Stephen King - Tylos zona

Džonis priėjo visai arti Banermeno, nukreipęs į jį smilių lyg pistoletą. Jis buvo keliais coliais žemesnis ir kokiom aštuoniom dešimtim svarų lengvesnis, bet anas žengė žingsnį atgal — lygiai taip pat, kaip parke. Džonio skruostai paraudo. Jis išsišiepė, rodydamas dantis.

— Žinia, jūs teisus. Tai, kad paskambinote man, dar nieko nereiškia, — pasakė jis. — Bet jūs nenorite, kad tai būtų Dodas, juk taip? Tegul bus kas nors kitas, na, tada pažiūrėsime, bet tik ne savas sėbras Frankas Dodas. Juk Frankas perspektyvus. Frankas rūpinasi motina, Frankas gerbia seną gerą šerifą Džordžą Banermeną. Ak tas Frankas — vos ne dievulis, nuimtas nuo kryžiaus! Tik va, kartais jis žagina ir smaugia pagyvenusias moteris ir mažas mergaites, o ta mergaitė galėjo būti jūsų duktė, Banermenai, nejaugi nesuprantate, galėjo būti jūsų...

Banermenas smogė jam. Paskutinę akimirką jis sušvelnino smūgį, bet ir to pakako, kad partrenktų Džonį; jis užkliuvo už kėdės kojos ir išsitiesė ant grindų. Policijos akademijos žiedas ant Banermeno piršto iki kraujo įbrėžė skruostą.

— Pats prisiprašėte, — tarė Banermenas, bet nelabai tvirtai. Jam toptelėjo mintis, kad pirmą kartą gyvenime jis pakėlė ranką prieš invalidą ar beveik invalidą.

Džoniui akyse sukosi ratilai, ausyse gaudė varpai. Jo balsas jam pačiam pasirodė svetimas, tarytum kalbėtų radijo diktorius ar antrarūšio filmo aktorius.

— Jumis dėtas pulčiau ant kelių ir dėkočiau aukščiausiajam, kad žudikas iš tiesų nepaliko jokių pėdsakų. Šitaip brangindamas Dodą, turėtumėt apsimesti, kad jų nematote. Ir ligi gyvenimo pabaigos jaustumėtės kaltas dėl Meri Keit Hendrasen mirties kaip nusikaltėlio bendrininkas.

— Tai šlykštus melas, — tarė Banermenas, pabrėždamas kiekvieną žodį. — Aš suimčiau tikrą brolį, jei paaiškėtų, kad tai padarė jis. Stokite. Ir atleiskite, kad nesusivaldžiau.

Jis padėjo Džoniui atsikelti ir apžiūrėjo įdrėkstą skruostą.

— Atidarysiu vaistinėlę ir patepsiu jodu.

— Nesirūpinkite, — tarė Džonis. Jo balse nebebuvo pykčio. — Man regis, pats jus išprovokavau.

— Patikėkite, žudikas negali būti Frankas. Na dėl to, kad vaikotės reklamos, aš pasikarščiavau. Akimirkos nesusivaldymas, pamirškim tai, gerai? Bet jūsų biosrovės, persikėlimas į astralinę sferą, ar kaip tai vadinasi, šį kartą suklaidino jus.

— Tai patikrinkite, — tarė jis. Jis žiūrėjo Banermenui į akis, neleisdamas nukreipti žvilgsnio. — Patikrinkite, įrodykite, kad aš neteisus. — Jis nurijo seilę. — Sulyginkite žmogžudysčių laiką ir datas su Franko budėjimais. Ar tai galima padaryti?

Banermenas prisiversdamas atsakė:

— Anoje spintoje. Keturiolikos ar penkiolikos metų budėjimų grafikai. Taip, patikrinti galima.

— Tai patikrinkite.

— Pone... — Banermenas patylėjo. — Džoni, jeigu jūs pažinotumėte Franką, juoktumėtės iš savo įtarinėjimų. Garbės žodis. Jeigu netikit manimi, pasiklauskit bet ko...

— Jeigu aš suklydau, mielai prisipažinsiu.

— Tai nesąmonė, — burbtelėjo Banermenas, bet priėjo prie spintos, kurioje buvo saugomi seni grafikai, ir atrakino duris.

11

Praslinko dvi valandos. Buvo beveik pirma valanda nakties. Džonis paskambino tėvui ir pasakė pernakvosiąs kur nors Kasl Roke; pūga stūgavo viena ištisine gaida, ir važiuoti namo buvo pavojinga.

— Kas ten pas jus dedasi? — paklausė Herbertas. — Ar gali pasakyti?

— Geriau ne telefonu, tėti.

— Turbūt. Žiūrėk, nepervark, Džoni.

— Pasistengsiu.

