Stephen King - Tylos zona

— Taip, jis kreipėsi į mane, — tarė Džonis, — ir aš norėčiau žinoti, kas čia dedasi. Kodėl jūs davėte jam mano telefono numerį? Kodėl nesikreipėte į mane ir nepasakėte, kad... ir apskritai, kodėl pirma nepaskambinote man ir nepaklausėte, ar aš sutiksiu.

Veizakas atsiduso.

— Džoni, galėčiau jums sumeluoti, bet geriau to nedarysiu. Neklausiau, nes bijojau, kad atsakysite neigiamai. Ir nepaskambinau po pokalbio su šerifu, nes jis mane išjuokė. Jeigu žmogus juokiasi iš mano pasiūlymo, tai aš nusprendžiu, jog tas pasiūlymas atmestas.

Džonis laisva ranka patrynė skaudamą smilkinį ir užmerkė akis.

— Bet kodėl, Semai? Juk žinote, kaip aš žiūriu į tokius dalykus. Jūs pats patarėte niekur nesikišti, kol viskas prisimirš. Tai jūsų žodžiai.

— Viską padarė tas straipsnis laikraštyje, — prisipažino Semas. — Aš pagalvojau: Džonis gyvena tuose kraštuose. Ir dar pagalvojau: penkios nužudytos moterys. Penkios. — Jis kalbėjo iš lėto, darydamas pauzes, jaudindamasis. Nuo tokio Semo balso Džonis pasijuto lyg nesavas. Geriau būtų jam neskambinęs. — Dvi paauglės. Jauna motina. Pradinukų mokytoja, kuri žavėjosi Brauningu. Be galo banali istorija, tiesa? Tokia banali, kad iš jos, kaip man atrodo, neišeitų nei filmas, nei televizijos laida. Ir vis dėlto tai tiesa. Daugiausia galvojau apie mokytoją. Įgrūdo į drenažo vamzdį, lyg atmatų maišą...

— Jūsų fantazijos šita tema ir jūsų sąžinės priekaištai manęs nedomina. Kas jums davė teisę mane čia painioti, velniai rautų! — kimiai ištarė Džonis.

— Turbūt neturėjau teisės.

— Jokių „turbūt”!

— Džoni, gal jūs nesveikuojate? Jūsų balsas...

— Aš puikiai jaučiuosi! — rėkte išrėkė Džonis.

— Sprendžiant iš balso — nelabai.

— Man žvėriškai skauda galvą, ko čia stebėtis? Dėl dievo meilės, palikite mane ramybėje. Kai aš pasakiau jums apie jūsų motiną, juk jūs neskambinote jai. Tada pasakėte...

— Aš pasakiau, kad kai ką geriau prarasti, negu surasti. Bet šitaip ne visada būna, Džoni. To žmogaus, kad ir kas jis būtų, siaubingai sutrikusi psichika. Jis galėjo pasidaryti galą. Aš beveik tikras, kad kai dvejus metus nebuvo žmogžudysčių, policija taip ir nusprendė. Bet maniakinėms-depresinėms psichozėms kartais būdingi ilgai trunkantys ramybės periodai, vadinami intermisijomis, po kurių vėl pasikartoja tokie pat nuotaikų svyravimai. Jis galėjo pasidaryti galą po tos mokytojos nužudymo praėjusį mėnesį. O jeigu jis gyvas, kas tada? Jis gali pasmaugti dar vieną moterį. Arba dvi. Arba keturias. Arba...

— Liaukitės.

— Kodėl šerifas Banermenas jums paskambino? — patylėjęs paklausė Semas. — Kas privertė jį pakeisti nuomonę?

— Aš nežinau. Gal jį remia prie sienos rinkėjai.

— Džoni, aš gailiuosi, kad patariau jam kreiptis į jus ir tuo jus įskaudinau. Bet dar labiau gailiuosi, kad pats nepaskambinau ir nepapasakojau apie savo pokalbį su Banermenu. Aš kaltas. Dievaži, jūs nusipelnėte ramaus gyvenimo.

Džonis tarsi girdėjo savo mintis, bet nuo to jam nebuvo lengviau. Atvirkščiai, jis pasijuto dar nelaimingesnis, dar kaltesnis.

— Na, gerai, — tarė jis. — Nesigraužkite, Semai.

— Aš daugiau nieko niekam nesakysiu. Aš suprantu, kad tai maždaug tas pat kaip įdėti naują spyną į tvarto duris po to, kai tau pavogė arklį, bet ką aš galiu padaryti. Aš pasielgiau neprotingai. Kaip gydytojas neleistinai neprotingai.

— Na, gerai, — pakartojo Džonis. Jo jėgos išseko, o lėtas, atsiprašinėjantis Semo balsas varė iš proto.

— Ar mes greit pasimatysime?

— Kitą mėnesį aš pradėsiu mokytojauti Klivze. Tada ir pasimatysime.

— Puiku. Dar kartą nuoširdžiai atsiprašau, Džonai.

