Stephen King - Tylos zona

— Girdite, kas dedasi? — tarė Banermenas. — Ko gero, kiaurą naktį nenurims. O dar sako, kad žiemos nebe tokios atšiaurios.

— Ar jūs ką nors suradote? — paklausė Džonis. — Kokių nors šito tipo daiktų?

— Gal kartais ir pavyks, — atsakė Banermenas, ir pats abejodamas palingavo galvą, — bet vilties maža.

— Pasakokite.

Banermenas išklojo jam viską iš eilės. Pradinė mokykla ir biblioteka stovi viena priešais kitą, jas skiria miesto parkas. Nuo seno įprasta siųsti mokinius per parką, kai prireikia knygos namų darbui ar pranešimui. Mokytojas duoda jiems blanką, o bibliotekininkas padaro jame atitinkamą atžymą. Beveik parko vidury yra nedidelė lomelė. Vakariniame jos pakraštyje stovi estrada. Pačioje lomelėje pora dešimčių suoliukų, čia žmonės ateina paklausyti džiazo koncertų arba pasižiūrėti futbolo rungtynių rudenį.

— Mes manome, kad nusikaltėlis sėdėjo ant suoliuko ir laukė, kol pro šalį eis kokia nors mergaitė viena. Nei iš vienos parko pusės jo nebuvo matyti. Takas pramintas lomelės dešiniu pakraščiu, netoli suoliukų. — Banermenas lėtai papurtė galvą. — Kaip tyčia, pirmoji moteris, Frečet, buvo nužudyta tiesiog ant estrados. Įsivaizduoju, kaip rinkėjai apipils mane pamazgomis, susirinkę kovo mėnesį, jeigu aš apskritai išsilaikysiu iki kovo. Aišku, galėčiau parodyti jiems raportą, kurį parašiau miesto valdžiai, prašydamas paskirti žmonių patruliuoti parke pamokų metu. Kai jį rašiau, sakau jums atvirai, mažiausiai galvojau apie tą žudiką. Baisių baisiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad jis sugrįš į tą pačią vietą.

— Ir meras jūsų prašymą atmetė?

— Vis trūksta pinigų, — atsakė Banermenas. — Žinoma, jis suvers kaltę savivaldybei, savivaldybė, kaip paprastai, man, o ant Meri Keit Hendrasen kapo augs žolė ir... — Jis nutilo, nebaigęs sakinio. Džonis užjausdamas žiūrėjo į nuleistą jo galvą. — Faktiškai iš to jokios naudos, — susivaldęs toliau kalbėjo Banermenas. — Dažniausiai patruliuoja moterys, o šitam kuiliui, kurį mes medžiojam, atrodo, nesvarbu, kokio jos amžiaus.

— Vadinasi, jūs manote, kad jis laukė ant suoliuko?

Banermenas patvirtino. Prie vieno suoliuko buvo rastas tuzinas šviežių nuorūkų, ir dar keturios už estrados, kartu su tuščia dėžute. Deja, tai „Malboro”— viena iš labiausiai paplitusių šalyje cigarečių rūšis. Celofaninį apvalkalą pasiuntė ekspertizei, bet pirštų atspaudų neaptiko.

— Nė vieno? — paklausė Džonis. — Keista!

— Kodėl taip manote?

— Na, žudikas, kaip jūs spėjate, mūvėjo pirštines, net jeigu ir negalvojo apie tai, kad gali palikti atspaudus, — juk buvo šalta... Bet tas, kas jam pardavė...

Banermenas šyptelėjo.

— O jūs neblogai samprotaujate, — tarė jis, — bet iš karto matyti, kad nesate rūkorius.

— Nesu, — tarė Džonis. — Kai dirbau mokykloje, surūkydavau kelias cigaretes per dieną, bet po katastrofos mečiau.

— Cigarečių pakelį žmogus laiko vidinėje kišenėje. Išėmė, išsitraukė cigaretę, įkišo pakelį atgal. Jeigu jūs su pirštinėmis, tai naujų atspaudų ant pakelio nebeatsiras, o senus jūs nutrinsite. Suprantate? Be to, Džoni, jūs pamiršote dar vieną detalę. Ar žinote kokią?

Džonis pagalvojo ir tarė:

— Galbūt cigarečių pakelis buvo išimtas iš pako. O pakus klijuoja mašina.

— Teisingai, — tarė Banermenas. — Galėtumėte dirbti pas mus.

— O koks buvo prekinis ženklas ant pakelio?

— Meino valstijos.

— Vadinasi, jeigu žudikas ir rūkorius — tas pats asmuo... — susimąstęs ištarė Džonis.

Banermenas gūžtelėjo pečiais.

— Žinoma, teoriškai įmanomas ir kitas variantas. Bet aš mėginau įsivaizduoti, kas gi kitas būtų galėjęs taip ilgai sėdėti ant suoliuko miesto parke šaltą, apniukusį žiemos rytą? Juk jis surūkė dvylika ar šešiolika cigarečių. Nesugalvojau jokio varianto.

