Stephen King - Tylos zona

— Na, nereikia, — tarė Herbertas ir apkabino ją. — Nusiraminkit.

Verkdama ji nejučia pagalvojo, kad jam lengviau, kai turi ką guosti; jo žmona rado savotišką niūrią paguodą Jobo gyvenimo istorijoje, bet Herbertui ten nėra vietos.

Keli žmonės atsigręžė pavėpsoti; pro susitvenkusias akyse ašaras jie pavirto minia. Ji su kartėliu nuspėjo jų mintis: Geriau ji negu aš, geriau jie visi trys negu aš ar maniškiai, vyrukas turbūt miršta, jam turbūt sutraiškė galvą, kad ji taip rauda. Va tik neaišku, kada nusileis daktaras ir pakvies juos į atskirą kambarį pranešti, kad...

Ji šiaip taip nurijo ašaras ir susitvardė. Ponia Smit sėdėjo labai tiesi, tarytum suakmenėjusi nuo košmaro, nematydama nei Saros ašarų, nei savo vyro pastangų ją nuraminti. Ji skaitė Bibliją.

— Pasakykite, — meldė Sara. — Ar jam visai blogai? Ar dar yra vilties?

Tačiau pirmoji prabilo Vera. Jos balsas skambėjo lyg skelbdamas nuosprendį:

— Mūsų viltis — Visagalis, panele.

Sara pastebėjo Herberto akyse šmėkštelint baimę ir pagalvojo: Jis mano, kad ji dėl to išprotėjo. O gal tikrai taip.

Nesibaigianti diena, virtusi amžinybe.

Po antros valandos, kai iš mokyklų ėmė plūsti mokiniai, į ligoninę vienas po kito pradėjo eiti Džonio auklėtiniai su aptrintomis striukėmis, keistomis skrybėlėmis ir išblukusiais džinsais. Sara pasigedo daugumos tų, kuriuos manė perpratusi — susikaupusių karjerai, besiruošiančių stoti į koledžą, aiškaus žvilgsnio ir veido išraiškos. Tarp tų, kurie atėjo, daugiausia buvo išdykėliai ir ilgaplaukiai.

Keletas priėjo prie Saros ir ramiu balsu paklausė, ką ji žinanti apie pono Smito būklę. Ji tegalėjo papurtyti galvą ir pasakyti nieko nežinanti. Bet viena mergina, Donė Edvards, aistringai įsimylėjusi Džonį, įžvelgė Saros veide neviltį. Ji pratrūko raudoti. Priėjo medicinos sesuo ir paprašė ją išeiti.

— Nekreipkit dėmesio. Ji nusiramins, — tarė Sara ir apkabino Donę. — Minutė, kita, ir viskas praeis.

— Ne, aš nenoriu čia likti, — atsakė Donė ir išbėgo, triukšmingai parversdama vieną iš kieto plastiko kontūrinių kėdžių. Po valandėlės Sara pamatė ją, sėdinčią lauke ant laiptų, šaltos vėlyvos spalio saulės nušviestą, nuleidusią galvą ant kelių.

Vera Smit tebeskaitė Bibliją.

Apie penktą valandą dauguma moksleivių išėjo. Dingo ir Donė, Sara nepastebėjo, kada ji nuėjo. Septintą valandą jaunas vyriškis su kreivai prisegta prie balto chalato atlapo plokštele „GYD. STROUNSAS” įėjo į laukiamąjį, apsidairė ir žengė prie jų.

— Ponai Smitai? — paklausė jis.

Herbertas giliai įkvėpė oro.

— Taip. Mes.

Vera garsiai užvertė Bibliją.

— Gal malonėtumėte eiti su manimi?

Štai ir viskas, pagalvojo Sara. Juos nusives į mažą kabinetuką ir pasakys, kokia padėtis. Kad ir pati blogiausia. Ji liks čia laukti, o kai jie sugrįš, Herbertas Smitas praneš jai tai, ką ji taip norėjo sužinoti. Jis geras žmogus.

— Ar jūs ką nors žinote apie mano sūnų? — paklausė Vera tuo pačiu skambiu, stipriu ir beveik isterišku balsu.

— Taip. — Gydytojas Strounsas pažvelgė į Sarą. — Ar jūs šeimos narė, madam?

— Ne, — atsakė Sara. — Draugė.

— Artima draugė, — tarė Herbertas. Šilta, stipri ranka suėmė jai aukščiau alkūnės, kita ranka apglėbė Verą. Jis padėjo joms atsistoti. — Mes eisime visi kartu, jei neprieštaraujate.

— Aišku, ne.

Gydytojas nusivedė juos koridoriumi pro liftus prie durų su užrašu „PASITARIMŲ KAMBARYS”. Jis įleido juos į vidų ir uždegė fluorescentines lempas. Kambary stovėjo ilgas stalas ir tuzinas kontorinių kėdžių.

Strounsas uždarė duris, užsidegė cigaretę ir įmetė apdegusį degtuką į vieną iš peleninių, išrikiuotų aplink stalą.

