Stephen King - Tylos zona

— Čia yra visų Jungtinių Valstijų apygardų šerifų telefonai.

Jis rado reikiamą numerį ir surinko jį.

Džonis pasimuistė ant kėdės.

— Alio, — tarė Banermenas. — Ar čia Pueblo šerifo valdyba?.. Kalba Džordžas Banermenas, Kaslo apygardos šerifas Vakarų Meine... taip, taip ir sakiau. Meino valstija. Atleiskite, su kuo aš kalbu? Tai štai, policininke Teilorai, reikalas toks. Pas mus įvyko visa serija žmogžudysčių — išžaginimų pasmaugiant, šeši atvejai per pastaruosius penkerius metus. Visi jie įvyko rudens pabaigoje arba pačioje žiemos pradžioje. Mes... — jis pakėlė kenčiančias, nevilties kupinas akis į Džonį, paskui vėl nuleido. — Mes įtariame žmogų, buvusį Pueble nuo septyniasdešimt antrųjų metų spalio penkioliktos iki... hm... gruodžio septynioliktos, jei neklystu. Norėčiau sužinoti, ar to laikotarpio jūsų registracijos knygose nėra neišaiškintos žmogžudystės. Auka moteriškos lyties, bet kokio amžiaus, išžaginta, mirties priežastis — pasmaugimas. Toliau, jei toks nusikaltimas įvyko ir jūs darėte spermos analizę, norėčiau sužinoti jos grupę. Ką?.. Taip, tinka. Ačiū... Aš lauksiu prie telefono. Tam karteliui, policininke Teilorai.

Jis padėjo ragelį.

— Dabar jis patikrins, kas aš per vienas, paskui pervers registracijos knygą ir paskambins man. Gal norite puoduko... ak, tiesa, jūs gi negeriate.

— Ne, — atsakė Džonis. — Aš išgersiu vandens.

Jis prisipylė popierinį puoduką. Lauke kaukė ir baladojosi apie langus pūga.

Jam už nugaros pasigirdo sutrikęs Banermeno balsas.

— Ką čia kalbėti, jūs teisus. Norėčiau turėti tokį sūnų kaip jis. Kai mano žmona gimdė Ketriną, teko daryti Cezario pjūvį. Jai nebegalima gimdyti antro vaiko, gydytojai sakė, kad tai ją pribaigtų. Žmonai padarė operaciją, o man — vazektomiją. Kad būtų saugiau.

Džonis priėjo prie lango su puoduku rankoje ir ilgai žvelgė į tamsą. Žiūrėti nebuvo į ką — vien tiktai sniegas, — bet jeigu jis atsigręžtų, Banermenas galutinai palūžtų. Nereikia būti ekstrasensu, kad šitai pajustum.

— Franko tėvas dirbo Bostono— Meino geležinkelio ruože. Jis žuvo, kai Frankas buvo kokių penkerių metų. Jis buvo toks girtas, kad nebesilaikė ant kojų, kai nuėjo sukabinėti vagonų. Dviejų platformų buferiai suplojo jį į blyną. Frankas liko vienintelis vyriškis namuose. Roskas pasakojo, kad jis turėjo merginą mokykloje, bet ponia Dod kaipmat juos išskyrė.

Nieko nuostabaus, pagalvojo Džonis. Moteris, kuri galėjo padaryti tokį dalyką... sugnybti spaustuku... savo sūnui... tokia moteris prieš nieką nesustos . Ko gero, irgi ne mažesnė beprotė už jį.

— Šešiolikos metų jis atėjo pas mane ir paklausė, ar nepriimčiau jo į policininkus pusei etato. Pasakė, kad nuo vaikystės svajoja tik apie šitą profesiją. Man jis iškart patiko. Palikau jį smulkioms užduotims ir mokėdavau iš savo kišenės. Mokėdavau, pats suprantat, kiek galėdavau, bet jis niekados nesiskųsdavo. Jis būtų dirbęs ir veltui. Belikus mėnesiui iki mokyklos baigimo, jis padavė pareiškimą, prašydamas viso etato, bet tuo metu neturėjome laisvo. Tada jis laikinai įsidarbino Donio Hegerio benzino kolonėlėje, o vakarais važinėdavo klausytis paskaitų policininkams Goremo universitete. Berods, ponia Dod bandė ir čia jam sutrukdyti — skundėsi visiems, kad lieka namie viena ar panašiai, — bet šį kartą Frankas užsispyrė... mano padrąsintas. Priėmėme jį dirbti septyniasdešimt pirmųjų metų liepos mėnesį, ir nuo to laiko jis čia. O jūs man imate ir pasakote tokį dalyką, o aš kai pagalvoju, kad vakar rytą Ketrina buvo parke, praėjo per kelis žingsnius nuo... man tai tolygu kraujomaišai. Frankas lankydavosi mūsų namuose, valgydavo prie vieno stalo su mumis, vieną ar du kartus palikome jį prižiūrėti mažytės Keitės... O jūs man sakote...

Džonis atsigręžė. Banermenas nusiėmė akinius ir vėl šluostėsi akis.

