Džonis viską matė per jo petį; matė net per daug. Frankas Dodas sėdėjo ant klozeto dangčio — nuogas, tik užsimetęs ant pečių blizgantį juodą lietpaltį; juodas lietpalčio gobtuvas (budelio gobtuvas, dingtelėjo Džoniui) buvo nukaręs ant vandens bakelio tarsi gigantiška supliuškusi juoda ankštis. Jis kažkaip sugebėjo persipjauti gerklę, — Džoniui tai pasirodė neįtikėtina. Ant kriauklės krašto gulėjo „Vilkinsono” skutimosi peiliukų pakelis. Vienas peiliukas kraupiai blykčiojo ant grindų. Ant jo ašmenų buvo pridžiūvę kraujo lašeliai. Viskas aplinkui buvo aptaškyta kraujais nuo perpjautos miego arterijos. Kraujo buvo ant žemės dryksančio lietpalčio klostėse. Ir ant dušo užuolaidos, kurioje valtelėmis plaukė antys, išskleidusios skėčius. Ir ant lubų.
Frankui Dodui ant kaklo kabėjo lentelė, kurioje lūpų dažais buvo parašyta: AŠ PRISIPAŽĮSTU.
Galvos skausmas darėsi nebepakeliamas. Džonis pagrabinėjo ranka ir užčiuopė durų staktą.
Jis suprato, plaikstėsi mintys. Kažkokiu būdu suprato, pamatęs mane. Suprato, kad viskas baigta. Parėjo namo. Ir persipjovė gerklę.
Akis užtemdė juodi ratilai, lakstydami it pragariški raibuliai.
Džoni, viešpats suteikė tau retą talentą.
(AŠ PRISIPAŽĮSTU.)
— Džoni?
Iš toli toli.
— Džoni, ar jums...
Tirpsta. Viskas tirpsta ūke. Ir gerai. O būtų buvę dar geriau, jeigu jis apskritai nebūtų pabudęs iš komos. Visi lengviau atsikvėptų. O dar sako, kad jam pasisekė.
— Džoni...
Frankas Dodas užlipo čia ir persipjovė gerklę, kaip sakoma, nuo ausies iki ausies; tuo metu lauke stūgavo vėjas, tarsi visos tamsiosios jėgos būtų nutrūkusios nuo grandinės. Nieko sau fontanėlis, kaip pasakė tėvas kartą žiemą, prieš kokius dvylika metų, kai rūsyje nuo šalčio sprogo vamzdžiai. Nieko sau fontanėlis. Tai jau tikrai. Iki pat lubų.
Džoniui atrodė, kad jis tada suriko, bet jis tuo nebuvo tikras. Gal tai buvo tik vidinis klyksmas. Bet kaip jis norėjo rėkti, išrėkti visą siaubą, ir gailestį, ir skausmą, kuris draskė jam širdį.
Paskui Džonis ėmė kristi į juodą prarają, džiaugdamasis tuo. Jis neteko sąmonės.
15
„Niujork Taims”, 1975 metų gruodžio 19:
EKSTRASENSAS IŠ MEINO, APŽIŪRĖJĘS NUSIKALTIMO VIETĄ, ATVEDA ŠERIFĄ PRIE JO PADĖJĖJO-ŽUDIKO NAMŲ
(Specialiai „Taims” laikraščiui) Džonas Smitas iš Pounelo, galimas daiktas, ne ekstrasensas, bet Kaslo apygardos, Meino valstija, šerifą Džordžą F. Banermeną nelengva tuo įtikinti. Nevilties apimtas po šeštos žmogžudystės su išžaginimu Kasl Roko miestelyje Meino valstijos vakaruose šerifas Banermenas paskambino ponui Smitui ir paprašė atvykti į Kasl Roką ir, jeigu įmanoma, padėti. Ponas Smitas šiais metais jau buvo sukėlęs susidomėjimą visoje šalyje, kai atsipeikėjo po penkiasdešimt penkis mėnesius trukusios komos. Bulvarinis savaitraštis „Insaid Vju” apskelbė jį šarlatanu, bet vakar įvykusioje spaudos konferencijoje šerifas Banermenas lakoniškai pasakė: „Mes, meiniečiai, nelabai tikime visokiais Niujorko laikraštininkais”... _ ...
Pasak šerifo Banermeno, ponas Smitas keliais ir alkūnėmis iššliaužiojo šeštosios žmogžudystės vietą Kasl Roko miesto parke. Viskas baigėsi tuo, kad jis šiek tiek nušalo galūnes ir nustatė nusikaltėlį — tai pasirodė besąs Frankas Dodas, šerifo padėjėjas, ištarnavęs penketą metų Kaslo apygardos policijoje, tiek pat, kiek ir pats Banermenas.
Šiais metais ponas Smitas buvo susilaukęs prieštaringų vertinimų savo valstijoje po to, kai fizioterapijos pratybų metu staiga pareiškė, kad užsidegė jį gydančios medicinos sesers namas. Regėjimas absoliučiai pasitvirtino. Netrukus po to įvykusioje spaudos konferencijoje vienas iš reporterių pareikalavo, kad ponas Smitas...
