Stephen King - Tylos zona

— Tau norisi klausytis, kai aš kalbu, — ramiai tarė jis, — todėl, kad čia svarstoma tavo karjera artimiausiam dešimtmečiui ar panašiai. Taigi, Sani, jei neturi noro daryti karjeros štampuodamas GYVENTI LAISVAM ARBA MIRTI ant lentelių automašinų numeriams, gerai įsiklausyk. Įsivaizduok, Sani, kad tai vėl pirmoji diena mokykloje. Ir tau, Sani, pirmą kartą kilo noras gerai mokytis.

Elimenas pažvelgė į vazos šukes, paskui vėl į Stilsoną. Po nejaukaus sutrikimo jam pabudo tikro susidomėjimo jausmas. Iki šitos minutės Elimenas nesidomėjo niekuo. Išvažiavo „suorganizuoti” alaus, nes nuobodžiavo. Išvažiavo be savo palydos, nes nuobodžiavo. Ir kai šitas dručkis prispaudė jo motociklą prie kelkraščio, žybčiodamas melsva savo automobilio mirksule, Sanis Elimenas pamanė, jog susidūrė su dar vienu mažo miestelio šerifu, saugančiu savo teritoriją ir skubančiu iš jos išguiti įmitusį nedorėlį, apsižergusį modifikuotą „Harli-Devidsoną“. Bet šitas dičkis besąs kažkoks kitoks. Jis... kažkoks... kažkoks...

Jis beprotis! toptelėjo Saniui mintis, ir jam pasidarė malonu, tarsi įspėjus mįslę. Pasikabino ant sienos dvi padėkas už nuopelnus visuomenei ir fotografijas , kuriose rėžia kalbas „Rotarių“ ir „Liūtų” klubuose; jis biznierių aktyvo šitame asilų tvarte viceprezidentas , o ateinančiais metais taps prezidentu, ir jis niršus kaip patalų blakė!

— Gerai, — tarė jis. — Aš klausau.

— Mano karjerą galėtum lyginti su šachmatų lenta, — dėstė Gregas. — Pataikydavau atsistoti ir ant balto, ir ant juodo langelio. Vieną kitą kartą nusibrozdinau į įstatymą. Aš štai ką stengiuosi pasakyti, Sani: neturiu išankstinio nusiteikimo prieš tave. Ne taip kaip kiti vietiniai. Paskaitė „Junjon Lider” laikraštyje, ką tu su savo motorizuotais sėbrais išdarinėjai šią vasarą Hemptonse, ir jiems niežti nagus iškastruoti jus surūdijusiu „Žilet” skustuvu.

— „Velnio tuzinas” čia neprikišo nagų, — tarė Sanis. — Mes atsitrenkėm čia iš šiaurinės Niujorko valstijos dalies pasivolioti pliaže. Mes atostogaujam. Nėjome per barus daužyti butelių ir laužyti kėdžių. Čia trainiojasi sėbrai iš „Pragaro angelų”, pasisukiojo ir „Juodieji raiteliai” iš Niudžersio, o žinai, ko buvo daugiausia? Ogi koledžų berniukų. — Sanis pašaipiai patempė lūpą. — Bet laikraščiai nemėgsta apie juos rašyti, tiesa? Kur kas maloniau išdergti mus nei Suzi ar Džimą.

— Jūs nepalyginamai spalvingesni, — taikiai pastebėjo Gregas. — Be to, Viljamas Liobas, „Junjon Lider” bosas, nekenčia motoklubų.

— Tas nuplikęs suskis, — burbtelėjo Sanis.

Gregas atidarė stalo stalčių ir iškėlė plokščią burbono „Lider“ butelį.

— Aš išgersiu už tai, — tarė. Trakštelėjęs atsuko kamštį ir vienu mauku nugėrė pusę. Stipriai iškvėpė orą, pamirksėjo apsiašarojusiomis akimis ir atkišo butelį per stalą. — O tu?

Sanis pabaigė butelį. Maloni šiluma iš skrandžio plūstelėjo aukštyn.

— Tiesiog pašviesinai gyvenimą, — dusdamas išstenėjo jis.

Gregas atlošė galvą ir nusikvatojo.

— Mudu sutarsime, Sani. Jaučiu, kad mudu sutarsime.

— Tai ko tu nori? — dar kartą paklausė Sanis, pakeldamas tuščią butelį.

— Ničnieko... bent dabar. Bet aš jaučiu... — Grego akys nuklydo į tolį, žvilgsnis atrodė suglumęs. — Juk sakiau, kad aš didelis žmogus Ridžvėjuje. Per ateinančius rinkimus aš iškelsiu savo kandidatūrą į mero vietą ir laimėsiu. Bet tai...

— Tiktai pradžia? — pasufleravo Sanis.

— Šiaip ar taip, tai startas. — Suglumusios Grego akys vis dar tebeklaidžiojo. — Jei ką darau, tai padarau. Žmonės tai jau žino. Man viskas išeina, ko tiktai imuosi. Aš jaučiu... kad manęs laukia didelė ateitis. Mano lubos — dangus. Bet aš... dar ne visai apsisprendęs... ko aš sieksiu. Ar tu supranti?

