Stephen King - Tylos zona

— Mano pavardė Banermenas. Šerifas Džordžas Banermenas iš Kasl Roko. — Jis atsikrenkštė. — Aš norėčiau... hm, kaip čia pasakius, aš norėčiau kai ką pasiūlyti jums.

— Kas jums pasakė šitą numerį?

Banermenas vėl atsikrenkštė.

— Na, tarkim, kad galėjau sužinoti jį iš telefonų kompanijos, šiaip ar taip, dirbu policijoje. Bet iš tikrųjų man jį pasakė jūsų draugas. Gydytojas, pavarde Veizakas.

— Semas Veizakas pasakė jums mano numerį?

— Tikrai taip.

Džonis visiškai suglumęs atsisėdo telefono kamputyje. Dabar Banermeno pavardė jam pradėjo kai ką priminti. Visai neseniai jis matė tą pavardę straipsnyje, išspausdintame sekmadieniniame priede. Banermenas buvo šerifas Kaslo apygardos, esančios gerokai toliau į vakarus nuo Pounelo, ežerų rajone. Kasl Rokas, apygardos centras, buvo už trijų dešimčių mylių nuo Norvėjaus ir už dviejų dešimčių nuo Bridžtono.

— Jūs tiriate nusikaltimą? — paklausė jis.

— Taip, manau, kad taip. Gal, sakau, mudu pasėdėtume prie puoduko kavos...

— Ar kur nors įpainiotas Semas?

— Ne. Gydytojas Veizakas neturi su tuo reikalu nieko bendro, — atsakė Banermenas. — Jis paskambino man ir pasakė jūsų pavardę. Tai buvo... na, gal prieš mėnesį, gal dar anksčiau. Tiesą sakant, aš pamaniau, kad jis kuoktelėjęs. Bet dabar mes patys nebežinome, už ko tvertis.

— Už ko tvertis? Pone... šerife Banermenai, aš nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

— Iš tiesų būtų daug geriau, jeigu mudu susitiktume prie puoduko kavos, — toliau kalbėjo Banermenas. — Gal šįvakar? Bridžtono Centrinėje gatvėje yra puiki vietelė, kuri vadinasi „Pas Džoną“. Maždaug pusiaukelėje tarp mudviejų miestukų.

— Ne, atleiskit, — tarė Džonis. — Aš turiu žinoti, apie ką eina kalba. Ir kodėl Semas pats nepaskambino man?

Banermenas atsiduso.

— Matyt, jūs neskaitote laikraščių, — tarė jis.

Tačiau jis klydo. Nuo to laiko, kai Džonis atgavo sąmonę, jis versdavo save skaityti laikraščius, mėgindamas pasivyti prarastą laiką. Ir visiškai neseniai jis sutiko Banermeno pavardę. Viskas aišku. Banermenui svyla padai. Jis buvo atsakingas už...

Džonis atitraukė ranką su rageliu nuo ausies ir, staiga viską supratęs, įsmeigė akis į jį. Šitaip žiūri žmogus į gyvatę, ūmai suvokęs, kad ji nuodinga.

— Pone Smitai? — vos girdimai suspigo ragelis. — Alio? Pone Smitai?

— Aš klausau, — tarė Džonis, vėl priglausdamas ragelį prie ausies. Jis jautė, kaip kaupiasi slopus pyktis ant Semo Veizako. Semo, kuris dar šią vasarą mokė jį niekur nekišti nosies, o pats už jo nugaros prikalbėjo velniai žino ką eiliniam stuobriui šerifui.

— Jūs skambinate dėl tų pasmaugtųjų, taip?

Banermenas ilgai dvejojo. Paskui paklausė:

— Ar mes galėtume susitikti, pone Smitai?

— Ne. Ir jokių kalbų. — Slopinamas pyktis ūmai virto įniršiu. Ir ne tiktai įniršiu. Jam pasidarė baisu.

— Pone Smitai, tai svarbu! Šiandien...

— Ne. Aš noriu, kad mane paliktų ramybėje. Beje, negi jūs neskaitėte to prakeikto „Insaid Vju”? Juk aš apsišaukėlis.

— Daktaras Veizakas sakė...

— Jis neturėjo teisės ką nors sakyti! — suriko Džonis. Jį krėtė drebulys. — Viso gero! — Jis trenkė ragelį ir skubiai pasitraukė nuo telefono, tarytum tai apsaugotų nuo kitų skambučių. Jautė, kaip smilkiniuose pradeda pulsuoti skausmas. Bukai dilgčioja. O gal paskambinti Semo motinai į Kaliforniją, pagalvojo jis. Pasakyti, kur jos mažasis sūnelis. Pasakyti, kaip jam paskambinti. Akis už akį.

Užuot taip padaręs, jis išsitraukė iš telefono stalelio stalčiaus adresų knygą, susirado Semo ligoninės telefoną Bengore ir surinko numerį. Bet vos kitame laido gale suskambėjo skambutis, jis išsigandęs padėjo ragelį. Kodėl Semas jam šitaip padarė? Kodėl, po šimts velnių?

Jis pasijuto bežiūrįs į kalėdinę eglutę.

Tie patys seni žaisliukai. Užvakar vakare jiedu su tėvu vėl atnešė juos nuo aukšto, ištraukė iš minkšto popieriaus maišelių ir sukabino ant eglutės. Įdomus dalykas tie eglutės žaisliukai. Kai žmogus auga metai po metų, nedaug jo aplinkos daiktų išlieka nepasikeitę. Viskas pasaulyje taip laikina, taip maža daiktų, tinkančių ir vaikui, ir suaugusiam. Vaikiški rūbeliai perduodami mažesniam arba padovanojami Gelbėjimo armijai; laikrodžio su ančiuku Donaldu ciferblate iššoka spyruoklė; kaubojiški batai nusidėvi. Vietoje piniginės, kurią pats pasisiuvai pirmosios vasaros stovyklos rankdarbių klasėje, atsirado kita, iš grynos odos, o savo raudoną vežimėlį ir dviratuką iškeitei į suaugusiųjų žaislus — į automobilį, teniso raketę, galbūt į modernišką priedėlį žaisti ledo ritulį televizoriaus ekrane. Belieka vos keli daiktai, prie kurių esi prisirišęs. Viena kita knyga, laiminga moneta ar pašto ženklų rinkinys, išsaugotas ir papildytas.

Na ir kalėdinės eglutės žaisliukai tėvų namuose.

Kasmet tie patys apsilupinėję angelai, ir ta pati folijos žvaigždė viršūnėje; nedidelis užgrūdintas stiklinių bumbulų būrys, likęs iš viso bataliono (niekad nepamiršime didvyriškai kritusių, pagalvojo jis: vienas žuvo, suspaustas kūdikio rankos, kitas išslydo, kai tėvas jį kabino, ir sudužo nukritęs ant grindų, trečią, raudoną, su Betliejaus žvaigžde, radom kažkokiu paslaptingu būdu sudužusį, kai vienais metais atnešėm žaisliukus nuo aukšto, ir aš apsiverkiau), pagaliau tos pačios kryžmos. Nors gal būtų geriau, žmogiškiau, mąstė Džonis, mechaniškai masažuodamas smilkinius, prarasti ir šituos paskutinius vaikystės atgarsius. Juk niekados nebesurasi knygų, kurios jaudintų taip, kaip kadaise. Laiminga moneta neapsaugojo tavęs nuo kasdieninių smūgių, patyčių ir nuoskaudų. Žiūrėdamas į eglutės žaisliukus, prisimeni, kad kadaise šičia stovėjo motina, vadovaudama puošimo ceremonijai; jai, matyt, būdavo malonu tau nurodinėti: „Šiek tiek aukštėliau” arba „šiek tiek žemėliau”, arba „brangusis, man rodos, kairėje pusėje per daug blizgučių”, o tu tyliai širsdavai. Žiūrėdamas į žaisliukus, prisimeni, kad šiemet tiktai dviese kabinėjote juos, — tiktai dviese, nes motina išprotėjo ir numirė; o trapūs bumbulai tebešvyti, puošdami kitą medį, nukirstą nedideliame miškelyje už namo, ir nejau tu negirdėjai, kad apie Kalėdas pasidaro sau galą daugiau žmonių negu bet kuriuo kitu metu? Dievaži, visai nenuostabu.

Kokią galią tau suteikė viešpats, Džoni.

Kas tiesa, tai tiesa, viešpats dievas nepakartojamas. Išspyrė mane pro automobilio priekinį langą, aš susilaužiau kojas ir beveik penkerius metus gulėjau komos būsenoje; trys žmonės žuvo. Mergina, kurią mylėjau, ištekėjo už kito. Ji pagimdė sūnų, kuris galėjo būti mano, nuo teisininko, besineriančio iš kailio, kad pralįstų į Vašingtoną ir ten kartu su savo garbinga kompanija važinėtų dideliu žaisliniu elektriniu traukiniu [* Čia minimas požeminis elektrifikuotas geležinkelis, jungiantis senąjį Atstovų rūmų pastatą su Kapitolijumi]. Jeigu pastoviu porą valandų, jaučiuosi taip, lyg kažkas būtų suvaręs virbalą nuo pėdos iki pilvo galo. Viešpats dievas — tikras pokštininkas. Jis taip pamėgo pokštus, jog sukūrė ne pasaulį, o komišką operą, kurioje stikliniai kalėdinės eglutės bumbulai gali pergyventi žmogų. Šaunus pasaulis, o jo priešaky tikrai aukštos klasės viešpats dievas. Jis turbūt palaikė mūsų pusę Vietname, nes šitaip tvarko pasaulį nuo pat sukūrimo.

Jis numatė tau misiją, Džoni.

Ištraukti iš bėdos kažkokį provincijos liurbį policininką, kad jį kitais metais perrinktų?