Džonis gurkštelėjo arbatos.

— Ir nė vienas vaikas jo nematė?

— Nė vienas, — atsakė Banermenas. — Aš kalbėjau su visais, kas šį rytą ėjo į biblioteką.

— Tai dar keisčiau negu su pirštų atspaudais. Ar jums taip neatrodo?

— Man net nekeista, man baisu. Įsisvaizduokite, jis sėdi ir laukia, kol pasirodys vienas vaikas — mergaitė... Jeigu eina keliese, jis girdi tai iš tolo. Ir kiekvieną kartą jis slepiasi už estrados.

— O pėdsakai? — tarė Džonis.

— Kokie ten pėdsakai! Rytą dar nebuvo sniego. Žemė įšalusi. Ir štai tas psichas, kurį reikėtų iškastruoti ir pavaišinti jo paties suvenyrais, slapstosi už estrados. Apie aštuntą penkiasdešimt pasirodo Piteris Haringtonas ir Melisa Logins. Pamokos prasidėjo maždaug prieš dešimt minučių. Kai vaikai praėjo, jis vėl grįžta prie savo suoliuko. Po devynių penkiolika jis vėl sprunka už estrados. Šį kartą eina dvi mergaitės: Suzana Flarheti ir Ketrina Banermen.

Džonio arbatos puodukas dunkstelėjo į stalą. Banermenas, nusiėmęs akinius, įnirtingai trynė stiklus.

— Ir jūsų duktė ėjo pro tą vietą? O viešpatie!

Banermenas vėl užsidėjo akinius. Jo veidas sugriežtėjo ir patamsėjo iš pykčio. Ir iš baimės, pagalvojo Džonis. Ne dėl to, kad rinkėjai gali nušvilpti jį ar kad „Junjon Lider” išspausdins dar vieną vedamąjį apie nevykėlius Vakarų Meino policininkus. Iš baimės pagalvojus, kad jo duktė tą rytą galėjo eiti į biblioteką viena...

— Ir mano duktė, — tyliai patvirtino Banermenas. — Jinai, matyt, praėjo už kokių keturių dešimčių pėdų nuo to... nuo to gyvulio. Dabar įsivaizduojate, ką aš jaučiu!

— Įsivaizduoju, — tarė Džonis.

— Nesu tikras. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau vos neįžengęs į tuščią lifto šachtą. Arba per pietus padavęs kam nors grybų, o paskui sužinojęs, kad tas žmogus jais apsinuodijęs mirė. Mane sakytum išvoliojo purve. Mėšle. Nežinau, galbūt dėl to aš ir paskambinau jums. Aš viskam pasiruošęs, kad tiktai surasčiau tą niekšą. Viskam.

Už lango iš sniego uždangos, tarytum pabaisa iš siaubo filmo, išniro milžiniška oranžinė sniego valymo mašina. Ji sustojo, iš jos išlipo du vyrai. Jie perėjo gatvę, įžengė į restoraną ir patraukė prie baro. Džonis baigė gerti, arbatą. Apetitas prapuolė.

— Tai štai, tas tipas vėl sėdasi ant suoliuko, — toliau dėstė Banermenas, — bet neilgam. Maždaug dvidešimt penkios minutės po devynių jis girdi grįžtant iš bibliotekos Haringtoną ir Logins. Jis vėl užeina už estrados. Sakau, maždaug po devynių dvidešimt penkios, nes bibliotekininkas padarė atžymą jų blanke po devynių aštuoniolika. Devinta keturiasdešimt penkios į biblioteką pro estradą praėjo trys penktos klasės berniukai. Vienas jų lyg ir prisiminė matęs kažkokį tipą, stovintį kitapus estrados. Štai ir visas nusikaltėlio portretas, kurį turime. „Kažkoks tipas”. Gal išsiuntinėti jo žymes telegrafu, kaip manote? „Atkreipkite dėmesį į kažkokį tipą”.

Banermenas trumpai susijuokė, sakytum sulojo.

— Devynios penkiasdešimt penkios mano duktė ir jos draugė Suzana tuo pačiu keliu grįžta į mokyklą. Ir štai maždaug po dešimt penkios išeina Meri Keit Hendrasen... viena. Ketrina ir Sju susitiko ją ant mokyklos laiptų. Visos trys pasisveikino.

— O dieve, — sumurmėjo Džonis, perbraukdamas rankomis plaukus.

— Ir pagaliau dešimt trisdešimt. Trys penktokai grįžta iš bibliotekos. Vienas iš jų pastebi kažką ant estrados. Tai Meri Keit, kelnaitės nusmauktos žemyn ir kojos užlietos kraujais, o veidas... veidas...

— Nesijaudinkite, — Džonis uždėjo ranką jam ant alkūnės.