Stephen King - Tylos zona

— Aišku, mes užsiimsime tuo reikalu, — atsakė Karteris. — Kai aš jau būsiu Baltuosiuose Rūmuose, mes pirmiausia peržiūrėsime mokesčių politiką. — Jo balse buvo justi ramus pasitikėjimas savimi, ir tai Džoniui sukėlė kažkokį nerimą.

Gyvos ir stebėtinai žydros Karterio akys nukrypo į Džonį.

— Sveiki, — tarė jis.

— Labą rytą, pone Karteri, — tarė Džonis. — Aš čia nedirbu. Važiavau pro šalį ir pamačiau jus.

— Ką gi, malonu, kad jūs sustojote. Aš iškėliau savo kandidatūrą į prezidento postą.

— Žinau.

Karteris padavė ranką. Džonis paspaudė ją.

— Tikiuosi, kad jūs... — buvo besakąs Karteris. Ir užsikirto.

Staiga kažkas tvykstelėjo, smarkiai sutraškėjo, tarytum Džonis būtų įkišęs pirštą į rozetę. Karterio akys susiaurėjo. Jiedu su Džoniu žiūrėjo vienas į kitą, rodos, be galo ilgai.

Slaptosios tarnybos agentui visa tai nepatiko. Jis žengė prie Karterio, atsisagstydamas paltą. Už jų nugarų, iš tolių tolio, atsklido ir perskrodė giedrą žiemos ryto tylą pratisa sirena, skelbianti darbo pradžią batų fabrike.

Džonis paleido Karterio ranką, bet jie vis neatitraukė akių vienas nuo kito.

— Kas tai per velniava? — vos girdimai paklausė Karteris.

— Man regis, jūs buvote kažkur susiruošęs? — ūmai prabilo slaptosios tarnybos agentas, dėdamas didžiulę savo ranką Džoniui ant peties. — Tikriausiai buvote.

— Nesirūpinkite, — nuramino jį Karteris.

— Jūs tapsite prezidentu, — tarė Džonis.

Agento ranka tebegulėjo ant Džonio peties, dabar ji buvo lyg ir lengvesnė, bet vis dar slegianti; ji taip pat teikė šiokios tokios informacijos. Saugumo tarnybos agentui

(akys)

nepatiko jo akys. Jos pasirodė jam

(žudiko akys, maniako akys)

šaltos ir nejaukios. Tegu tik tas vyrukas kyšteli ranką į striukės kišenę, tegu bent padaro panašų judesį, kaipmat patiesiu jį ant šaligatvio. Vos tik šita mintis sušmėžavo Džoniui galvoje, staiga iš kažkur atklydo du žodžiai, paprasti ir baisūs:

(lorel merilend lorel merilend lorel merilend lorel)

— Taip, — tarė Karteris.

— Tai realiau, negu daugelis mano... realiau, negu jūs pats manote, bet jūs laimėsite.

Karteris tylėdamas žiūrėjo į jį, pusiau šypsojosi.

— Jūs turite dukterį. Ji eis į mokyklą Vašingtone. Ji eis į... — Bet pavadinimas jau atsidūrė tylos zonoje. — Man rodos, ta mokykla pavadinta išvaduoto negro vardu.

— Varykit iš čia, bičiuli, — tarė agentas.

Karteris pažvelgė į jį, ir agentas nutilo.

— Buvo malonu susipažinti su jumis, — tarė Karteris. — Šiek tiek sutrikdėte mane, bet vis tiek malonu.

Omai Džonis vėl atvirto pačiu savim. Viskas praėjo. Jis pajuto, kad šaltukas gnaibo ausis ir būtų ne pro šalį pasidairyti tualeto.

— Linkiu jums sėkmingos dienos, — tarė jis susidrovėjęs.

— Ačiū. To paties ir jums.

Džonis patraukė prie savo automobilio, jausdamas, kad slaptosios tarnybos agentas lydi žvilgsniu. Nuvažiavo lyg pro miglą. Netrukus po to Karteris nutraukė kampaniją Niuhampšyre ir išvyko į Floridą.

2

Volteris Kronkaitas nuo Amerikos politikų perėjo prie pilietinio karo Libane. Džonis atsistojo, įsipylė dar pepsikolos į stiklinę ir pakėlė ją, lyg sakydamas tostą. Į sveikatą, Voltai. Už tris „M”: mirtį, marazmą ir moirą. Kur be jų dėtumeis?

Į duris tyliai pabeldė.

— Užeik, — šūktelėjo Džonis, neabejodamas, kad čia Čakas; turbūt kalbins jį pasivažinėti iki Somersvorto, bet tarpdury pasirodė ne Čakas, o Čako tėvas.

— Labas, Džoni, — tarė Čatsvortas. Jis vilkėjo nuo skalbimo išblukusius džinsus ir sportinius medvilninius marškinėlius, užleistus ant kelnių. — Ar galiu užeiti?

— Žinoma. Maniau, kad grįšite vėlai.

— Suprantate, man paskambino Sėli. — Sėli buvo jo žmona. Rodžeris žengė į vidų ir uždarė duris. — Čakas buvo atbėgęs pas ją. Apsiverkė kaip mažiukas. Pasakė, kad suveikė jūsų, Džoni, sistema. Pasakė, kad ir pats patikėjo, jog galės skaityti.

Džonis pastatė stiklinę.

— Mums dar reikės nemažai padirbėti, — tarė jis.

— Čakas pasitiko mane aerouoste. Paskutinį kartą mačiau jį tokį laimingą... jau nebepamenu kada. Kai buvo dešimties metų. O gal vienuolikos. Padovanojau jam pistoletą, apie kurį svajojo penketą metų. Jis čia pat perskaitė man žinutę iš laikraščio. Pažanga... stačiai stulbinanti. Atėjau jums padėkoti.

— Dėkoti reikėtų Čakui, — tarė Džonis. — Jis imlus vaikinas. Šitą sėkmę nulėmė savitaiga. Čakas įtikėjo, kad jis tai sugeba, o pasitikėjimas savimi stimuliuoja. Tai perspektyviausias kelias, kuriuo ir stengiuosi jį nukreipti.

Rodžeris atsisėdo.

— Čakas sako, kad jūs mokate nukreipti jo mintis.

Džonis šyptelėjo.

— Na, panašiai.

— Ar jis sugebės išlaikyti egzaminus?

— Šito aš nežinau. Būtų gaila, jeigu jis pastatytų viską ant kortos ir pralaimėtų. Egzaminas — visada stresinė situacija. Jeigu jis sutriks, jį gali ištikti psichinė trauma. Ar niekada nepagalvojote apie gerus parengiamuosius kursus? Tokius kaip Pitsfilde?

— Turėjom tokią mintį, bet, atvirai kalbant, man atrodė, kad šitaip tik atitolintume tai, kas neišvengiama.

— Bet šitaip formuojasi Čako kompleksai. Jis laiko savo padėtį kritiška: arba visą pasaulį laimėti, arba bedugnėn garmėti.

— Aš niekad Čako nespaudžiau.

— Sąmoningai ne. Aš tai žinau. Ir Čakas žino. Antra vertus, jūs turtingas, jus lydi sėkmė, koledžą baigėte su pagyrimu. Manau, kad Čakas jaučiasi taip, lyg norėtų įsijungti į žaidimą iškart po Henko Arono. [* Garsus JAV beisbolininkas]

— Džoni, bet aš čia nieko negaliu padėti.

— Man rodos, metus pasimokęs parengiamuosiuose kursuose, pabuvęs toliau nuo namiškių, jis aiškiau įsivaizduotų savo perspektyvas. Be to, ateinančią vasarą jis norėtų padirbėti kuriame nors jūsų fabrike. Jei jis būtų mano sūnus, o tie fabrikai mano, aš jam leisčiau.

— Čakas to nori? Kodėl net neprasitarė man?

— Kad nepagalvotumėte, jog pataikauja, — tarė Džonis.

— Jis taip sakė jums?

— Taip. Jis mano, kad praktinė patirtis pravers jam ateityje. Vaikinas nori sekti jūsų pėdomis, pone Čatsvortai. Tačiau jus vytis sunku. Dėl to ir kyla skaitymo problemos. Jis kaip tas medžiotojas, kuriam dreba rankos, pirmąkart taikantis į briedį.

Apskritai Džonis šiek tiek melavo. Čakas buvo miglotai užsiminęs apie šituos dalykus, bet neišklojo savo minčių atvirai, kaip Džonis tikino Rodžerį Čatsvortą. Bent nepasakė to garsiai. Tiesiog Džonis kada ne kada prisiliesdavo prie Čako ir daug kas šitaip atsiskleidė. Jis matė nuotraukas, kurias Čakas nešiojosi piniginėje, ir suprato, kaip tas žavisi tėvu. Kai kurių dalykų Džonis nė neketino sakyti savo pašnekovui — simpatiškam, bet gana tolimam jam žmogui. Čakas bučiuotų žemę, kuria vaikšto jo tėvas. Pažiūrėti jis buvo pasitikintis savimi, nesivaržantis (iš akies trauktas Rodžeris!), bet už viso to slypėjo paauglio baimė, kad niekados neprilygs tėvui. Baigiantį subankrutuoti audimo fabriką Čatsvortas pavertė Naujosios Anglijos tekstilės imperija. Tėvo meilė jam, manė Čakas, pagrįsta įsitikinimu, kad ir jis kada nors kalnus nuvers. Taps sporto žvaigžde. Mokysis prestižiniame koledže. Skaitys.

— Ir jūs šituo įsitikinęs? — paklausė Rodžeris.

— Visiškai. Bet aš labai norėčiau, kad Čakas nesužinotų apie mūsų pokalbį. Juk pasakoju jums jo paslaptis. — O tai tikra tiesa , galite tuo neabejoti.