Stephen King - Tylos zona

— Negaliu nesijaudinti, — atsakė Banermenas, tarsi atsiprašydamas. — Aš nemačiau tokio vaizdo per aštuoniolika tarnybos metų. Jis išžagino tą mažą mergaitę ir vien šito būtų pakakę... vien šito, suprantate, jai pribaigti... gydytojas sakė, kad jis taip... jis taip išdraskė ją... žodžiu, jau vien nuo to, beveik neišvengiamai... būtų mirusi... bet jam to maža, jam dar reikėjo pasmaugti ją. Pasmaugti devynerių metų mergaitę ir palikti... palikti ant estrados... šitaip palikti...

Omai Banermenas pravirko. Ašaros, susikaupusios už akinių, dviem srovelėm sruvo skruostais. Prie baro du vyrukai iš Bridžtono kelių tarnybos kalbėjosi apie supertaurės turnyrą. Banermenas vėl nusiėmė akinius ir nusišluostė veidą nosine. Jo pečiai trūkčiojo. Džonis tylėdamas knaibė šakute „čili”.

Pagaliau Banermenas įsikišo nosinę į kišenę. Jo akys paraudo, veidas be akinių atrodė kažkoks bejėgiškas.

— Atleiskite man, — tarė jis. — Diena buvo labai sunki.

— Ką ir kalbėti, — atsakė Džonis.

— Jaučiau, kad šituo baigsis, bet vis maniau, kad kaip nors ištversiu, kol sugrįšiu namo pas žmoną.

— Matyt, per daug sunku buvo laukti.

— Jūs kaip reta sugebate suprasti žmogų, — Banermenas vėl užsidėjo akinius. — Ir ne tik. Jūs kažką turite. Nė velnio nesuprantu, kas čia yra, bet jūs ypatingas.

— Gal turite dar ką nors pradžiai?

— Ničnieko. Vartausi kaip ant keptuvės, o valstijos policija dar svarsto, nuo ko čia pradėti. Kartu su valstijos prokuroro specialiu tardytoju ir mūsų numylėtiniu iš FTB. Apygardos ekspertai nustatė spermos grupę, bet šiuo metu mums tas nieko neduoda. Mane labiausiai neramina tas faktas, kad po aukų nagais nebūna plaukų nei odos audinių. Kiekviena, be abejonės, gynėsi, tačiau neaptikome nė gabalėlio odos. Matyt, tą niekšą globoja pats šėtonas. Jis nė karto nepametė nei sagos, nei parduotuvės čekio, nepaliko nė mažiausio pėdsako. Buvo atvažiavęs specialistas iš Ogastos — ačiū už tai valstijos prokurorui, — tai jis tikina mus, kad tokie tipai anksčiau ar vėliau išsiduoda. Vis šiokia tokia paguoda. Ypač jeigu prisidės dar... tuzinas lavonų.

— Tą cigarečių pakelį turite?

— Taip.

Džonis atsistojo.

— Na tai važiuojam.

— Mano automobiliu?

Džonis pasiklausė, kaip lauke stūgaudamas siautėja vėjas, ir vos pastebimai šyptelėjo.

— Tokią naktį, kaip ši, visai ne prošal būti šalia policininko, — tarė jis.

7

Pūga įsisiautėjo ne juokais ir jie vargais negalais per pusantros valandos nusikapstė Banermeno automašina iki Kasl Roko. Dvidešimt minučių vienuoliktos jie įėjo į miesto savivaldybės pastato vestibiulį ir pradėjo purtyti nuo batų sniegą.

Vestibiulyje trainiojosi pustuzinis reporterių; susėdę ant suolo su pasibaisėtinu vieno iš miesto įkūrėjų portretu, jie pasakojosi praėjusios nakties įvykius. Banermenas su Džoniu nė mirktelėti nespėjo, kai juos apstojo ratu.

— Šerife Banermenai, ar tiesa, kad tyrimas pajudėjo iš mirties taško?

— Kol kas neturiu ką jums pasakyti, — vangiai atsakė Banermenas.

— Sklinda gandai, kad pasodinote už grotų kažką iš Oksfordo. Šerife, ar tai tiesa?

— Ne. Praleiskite mus, vyručiai...

Bet jų dėmesys jau nukrypo į Džonį, šis pajuto, kaip ima ėsti rėmuo, atpažinus du veidus iš spaudos konferencijos ligoninėje.

— Po šimts perkūnų! — sušuko vienas iš jų. — Ar jūs ne Džonas Smitas?

Džonis pajuto keistą norą pasinaudoti konstitucijos penktąja pataisa, tarsi gangsteris, turintis duoti parodymus senato komitetui.

— Taip, — atsakė Džonis. — Tai aš.

— Ar čia tas ekstrasensas? — paklausė kitas.

— Klausykite, leiskite mums praeiti! — pakėlė balsą Banermenas. — Ar jūs neturite ką veikti, ar ką...

— „Insaid Vju” rašė, kad jūs šarlatanas, — tarė jaunuolis kailiniu paltu. — Tai tiesa?

— Galiu atsakyti tik tiek: „Insaid Vju” spausdina, kas jiems patinka, — atsakė Džonis. — Klausykite, mums...

— Vadinasi, jūs paneigiate „Insaid Vju” straipsnį?

— Aš tikrai neturiu ką pridurti.

Vos tik jie uždarė duris su matiniu stiklu, reporteriai puolė prie dviejų telefonų, kabančių ant sienos prie budėtojo kambario.

— Na, mudu ir įmerkėme uodegas, — nusiminė Banermenas. — Kaip dievą myliu, man nė į galvą neatėjo, kad jie dar kiurksos čia šitokią naktį. Būčiau įsivedęs jus pro užpakalines duris.

— Ką jau čia, — karčiai tarė Džonis, — argi nežinote, kaip mes dievinam reklamą? Tik dėl reklamos mes ir pasidarom ekstrasensais.

— Netikiu, — atsakė Banermenas. — Jūs tikrai ne toks. Na ką gi, įklimpome. Dabar jau nieko nebepakeisi.

O mintyse Džonis jau įsivaizdavo laikraščių antraštes, dar pakurstančias ugnį, ant kurios svyla košė: KASL ROKO ŠERIFAS KVIEČIASI Į PAGALBĄ EKSTRASENSĄ PASMAUGIMO BYLAI. AIŠKIAREGIS EINA „LAPKRIČIO ŽUDIKO” PĖDSAKAIS. SMITAS PROTESTUOJA: „MANO PRISIPAŽINIMAS APGAVYSTE — FALSIFIKACIJA”.

Priešais įėjimą į kabinetą sėdėjo du šerifo padėjėjai, vienas snūduriavo, kitas gurkšnojo kavą ir paniuręs sklaidė pranešimų krūvą...

— Ar jį žmona išgrūdo, ar ką? — suirzęs paklausė Banermenas, linktelėdamas miegančiojo pusėn.

— Ką tik sugrįžo iš Ogastos, — tarė padėjėjas, dar beveik vaikėzas, įkritusiomis iš nuovargio akimis. Jis smalsiai žvilgtelėjo į Džonį.

— Džonis Smitas, Frankas Dodas. O tas miegantis gražuolis — Roskas Fišeris.

Džonis linktelėjo sveikindamasis.

— Roskas sako, kad valstijos prokuroras nori perimti visą bylą, — pranešė Dodas Banermenui. Jis atrodė suirzęs, aikštingas, bet kartu ir prislėgtas. — Nebloga kalėdinė dovanėlė, ar ne?

Banermenas lengvai patapšnojo Dodui per sprandą.

— Nereikia taip imti į širdį, Frankai. Ir apskritai tu per daug dėmesio skiri šitai bylai.

— Aš vis dar tikiuosi, kad šituose pranešimuose bus kokia detalė... — Jis patraukė pečiais ir pirštu pabaksnojo popierių pluoštą. — Na, bent kokia nors.

— Frankai, eik namo ir pailsėk. Veskis kartu ir šitą miegantį gražuolį. Mums dar tik reikia, kad kuris nors reporteris nufotografuotų jį. Paskui išspausdintų nuotrauką su parašu: „TYRIMAS KASL ROKE VYKSTA PILNU TEMPU”, ir mus visus išsiųs šluoti gatvių.

Banermenas nusivedė Džonį į savo kabinetą. Stalas buvo užverstas dokumentais. Ant palangės trys fotografijos: Banermenas, jo žmona ir duktė Ketrina. Ant sienos — dailiai įrėmintas jo diplomas, o greta, taip pat įrėmintas vietinio laikraščio „Kol” pirmas puslapis, pranešantis apie Banermeno pergalę rinkimuose.

— Gal kavos? — paklausė Banermenas, atrakindamas geležinę spintą.

— Ačiū, ne. Gal geriau arbatos.

— Ponia Šugerman tausoja arbatą kaip vaistus, — tarė Banermenas. — Deja, kasdien išsineša ją namo. Galėčiau pasiūlyti jums tonikos, bet gausime vėl susidurti su ta gauja, eidami prie automato. Kaip aš norėčiau, kad jie išsinešdintų.

— Apsieisime.

Banermenas atnešė nedidelį užantspauduotą voką.

— Štai, — tarė jis ir, kiek padelsęs, padavė Džoniui.

Džonis paėmė jį, bet neskubėjo atplėšti.

— Tikiuosi, jūs suprantate — jokių garantijų. Aš negaliu nieko prižadėti. Kartais man pasiseka, kartais ne.

Banermenas tik bejėgiškai gūžtelėjo pečiais ir pakartojo:

— Bijai vilko, neik į mišką.

Džonis atplėšė voką ir iškratė ant delno tuščią „Malboro pakelį. Raudonai baltą pakelį. Laikė jį kairėje rankoje ir žiūrėjo į priešingą sieną. Pilka siena. Eilinė pilka siena. Raudonai baltas pakelis. Eilinis pilkas pakelis. Perdėjo pakelį į kitą ranką, paskui suspaudė jį abiem delnais. Jis laukė, laukė, gal ką pajaus. Nieko. Jis vis dar laikė pakelį, vildamasis, kai nebėra vilties, sakytum pamiršęs, kad jeigu vaizdai iškyla, tai iškyla iš karto.