Sanis tik gūžtelėjo pečiais.

Mįslinga išraiška pranyko iš Grego akių.

— Yra tokia pasakėčia, Sani. Apie pelę, kuri ištraukė dyglį liūtui iš letenos. Šitaip ji atsilygino jam už tai, kad jis nesuėdė jos prieš kelerius metus. Ar žinai tą pasakėčią?

— Gal ir esu girdėjęs vaikystėje.

Gregas linktelėjo.

— Šiandien ir yra „prieš kelerius metus”... kad ir kas tai būtų, Sani.

Jis mostelėjo į maišiukus ant stalo.

— Neketinu tavęs suėsti. Galėčiau, jeigu norėčiau, pats žinai. Ir joks geltonsnapis advokatas tavęs neištrauktų. Kai Hemptonse, mažiau kaip per dvidešimt mylių, vyksta neramumai, visas tavo turtas neištrauktų tavęs iš Ridžvėjaus. Šitie dori miestelėnai džiaugtųsi, matydami tave pakylėtą nuo žemės.

Elimenas neatsakė, nors jautė, kad Gregas sako teisybę. Tarp jo „turtų” nebuvo nieko labai kompromituojančio — nebent du maišeliai narkotikų „Braun bombez”, — bet susirinkę geručių Suzi ir Džimo tėveliai pasidžiaugtų, matydami jį Portsmute skaldant akmenis ir su nuskusta galva.

— Neketinu tavęs suėsti, — pakartojo Gregas. — Manau, tu šitai prisiminsi po kelerių metų, jeigu aš įsivarysiu spyglį į leteną... arba jeigu turėsiu tau pasiūlyti darbelio. Ar prisiminsi?

Dėkingumo nebuvo ribotame Sanio Elimeno jausmų kataloge, bet savanaudiškumo ir smalsumo jame nestigo. Šitam Stilsonui jis pajuto ir viena, ir kita. Beprotystė jo akyse galėjo reikšti daug dalykų, tiktai ne nuobodulį.

— Kas žino, kur mes visi būsime po kelerių metų? — sumurmėjo jis — Visi galim būti pakratę kojas.

— Turėk mane galvoje. Tai viskas, ko prašau.

Sanis žvilgtelėjo į pažirusias vazos šukes.

— Turėsiu tave galvoje, — atsakė.

4

Baigėsi 1971 metai. Neramumai Niuhampšyro pakrantėje apmalšo ir vietos biznieriai nustojo murmėję, kai sąskaitos bankuose ėmė augti. Niekam nežinomas Džordžas Makgovernas komiškai anksti iškėlė savo kandidatūrą į prezidento postą. Kiekvienas, kuris domisi politika, žinojo, jog demokratų partijos kandidatu 1972 metais taps Edmundas Maskis; kai kas net manė, kad jis be vargo paguldytų ant menčių Trolį iš Sen Klementės [* Ričardo Niksono pravardė].

Birželio pradžioje, prieš pat moksleivių vasaros atostogas, Sara vėl susitiko pažįstamą studentą teisininką. Dėjaus namų apyvokos reikmenų parduotuvėje ji rinkosi tosterį, o jis dairėsi dovanos tėvams vedybų metinėms. Jis pakvietė ją nueiti kartu į kiną — mieste rodomas „Niekšas Haris”, naujas filmas su Klintu Istvudu. Sara sutiko. Jie smagiai praleido laiką. Volteris Hezlitas užsiaugino barzdą ir dabar nebebuvo toks panašus į Džonį. Tiesą sakant, jai darėsi vis sunkiau prisiminti, kaip atrodo Džonis. Sara aiškiai matydavo jo veidą tik sapne: Džonis stovi priešais Laimės Ratą, jo veidas šaltas, o žydros akys, įgavusios gluminantį, kiek bauginantį tamsiai violetinį atspalvį, stebi, kaip sukasi Ratas, kuris tarytum būtų jo nuosavybė.

Ji pradėjo dažnai susitikinėti su Voltu. Su juo buvo lengva bendrauti. Jis nedėjo pastangų fiziškai suartėti, — o jeigu net ir dėjo, tai palaipsniui ir beveik nepastebimai. Spalio mėnesį jis paklausė, ar ji priimtų žiedą su deimančiuku. Sara atsakė pagalvosianti per savaitgalį. Šeštadienio vakarą ji nuvažiavo į Rytų Meino ligoninę, registratūroje gavo specialų leidimą raudonais apvadais ir nuėjo į intensyvios terapijos skyrių. Gal valandą ji prasėdėjo prie Džonio lovos. Už lango tamsoje ūžavo rudens vėjas, skelbdamas šaltį, skelbdamas sniegą, skelbdamas būsimą mirties metą. Visi metai — be šešiolikos dienų — praėjo po mugės, Laimės Rato ir frontalaus susidūrimo prie pelkės.