Nagi užtenka!

Jie atsisveikino ir Džonis padėjo ragelį, prikaišiodamas sau, kam skambino. Gal jam nesinorėjo, kad Semas iš karto prisipažintų nederamai pasielgęs. O gal širdies gilumoje tikėjosi, kad Semas pasakys: Kas čia tokio , kad jam paskambinau. Norėjau , kad pakeltume užpakalį ir ką nors gero padarytumėt.

Džonis iš lėto priėjo prie lango ir pažvelgė į sūkuriuojančią tamsą.

Įgrūdo į drenažo vamzdį lyg atmatų maišą.

Viešpatie, kaip skauda galvą.

5

Herbertas sugrįžo namo po pusvalandžio, žvilgterėjo į išblyškusį Džonio veidą ir paklausė:

— Galvą skauda?

— Aha.

— Labai?

— Nelabai.

— Šįvakar žiūrėsime žinias, — tarė Herbertas. — Gerai, kad nepavėlavau. Šiandien Kasl Roke sukinėjosi žmonės iš En Bi Si, filmavo. Ten buvo ir ta reporterė, kuri tau patinka. Kesė Makin.

Kai Džonis atsisuko į jį, Herbertas sumirksėjo. Akimirką pasirodė, jog į jį su beveik nežmoniška sopulio išraiška žvelgia dešimtys akių.

— Kasl Rokas? Ir vėl žmogžudystė?

— Taip. Šįryt miesto parke buvo rastas mažos mergaitės lavonas. Siaubingas dalykas, net sunku patikėti. Girdėjau, kad ji turėjo eiti per parką į biblioteką dėl kažkokio darbelio, kuriam ruošėsi. Ji nuėjo į biblioteką, bet namo nebesugrįžo... Džoni, kas tau, sūnau? Tu baisiai atrodai.

— Kiek jai buvo metų?

— Ką tik sukako devyneri, — atsakė Herbertas. — Būtų mano valia, aš tą, kuris šitaip padarė, už pautų pakarčiau.

— Devyneri, — pakartojo Džonis, sunkiai atsisėdo į kėdę. — O viešpatie!

— Džoni, ar tau negera? Tu išbalęs kaip popierius.

— Normalu. Įjunk televizorių.

Netrukus ekrane pasirodė Džonas Čanseleris su šio vakaro naujienų laimikiu: politinė kova (Fredo Harvio rinkiminė kampanija siūbuojasi vangiai), vyriausybės nurodymai (prezidento Fordo nuomone, Amerikos miestams stinga realizmo, sprendžiant biudžeto klausimus), biržos naujienos (pakilimas), tarptautiniai įvykiai (visuotinis streikas Prancūzijoje) ir pagaliau informacija „širdžiai sušildyti” apie cerebrinio paralyžiaus sukaustytą berniuką, išauginusį keturių centnerių svorio karvę.

— Gal pritrūko laiko, — tarė Herbertas.

Bet po trumpos reklamos Čanseleris pranešė:

— Šiąnakt vienas Vakarų Meino valstijos miestelis pilnas išsigandusių ir įniršusių žmonių. Tai Kasl Rokas, kur per pastaruosius penkerius metus įvyko penkios siaubingos žmogžudystės — išžagintos ir pasmaugtos penkios moterys nuo keturiolikos iki septyniasdešimt vienerių metų amžiaus. Šiandien Kasl Roke įvyko šešta žmogžudystė, auka tapo devynerių metų mergaitė. Reportažą iš Kasl Roko veda Ketrina Makin.

O štai ir ji, tarytum fėja iš pasakos, atsargiai perkelta į tikrovišką foną. Ji stovėjo priešais miesto valdybos pastatą. Pirmosios snaigės, artėjančios pūgos pranašai, tūpė jai ant palto ir šviesių plaukų.

— Šitame pramoniniame Naujosios Anglijos miestelyje viešpatauja vis didėjančios isterijos atmosfera, — prabilo ji. — Kasl Roko gyventojus jau ilgą laiką baugina nežinomasis, kurį vietos spauda vadina „Kasl Roko smaugiku”, o kartais „lapkričio žudiku”. Baimė virto siaubu — šitas žodis niekam neatrodo per stiprus — po to, kai šiandien miesto parke buvo rastas Meri Keit Hendrasen lavonas; beje, ta vieta netoli estrados, kur buvo aptiktas Almos Frečet, pirmosios „lapkričio žudiko” aukos, lavonas.

Paskui ėjo ilga miesto parko panorama — sniegui krintant, jis atrodė niūrus ir negyvas. Panoramą pakeitė Meri Keit Hendrasen, valiūkiškai besišypsančios pro plačias metalines dantų sankabas, mokyklinė fotografija. Gražios geltonos garbanos. Melsvai žalsva suknelė. Turbūt geriausias jos rūbas. Motina išpuošė ją mokyklinei fotografijai, karčiai pagalvojo Džonis.