Bet jis jau buvo pavargęs. Jis pavargo labiau nei pavargdavo per pirmuosius fizioterapijos pratimus su Eilina Meigaun. Simpatiška moteris, pagalvojo jis nei iš šio, nei iš to. Bent jau buvo simpatiška ir draugiška, kol pasakiau, kad jos bute gaisras. Po to pasidarė oficiali ir atsargi. Aišku, padėkojo jam, bet... ar nors kartą prisilietė prie jo? Tikrai, ar prisilietė? Turbūt ne. Kai viskas pasibaigs, šitaip elgsis ir Banermenas. Labai gaila. Juk jis simpatiškas, kaip ir Eilina. Bet juk visi privengia žmogaus, kuris, vos palietęs daiktą, sužino viską apie jo savininką.

— Tai dar ničnieko neįrodo, — pasigirdo Banermeno balsas.

Jis kalbėjo iššaukiamai it įžeistas berniukas. Džoniui kilo noras nutverti jį ir gerai papurtyti, bet jis buvo per daug pavargęs.

Abu nagrinėjo schemą, kurią Džonis apmetė ant pasenusios radijo nusiklausymo aparatūros nurašymo akto antros pusės. Prie Banermeno stalo buvo netvarkingai suverstos septynios ar aštuonios dėžės su senų grafikų kortelėmis, o gaunamų ir siunčiamų raštų dėžutės viršuje buvo sudėtos Franko Dodo budėjimų grafikų kortelės nuo 1971 metų, kai jis pradėjo dirbti policijoje. Schema atrodė taip:

Mirties laikas visur nurodomas apytikriai, remiantis ekspertizės išvadomis.

— Jūs teisus, tai ničnieko neįrodo, — sutiko Džonis, trindamas smilkinius. — Bet ir nepanaikina įtarimo.

Banermenas bakstelėjo pirštu į schemą.

— Jis ėjo tarnybą, kai buvo nužudyta panelė Ringold.

— Gali būti, jei ji iš tikrųjų buvo nužudyta spalio dvidešimt devintą. Bet tai galėjo atsitikti ir dvidešimt aštuntą, ir net dvidešimt septintą. O jeigu jis net ir buvo tarnyboje, kas įtars policininką?

Banermenas įdėmiai studijavo schemelę.

— O kaip intervalas? — paklausė Džonis. — Dviejų metų intervalas?

Šerifas dėliojo grafikus.

— Septyniasdešimt trečiaisiais — septyniasdešimt ketvirtaisiais metais Frankas dirbo be pertraukų. Štai, matote.

— O gal tais metais jam nebuvo pakilęs aktyvumas. Juk žinome, kad tokių dalykų pasitaiko.

— Kol kas žinome, kad nieko nežinome, — atšovė Banermenas.

— O septyniasdešimt antrieji? Jų pabaiga ir septyniasdešimt trečiųjų pradžia? Kartotekoje nieko nėra. Ar jis atostogavo?

— Ne, — tarė Banermenas. — Frankas ir dar vienas vyrukas, Tomas Harisonas, vieną semestrą klausė kursą „Apie teisėtvarkos pagrindų taikymą vietos sąlygomis” Kolorado universiteto skyriuje Pueble. Tai vienintelė aukštoji mokykla, kur dėstoma šitokia disciplina. Mokslas trunka aštuonias savaites. Frankas ir Tomas išbuvo ten nuo spalio penkioliktos beveik iki pat Kalėdų. Dalį išlaidų apmoka valstija, kitą dalį — apygarda, o likusią sumą — vyriausybė pagal 1971 metų aktą. Aš parinkau Harisoną — dabar jis policijos viršininkas Geits Folse — ir Franką. Franką vos ne vos įkalbėjau važiuoti, nes jis labai nenorėjo palikti motinos vienos. Atvirai šnekant, man atrodo, kad ji atkalbinėjo jį. Bet aš įkalbėjau Franką. Jis nori daryti karjerą policijoje, o universiteto kursas yra velniškai didelis pliusas. Pamenu, kai jiedu sugrįžo gruodžio mėnesį, Frankas atrodė pasibaisėtinai — sakėsi persirgęs virusiniu uždegimu. Buvo numetęs porą dešimčių svarų. Vis kartojo, kad tuose karvių kraštuose niekas nemoka taip skaniai gaminti kaip jo mamelė.

Banermenas nutilo. Kažkas iš to, ką papasakojo, jam pačiam kėlė abejonių.

— Jis prašėsi savaitę pailsėti po ligos — tai buvo per mokinių atostogas, — ir tik po to atsigavo, — užbaigė Banermenas lyg ir teisindamasis. — Jis grįžo į darbą vėliausiai sausio penkioliktą. Galite patikrinti kartotekoje.

— Nėra būtinybės. Lygiai taip, kaip ir pasakinėti, koks bus jūsų sekantis žingsnis.

— Žinoma, — tarė Banermenas, žiūrėdamas į savo rankas. — Jau sakiau, kad turite gabumų mūsų darbui. Gal nė pats nesupratau, koks buvau teisus. Ar nenorėjau suprasti.

Jis ištraukė iš apatinio stalčiaus storą abonentų knygą mėlynais viršeliais. Versdamas puslapius, tarė Džoniui: