė.

Jis pasiuntė oro bučinį.

— Pakalbėsim, kai geriau jausies.

Sara linktelėjo, bet turėjo praeiti puspenktų metų, kol ji vėl galėjo pakalbėti su Džoniu Smitu.

2

— Ar neprieštarausite, jei sėsiu ant priekinės sėdynės? — paklausė Džonis vairuotojo [* Vairuotojų saugumo sumetimais JAV daugelyje taksi priekinė sėdynė at skirta stiklo pertvara].

— Ne. Tik neužkabinkite keliais skaitiklio. Galit sudaužyti.

Džonis vargais negalais pakišo savo ilgas kojas po skaitikliu ir užtrenkė dureles. Taksistas, pusamžis vyras plika galva ir su pilvuku, užgesino signalinę lemputę ir automobilis nuvažiavo Flego gatve.

— Kur jums?

— Į Klivz Milzą, — tarė Džonis. — Pagrindinė gatvė. Aš parodysiu.

— Turėsiu paimti iš jūsų pusantro karto daugiau, — tarė taksistas.

— Juk, pats suprantat, gausiu grįžti iš ten vienas.

Džonio ranka mašinaliai pridengė pluoštą banknotų kelnių kišenėje. Jis stengėsi prisiminti, ar yra kada nors nešiojęsis šitiek pinigų. Tik vieną sykį. Kai pirko nebe naują „Ševrole” modelį už tūkstantį du šimtus dolerių. Jam šovė į galvą paprašyti, kad bankas išmokėtų grynais — norėjosi pažiūrėti į visą tą krūvą. Nieko ypatingo. Užtat kiek buvo nuostabos automobilių pardavėjo veide, kai Džonis suklojo jam į delną dvylika šimtinių. Bet šitas pinigų pluoštas jo nė kiek nedžiugino, greičiau kėlė neaiškų nerimą, jis vėl prisiminė motinos posakį: Lengvai įgyti pinigai užtraukia nelaimę.

— Gerai, tebūnie pusantro, — sutiko jis.

— Na štai ir supratom vienas kitą, — taksistas pasidarė malonesnis. — Aš taip greit atvažiavau todėl, kad buvau iškviestas į Riversaidą, o kai nuvažiavau, niekas neatsišaukė.

— Tikrai? — abejingai paklausė Džonis. Abipus šmėkščiojo tamsūs namai. Jis išlošė penkis šimtus dolerių, nieko panašaus jam nebuvo atsitikę. Bet jį tebepersekiojo degančios gumos smarvė... jausmas, kad kažkada labai seniai, vaikystėje, jis tą jau buvo patyręs... artėjančios nelaimės nuojauta temdė sėkmės džiaugsmą.

— Taip, visokie girtuokliai iškviečia taksi, o paskui apsigalvoja, — tarė taksistas. — Nepakenčiu tų latrų. Paskambina, o paskui nusprendžia: velniai rautų, išlenksiu dar porą bokalų. Arba prageria pinigus, laukdami mašinos, o kai atvažiuoju ir pradedu plyšoti: „Kas iškvietė taksi?” — nenori prisipažinti.

— Še tau, — tarė Džonis. Kairėje tekėjo Penobskoto upė, tamsi ir alyvuota. Ir čia dar tas Saros sunegalavimas ir viską vainikuojantis meilės prisipažinimas. Gal jis ištrūko silpnumo akimirką, bet, dieve mano, o jeigu tai tiesa! Džonis įsimylėjo ją vos ne nuo pirmo pasimatymo. Štai kur didžioji vakaro laimė, o ne išlošimas Rate. Bet mintimis jis nuolatos sugrįždavo prie Rato, tai jis kėlė Džoniui nerimą. Tamsoje jis vis dar matė besisukantį Ratą, girdėjo — nelyginant blogame sapne — lėtėjantį tik, tik, tik, rodyklei kliuvinėjant už padalų. Lengvai įgyti pinigai užtraukia nelaimę.

Taksistas įsuko į autostradą Nr. 6, vis labiau įsitraukdamas į savo monologą.

— Aš jam ir sakau: „Kad šito nebegirdėčiau”. Labai jau protingas pasidarė. Nepakęsiu, kad man kas šiktų ant galvos, net ir savas sūnus. Važinėju šituo taksi dvidešimt šešerius metus. Kiek kartų teko „pasibučiuoti”, net nesuskaičiuosi, bet nė sykio neturėjau didelės avarijos, ačiū Marijai, motinai Jėzaus, ir šventam Kristoforui, ir dievui tėvui visagaliui. Ir kiekvieną savaitę, kad ir kokia liesa ji būtų, atidėdavau penkis dolerius jo koledžui. Net kai dar buvo žinduklis. O vardan ko? Kad vieną gražią dieną jis pareitų namo ir pareikštų man, jog Jungtinių Valstijų prezidentas kuilys. Tai parazitas! Bernas turbūt mano, kad aš kuilys, nors žino, kad jeigu taip pasakytų, kaipmat perskaičiuočiau jam dantis. Štai jums ir dabartinis jaunimas. Užtat ir sakau: „Kad šito nebegirdėčiau”.

— Tai jau, — tarė Džonis. Dabar abipus plaukė miškai. Kairėje telkšojo Karsono pelkė. Jie buvo maždaug už septynių mylių nuo Klivz Milzo. Skaitiklis trakštelėjo dar vieną dešimtuką.

Vienas mažas pinigiukas, dolerio dešimtdaliukas, ei, ei, ei!

— Ar galiu paklausti, kuo jūs verčiatės? — pasiteiravo taksistas.

— Mokytojauju Klivzo mokykloje.

— Štai kaip! Vadinasi, suprantate, apie ką aš kalbu. Kas per velniava dedasi su tais vaikais?

Tiesiog jie suvalgė pašvinkusią dešrelę, vardu Vietnamas, ir apsinuodijo. O ją pardavė toks vyrukas, Lindonas Džonsonas. Tada jie, suprantat, nuėjo pas kitą vyruką ir sako jam: „Dėl dievo, pone, man velniškai bloga”. O tas kitas vyrukas, Niksonas, ir sako: „Aš žinau, kaip jums padėti. Suvalgykite dar porą karštų dešrelių”. Štai kas atsitiko Amerikos jaunimui.

— Nežinau, — atsakė Džonis.

— Visą gyvenimą planuoji, neriesi iš kailio, — toliau kalbėjo taksistas, jo balse šįkart buvo justi kažkoks nuoširdus sumišimas, kuris tvers visai neilgai, nes taksistui liko gyventi kokia minutė.