— Jeigu jūs iš tiesų galite matyti tokius dalykus, nepavydžiu jums. Viešpaties užgaida jūs įtarsi apsigimėlis, na, kaip ta karvė su dviem galvom — vienąkart mačiau tokią mugėje. Atsiprašau. Aš nusišnekėjau.

— Biblijoje pasakyta, kad viešpats vienodai myli visus savo tvarinius, — atsakė Džonis. Jo balsas šiek tiek virpėjo.

— Na, na, — linktelėjo Banermenas, trindamas paraudusį tarpuakį. — Ar jums neatrodo, kad jis keistokai nusprendė šitai pademonstruoti?

12

Maždaug po dvidešimties minučių sučirškė telefonas ir Banermenas greitai atsiliepė. Pasakė keletą žodžių. Paskui ilgai klausėsi. Ir darėsi vis senesnis Džonio akyse. Padėjęs ragelį, tylėdamas ilgai žvelgė į Džonį.

— Septyniasdešimt antrųjų lapkričio dvyliktą, — pagaliau prabilo jis. — Studentė. Jie surado ją lauke prie magistralės. Ana Saimons. Išžaginta ir pasmaugta. Dvidešimt trejų metų. Spermos grupė nenustatyta. Ir vis dėlto, Džoni, tai dar ne įrodymas.

— Nemanau, kad jums iš tikrųjų dar trūksta įrodymų, — tarė Džonis. — Pateikite visus faktus, kuriuos turite, ir jis prisipažins.

— O jeigu ne?

Džonis prisiminė savo regėjimą ant estrados. Tas pats regėjimas lyg uraganas susisuko jo galvoje tarsi beprotiškas, mirtį nešantis bumerangas. Plyštančio audinio drykstelėjimas. Saldžiai geliantis skausmas, žadinantis atmintyje skausmą nuo spaustuko. Skausmą, kuris atperka viską.

— Liepkite jam nusileisti kelnes, — tarė Džonis.

Banermenas pažvelgė į jį.

13

Reporteriai vis dar sukinėjosi vestibiulyje. Tiesą sakant, jie neturėjo kur dėtis: vargu ar jie laukė bylos atomazgos ar bent netikėto posūkio. Tiesiog keliai dėl sniego pasidarė neišvažiuojami.

Banermenas ir Džonis išlipo pro sandėliuko langą.

— Ar jūs tikras, kad teisingai nusprendėte? — paklausė Džonis. Vėjas bloškė jo žodžius kažkur į šalį. Įsiskaudėjo kojos.

— Ne, — atviraširdiškai prisipažino Banermenas. — Bet jaučiu, kad jūs perėmėte tyrimą. Manau, kad jam reikėtų pažiūrėti jums į akis. Eime. Dodai gyvena čia pat, už dviejų kvartalų.

Jie žengė į pūgą — du šešėliai su gobtuvais. Po striuke Banermenas įsikišo tarnybinį pistoletą. Antrankius buvo prisisegęs prie diržo. Nenuklampojus per gilų sniegą nė kvartalo, Džonis visai apšlubo; jis kentė, sukandęs dantis.

Banermenas tai pastebėjo. Jie sustojo Kasl Roko automobilių nuomojimo firmos tarpduryje.

— Kas jums, bičiuli?

— Nieko, — atsakė Džonis. Na va, dabar ir galvą pradėjo skaudėti.

— Neišsisukinėkite. Žiūrint į jus, atrodo, kad jums sulaužytos abi kojos.

— Kai aš pabudau iš komos, gydytojai turėjo išoperuoti man kojas. Buvo atrofavęsi raumenys. Pradėjo nykti, pasak daktaro Brauno. Ir raiščiai buvo niekam tikę. Viską, ką tik įmanoma, pakeitė sintetika...

— Kaip tam tipui, kurį suremontavo už šešis milijonus?

Džonis pagalvojo apie tvarkingas ligoninės sąskaitų krūveles namuose, valgomojo spintos viršutiniame stalčiuje.

— Kažkas panašaus. Kai ilgiau pastoviu, kojos darosi lyg medinės. Štai ir viskas.

— Norite, galim grįžti.

Žinoma, norėčiau. Grįžti namo ir pamiršti šitą košmarą. Ir kam aš apskritai atvažiavau? Juk tai manęs neliečia.. O jis dar prilygina mane karvei su dviem galvom.

— Ne, man jau geriau, — tarė jis.

Vos išėjus iš tarpdurio, vėtra sugriebė juos ir pamėgino paritinti tuščia gatve tarsi kėglius. Abu sunkiai yrėsi į priekį, į akis tvieskė sniegu aplipę žibintai, linkstantys nuo vėjo. Jie pasuko į šalutinę gatvelę ir praėjo penketą namų; Banermenas sustojo prie nedidelio ir dailaus namuko, primenančio Naujosios Anglijos stiliaus druskinę. Kaip ir kiti namai šioje gatvėje jis buvo aklinai uždarinėtas ir paskendęs tamsoje.