„Njusvik “, 1975 metų gruodžio 24, psl. 41:
NAUJASIS GURKOSAS
Galimas daiktas, kad mūsų šalyje atsirado pirmas tikras ekstrasensas po aiškiaregio Piterio Gurkoso, išeivio iš Vokietijos, kuris sugebėdavo papasakoti bet kurio žmogaus asmeninio gyvenimo detales, palietęs jo ranką, sidabro dirbinį arba kokį daiktą iš rankinuko.
Džonas Smitas, drovus ir kuklus jaunuolis, gyvena Pounele, Meino valstijos pietuose. Šiais metais jis atgavo sąmonę, daugiau kaip ketverius metus išbuvęs gilios komos būsenoje po autoavarijos (žr. nuotrauką). Pasak gydančiojo gydytojo neurologo Semiuelio Veizako, Smito pagijimą galima laikyti „visiškai stulbinančiu atveju”. Šiuo metu Džonas Smitas gydosi lengvai nušalusius pirštus ir taisosi po keturias valandas trukusio apalpimo, netikėtai išaiškinęs paslaptingą žmogžudysčių seriją Kasl Roko miestelyje...
1975 m. gruodžio 27 d.
Brangioji Sara,
Šiandien gavome tavo laišką, kuris mudu su tėčiu labai pradžiugino, Jaučiuosi gerai, taigi neimk taip giliai visko į širdį, gerai? Bet tavo dėmesys sujaudino mane. Spauda smarkiai išpūtė mano „nusišaldymą“. Kelios dėmelės ant kairės rankos trijų pirštų galiukų.
Aš iš tikrųjų buvau praradęs sąmonę, bet tai buvo tik lengvas apalpimas nuo „emocinio perkrovimo”, kaip sako Veizakas. Taip, jis pats atvyko ir per jėgą nugabeno mane į Portlendo ligoninę. Už vietą ligoninėje verta mokėti vien dėl to, kad savo akimis pamatytum, kaip šitas žmogus veikia. Išplėšė iš jų ir atskirą kabinetą, ir elektrokardiografą, ir operatorių. Semas tvirtina neradęs nei galvos smegenų žievės naujų pažeidimų, nei ankstyvesnės būklės pablogėjimo simptomų. Jis ketino daryti visą seriją tyrimų; kai kurie iš jų kvepia inkvizicija — „ Atsižadėk, eretike, antraip prijungsim tau prie smegenų elektrodus!” (Cha cha, ar tu dar tebeuostai tą šlykštų kokainą, brangioji?) Aišku, aš atmečiau tą kilnų pasiūlymą dar šiek tiek pakankinti ir pabandyti mane. Tėtis siaubingai įniršo, mano atsisakymas jam primena motinos atsisakymą vartoti vaistus nuo hipertonijos. Jam neįmanoma išaiškinti, kad jeigu Veizakas ką nors suras, jis niekuo — galėčiau lažintis santykiu 9:1, — ničniekuo nebegalės pagelbėti.
Taip, aš mačiau straipsnį „ Njusvike”. Jie paėmė mano nuotrauką iš anos spaudos konferencijos, tik apkarpytą. Neapsidžiaugtum susitikus tokį tipą tamsioje alėjoje, tiesa? Cha cha! Dievulėli aukštielninkas (kaip mėgsta sakyti tavo draugė Ana Straford), na ir prikūrė ant mano galvos. Vėl pasipylė banderolės, atvirukai ir laiškai. Aš net neatplėšiu jų, jei atgalinis adresas man nieko nesako , tik užrašau: „Grąžinti siuntėjui”. Jie per daug pasigailėtini, pilni vilčių ir neapykantos, tikėjimo ir netikėjimo, ir visi kažkodėl primena man mamą.
Suprask, aš nesiruošiu tirštinti spalvų, viskas ne taip jau blogai, tiesiog nenoriu būti praktikuojančiu ekstrasensu, visur važinėti ar rodytis televizoriaus ekrane (vienas šunsnukis iš En Bi Si kažkokiu būdu sužinojo mano telefono numerį ir pasiūlė man dalyvauti jų šou. Geniali idėja, ar ne? Donas Riklsas apdrabstys ką nors purvais, kokia nors būsima žvaigždė pakraipys užpakaliuką, o aš pasakysiu keletą pranašysčių. Ir visa tai pateiks kompanija „Dženeral Fu dz”). Nenoriu tepti rankų šituo Š . Ū. D. U. Noriu kuo greičiau sugrįžti į Klivz Milzą, būti vyresniųjų klasių anglų kalbos mokytoju ir gyventi sau ramiai. Ir pataupyti savo aiškiaregystę futbolo čempionatams.
Turbūt šiam kartui užteks. Tikiuosi, puikiai praleidai Kalėdas Drauge su Voltu ir Deniu, o dabar jūs (bent jau Voltas, sprendžiant iš tavo laiško) nekantriai laukiate Didžiojo Dušimtmečio ir artėjančių linkimų. Buvo malonu sužinoti, kad tavo sutuoktinį iškėlė kandidatu į valstijos senatą, bet Sara, laikyk kumštį — septyniasdešimt šeštieji nežada pergalių drambliofilams. Padėkos laiškus siųskite drambliukui į San Klementę. [* Dramblys — respublikonų partijos emblema. San Klementėje (Pietų Kalifornija) buvo įsikūrusi Ričardo Niksono rezidencija]
Читать дальше