Stephen King - Tylos zona

— Prašyčiau neironizuoti mano liesumo, — tarė Džonis. — Be to, mes ką tik pradėjome skyrių.

— Na taip, bet juk perskaitėme du skyrius prieš tai.

Pataikauja. Džonis atsiduso. Kitu metu jis nekreiptų dėmesio į Čako gudravimus, bet šiandien... Šiandien vaikinas drąsiai Įveikė kelią prie Emičio kalėjimo — tuo keliu pro pasalas, kurias buvo išstatęs Džonas Serbernas, prasmuko kraugerys Raudonasis Vanagas ir pribaigė Denį Džiuniperį.

— Na, gerai, tiktai baik puslapį, — tarė Džonis. — Tu suklupai ant žodžio „užnuodijo”. Drąsiau, Čakai, tas žodis nesikandžioja.

— Jūs geras žmogus! — Šypsena dar skaisčiau suspindo. — Ir be klausimų, gerai?

— Na, pažiūrėsime... gal vieną kitą.

Čakas susiraukė, bet tiktai dėl akių — juk jis išsiderėjo nuolaidą. Tad vėl atsivertė pigų romaniuką, kurio viršelyje buvo pavaizduotas supermenas, stumiantis petimi smuklės duris, ir pradėjo skaityti iš lėto, užsikirsdamas... tokiu neatpažįstamai pasikeitusiu balsu, jog galėjai pamanyti, kad čia kitas žmogus.

— „Aišku, tai už... užnuodijo man nuotaiką. Bet dar sunk... kesnis išbandymas laukė manęs prie vargšo Tomo Ken... Kenjono guolio. Jis buvo per... šautas ir jau beveik virė, kai aš...

— Mirė, — ramiai pataisė Džonis. — Įsiskaityk į, prasmę, Čakai.

— Beveik virė, — pakartojo Čakas ir nusijuokė. Paskui skaitė toliau: — jau beveik mirė, kai aš priėjau”.

Džoniui pagailo Čako, palinkusio prie pigaus romano „Greitas kaip žaibas”, prie šito skaitalo, praryjamo vienu ypu, o štai jis, Čakas, uoliai baksnodamas pirštu, paskiemeniui skaito primityvią, visiškai vienareikšmę Makso Brendo prozą. Čako tėvui, Rodžeriui Čatsvortui priklausė visos verpimo-audimo įmonės pietiniame Niuhampšyre. Jam taip pat priklausė šešiolikos kambarių vila Dareme, joje patarnavo penki žmonės; tarp jų ir Ngo Fatas, kartą per savaitę lankantis kursus Portsmute, kad gautų Amerikos pilietybę. Čatsvortas važinėjo atnaujintu 1957 metų modelio „Kadilaku” su nudengiamu viršumi. Jo žmona, simpatiška, skaisčiaakė keturiasdešimt dvejų metų moteris, važinėjo „Mersedesu”. Čakas turėjo „Korvetą”. Šeimos turtas sudarė apie penkis milijonus dolerių.

Džonis dažnai pagalvodavo, kad viešpats, įkvėpdamas gyvybę molio gabalui, greičiausiai įsivaizdavo septyniolikmetį Čaką. Vaikinas buvo nepriekaištingai sudėtas. Šešių pėdų dviejų colių ūgio Čakas svėrė šimtą devyniasdešimt svarų, ir visa tai buvo beveik vien raumenys. Švarus, glotnus jo veidas lyg ir neišsiskyrė ypatingu grožiu; stebino žalios akys, jos Džoniui vis primindavo vieninteles matytas tokias pat ryškiai žalias Saros Hezlit akis. Mokykloje Čakas buvo tikras dievukas. Beisbolo ir futbolo komandų kapitonas, klasės seniūnas, o nuo ateinančio rudens dar ir mokinių tarybos pirmininkas. Nuostabiausia, kad nuo to jam neapsisuko galva. Kaip pasakė Herbertas Smitas, kartą užvažiavęs pasižiūrėti, kaip Džoniui sekasi naujoje vietoje, Čakas— „šaunus vaikis”. Didesnio pagyrimo Herberto žodyne nebuvo. O be to, vieną gražią dieną tas šaunus vaikis pasidarys nepaprastai turtingas.

Ir štai jis sėdi, likimo prikaustytas prie knygos, tarytum vienišas kulkosvaidininkas avanposte, iššaudamas žodį po žodžio. Jaudinantį, greit besivystantį Makso Brendo pasakojimą apie „greito kaip žaibas” Džono Serberno nuotykius ir susirėmimus su plėšiku Raudonuoju Vanagu iš komančių genties jis pavertė tokiu pat patraukliu kaip kad puslaidininkių ar radijo detalių reklama.