— Sunku, — burbtelėjo jis tarytum pats sau.

— Tokiu atveju sakykite viską neatidėliodamas, — tarė Vera.

— Taip, turbūt taip bus geriau.

Nors Sarai čia nederėjo klausinėti, bet ji neištvėrė.

— Jis mirė? Tik nesakykite, kad jis mirė...

— Jis komos būsenoje, — Strounsas atsisėdo ir giliai užtraukė cigaretę. — Ponui Smitui sunkiai sužalota galva, smarkiai pažeisti smegenys. Jums gal kada nors yra tekę girdėti gydytojus kalbant apie „subduralinę hematomą”. Ponas Smitas patyrė sunkią subduralinę hematomą, kitaip sakant, jam išsiliejo kraujas į kaukolės ertmę. Ilgai vargome, kol sumažinome spaudimą ir pašalinome iš smegenų kaulų atskalas.

Herbertas sunkiai atsisėdo, jo veidas buvo pablyškęs ir suglumęs. Sara nužvelgė sudiržusias, randuotas jo rankas ir prisiminė Džonį sakius, kad jo tėvas dailidė.

— Bet dievas jo pasigailėjo, — tarė Vera. — Aš žinojau, kad taip bus. Aš meldžiau apvaizdą duoti ženklą. Garbinkime Aukščiausiąjį! Ir visi jūs, čia esantys, šlovinkite jo vardą!

— Vera, — tarė Herbertas bejėgiškai.

— Komos būsenoje, — pakartojo Sara. Ji bandė įstatyti šitą informaciją į tam tikrus emocinius rėmus, bet jai nesisekė. Džonis nemirė, jis išlaikė sunkią ir pavojingą smegenų operaciją — tai turėtų pažadinti jai viltį. Bet ne pažadino. Jai nepatiko žodis „koma”. Jame glūdėjo kažkas bloga lemiančio, slaptingo. Ar tik „koma” lotyniškai nereiškia „mirties sapno”?

— Kas jo laukia? — paklausė Herbertas.

— Šiandien mes nieko tikro negalime pasakyti, — tarė Strounsas. Jis ėmė žaisti su cigarete, nervingai kratydamas ją į peleninę. Sarai pasirodė, kad jis atsako Herbertui pažodiškai, išsisukinėdamas nuo klausimo esmės. — Jums turbūt aišku, kad jo gyvybė palaikoma dirbtinių sistemų.

— Bet jūs turite žinoti, ar yra vilties, — neatlyžo Sara. — Jūs turite... — Ji beviltiškai skėstelėjo rankomis.

— Jis gali atgauti sąmonę po keturiasdešimt aštuonių valandų. Arba po savaitės. Po mėnesio. O gali ir niekad neatsigauti. Ir... labai galimas dalykas, kad jis mirs. Turiu atvirai pasakyti jums, kad tai didžiausia tikimybė. Jo traumos... labai pavojingos.

— Dievas nori, kad jis gyventų, — tarė Vera. — Aš tai žinau.

Herbertas užsidengė rankomis veidą ir lėtai jį trynė.

Strounsas sutrikęs pažvelgė į Verą.

— Aš tik noriu paruošti jus... bet kokiam atvejui.

— Gal pasakytumėte, ar jis turi šansų atgauti sąmonę? — paklausė Herbertas.

Strounsas padvejojo, nervingai užsitraukė dūmo.

— Ne, to pasakyti negaliu.

5

Visi trys palaukė dar valandą, paskui išėjo. Lauke buvo tamsu. Žvarbus vėjas gūsiais ūžavo erdvioje automobilių aikštelėje. Ilgi Saros plaukai plaikstėsi įkandin jos. Vėliau, jau sugrįžusi namo, ji rado juose įsivėlusį traškų geltoną ąžuolo lapą. Aukštai dangumi plaukė mėnuo, vienišas nakties jūreivis.

Sara įspraudė Herbertui į saują popieriaus skiautelę. Ten buvo užrašytas jos adresas ir telefonas.

— Ar paskambinsit man, jei ką nors sužinosite? Bet ką?

— Būtinai. — Ūmai jis pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą, o Sara akimirką prigludo prie jo peties vėjo blaškomoje tamsoje.

— Mieloji, labai gailiuosi, kad buvau jums tokia atšiauri, — tarė Vera stebėtinai maloniu balsu. — Buvau susisielojusi.

— Ką jūs, tai natūralu, — tarė Sara.

— Maniau, kad mano berniukas mirs. Bet aš meldžiausi. Papasakojau Viešpačiui viską. Kaip sakoma giesmėje: „Ar mes silpni ir prislėgti? Po rūpesčių našta sulinkę? Išlikime dvasia tvirti. Maldoje viltį išsakykim”.

— Vera, laikas važiuoti, — tarė Herbertas. — Reikia šiek tiek nusnūsti, matysim, kaip viskas atrodys rytoj...