Bet Čakas anaiptol nebuvo kvailas. Jis buvo imlus matematikai, turėjo puikią atmintį, mokėjo visokius darbus. Visa bėda, kad klupdavo ant spausdinto žodžio. Žodynas jo buvo gausus, teoriškai žinojo ir kaip reikia tarti, o praktiškai... kartais išpyškindavo be klaidų visą sakinį, bet suglumdavo, jei paprašydavai atpasakoti. Čatsvortas vyresnysis būgštavo, kad jo sūnus disleksikas, bet Džonis galvojo kitaip; jam dar nebuvo tekę sutikti tikrai disleksiško vaiko, nors daugelis gimdytojų įsikibdavo šito žodelio, kad paaiškintų ar pateisintų savo vaikų tarties sutrikimus. Čako atvejis, iš visko sprendžiant, buvo įprasta ir gana paplitusi ridingfobija. [* Patologinė baimė skaityti]

Problema darėsi vis opesnė per pastaruosius penkerius mokslo metus, tačiau tėvai — kaip ir pats Čakas — ne juokais susirūpino tiktai dabar, kai kilo grėsmė jo sportinei karjerai. Bet net ne tai blogiausia. Žiemą Čakas turės laikyti egzaminus, kad galėtų septyniasdešimt septintųjų metų rudenį pradėti mokytis koledže. Su matematika jam nebus daug vargo, užtat kiti dalykai... na, jei kas nors balsiai perskaitytų klausimus, tada jis galėtų tikėtis vidutinio, o gal net ir gero bendro balo. Penkių šimtų taškų, be vargo. Bet juk neatsivesi kartu skaitovo į egzaminą, net jeigu tavo tėvas ir tūzas Niuhampšyro biznio pasaulyje.

— „Bet aš iš... švy... išvydau visai kitą žmogų. Jis žinojo, kas jo lau... kia, bet laikėsi nos... nuos... tabiai... nuostabiai. Jis nieko nep... prašė, nieko nesigailėjo. Visokia b... bai... mė ir neram... mumas, kamavę jį nuo to laiko, kai su... susu... susi... dū... rė...”

Kartą „Mein Taimse” Džonis perskaitė skelbimą, kad ieškomas repetitorius, ir pasisiūlė, nedėdamas per daug vilčių. Jis persikėlė į Kiterį vasario viduryje, norėdamas pabėgti iš Pounelo — nuo korespondencijos, kasdien nebetelpančios į pašto dėžutę, nuo reporterių, vis dažniau besišlaistančių apie namus, nuo isterikių nerimastingomis akimis — jos neva „užsukusios tik minutei, važiuodamos pro šalį” (vienos tokios, „atsitiktinai atsidūrusios šituose kraštuose”, automobilio numeris buvo Merilendo valstijos, kitos, atvažiavusios suklerusiu „Fordu”— Arizonos). Visos tiesė rankas, kad prisiliestų prie jo...

Kiteryje jis pirmąsyk pajuto, kad beveik anoniminė Džono Smito pavardė turi privalumų. Trečią dieną jis parsisamdė virėju vienoje užkandinėje, pasikliaudamas patirtimi, įgyta vasaros kavinėse ir boiskautų stovykloje prie Reindžlio ežerų, kur uždarbiavo vieną sezoną. Užkandinės savininkė, kieta kaip titnagas našlė Rubi Peletjė, perskaičiusi jo pareiškimą, pasakė:

— Tu dešimt kartų per daug mokytas, kad kapotum mėsą. Ar tau taip neatrodo, pabalda?

— Šventa teisybė, — atsakė Džonis. — Darbo biržoje aš visus mokslus išėjau.

Rubi Peletjė įsisprendė rankomis į kaulėtus klubus ir, užvertusi galvą, nusikvatojo lojančiu juoku.

— Ar tu tikras, kad nepridėsi kelnių, jeigu antrą valandą nakties įsiverš tuzinas kaubojų iš „Brolių krikščionių” draugijos ir pareikalaus omletų su kumpiu, dešrelių, skrebučių, blynelių?

— Aš manau, galbūt susidorosiu.

— O aš manau, nė velnio tu nesupranti, kas tau sakoma, — tarė Rubi, — bet leisiu tau pabandyti, mokslinčiau. Tik atnešk pirma gydytojo pažymėjimą, kad neturėčiau nemalonumų su sveikatos apsauga. Ir galėsi iš karto pradėti.

Džonis taip ir padarė, ir po pirmų dviejų savaičių velniavos (dešinę ranką išbėrė skausmingos pūslės, kai apsitaškė, per greitai panardindamas samtuką į verdančių taukų katilą) jis įveikė šitą darbą, o ne darbas jį. Perskaitęs Čatsvorto skelbimą, Džonis parašė nurodytu adresu. Laiške trumpai papasakojo apie save, ypatingai pažymėdamas, kad išklausė vieno semestro kursą apie skaitymo įgūdžių lavinimą.

Paskutinėmis balandžio dienomis, kai jau buvo išdirbęs užkandinėje veik du mėnesius, jis gavo Rodžerio Čatsvorto kvietimą atvykti pasikalbėti gegužės penktą. Džonis susitarė dėl poilsio dienos, ir įpusėjusio pavasario gražią popietę sėdėjo Čatsvorto kabinete, sriūbčiojo iš aukštos stiklinės pepsikolą su ledu, o šeimininkas pasakojo, kaip sūnui nesiseka skaityti.