Stephen King - Tylos zona

Pagalvojus apie Gregą Stilsoną, jam kažkodėl prisiminė Frankas Dodas.

Na čia tai jau tikrai absurdas. Kokią nuomonę jis galėjo susidaryti apie Stilsoną, vienintelį kartą matęs jį televizoriaus ekrane. Jokios.

Laikykis nuo jo atokiau.

Po velnių, jeigu noriu važiuoju, jei nenoriu — nevažiuoju. O gal šeštadienį nudumsiu į Bostoną. Pažiūrėsiu kokį filmą.

Bet kol jis grįžo namo ir persirengė, jį jau buvo užvaldęs slegiantis baimės jausmas. Tas jausmas kažkuo priminė senų laikų pažįstamą — iš tų pažįstamų, kurių širdyje neapkenti. Viskas, šeštadienį važiuosiu į Bostoną. Šitaip geriau.

Po daugelio mėnesių jis mintimis vis grįždavo prie tos dienos, bet taip ir negalėjo prisiminti, kaip ir kodėl jis vis dėlto atsidūrė Trimbule. Jis išvažiavo kita kryptimi, link Bostono, ketindamas pasižiūrėti, kaip Fenvėjaus parke žaidžia „Red Šoks” [* Beisbolo komanda. 266], paskui galbūt patraukti iki Keimbridžo ir paslankioti po knygynus. O jeigu užteksi pinigų (iš Čatsvorto premijos keturis šimtus dolerių jis nusiuntė tėvui, kuris, savo ruožtu, persiuntė juos Rytų Meino ligoninei — simboliškas lašas vandenyne), dar nueis į muzikinį filmą, kuris vadinasi „Iš paskutiniųjų”. Nebloga programa ir graži dienelė jai įgyvendinti: ta rugpjūčio devynioliktoji išaušo šilta, giedra ir rami, viena nuostabiausių vasaros dienų, kokios būna Naujojoje Anglijoje.

Jis apsilankė didžiojo namo virtuvėje, pasiruošė tris storus sumuštinius su kumpiu ir sūriu priešpiečiams, susikrovė juos į senovišką piknikų pintinę, ištrauktą iš sandėliuko, ir, kiek padvejojęs, pridėjo šešias skardines „Tuborgo” alaus. Tuo metu jis jautėsi puikiai, tiesiog nuostabiai. Nė neprisiminė Grego Stilsono su jo primityvia geležinių raitelių apsauga.

Jis pastatė pintinę po sėdyne ir nuvažiavo į pietryčius, link autostrados 1— 95. Iki to momento viskas buvo aišku. Paskui pradėjo smelktis kitokios mintys. Iš pradžių prisiminė motiną mirties patale. Jos veidas, sustingęs į kaukę, į žnyplę panaši ranka ant užtiesalo, paduslėjęs balsas, tarsi jos burna būtų pilna vatos.

Argi aš tau nesakiau? Argi nesakiau, kad taip bus?

Džonis pasuko radiją garsiau. „Mersedeso” stereogarsiakalbiai trenkė smagius rokenrolus. Jis išmiegojo puspenktų metų, bet rokenrolas, ačiū dievui, vis dar gyvuoja ir klesti. Džonis pradėjo niūniuoti.

Jis paskyrė tau misiją. Nevenk jos, Džoni.

Radijas negalėjo nustelbti jo mirusios motinos balso. Net iš kapo.

Nesislėpk oloje ir neversk jo siųsti didelės žuvies, kad prarytų tave.

Tačiau didžiulė žuvis vis dėlto prarijo jį. Tik vadinosi ji ne leviatanas, o koma. Jis išbuvo puspenktų metų šitos juodos žuvies pilve, ir to pakako.

Pasirodė ženklas, rodantis kelio atsišakojimą, pasirodė ir dingo. Džonis buvo taip įsigilinęs į savo mintis, kad pralėkė reikiamą posūkį, Vaiduokliai iš praeities vis dar nenori pasitraukti, nenori palikti jo ramybėje. Ką gi, jis pirma proga apsisuks ir pavažiuos atgal.

Juk tu ne puodžius, o puodžiaus molis, Džoni.

— Na užteks, užteks, — sumurmėjo jis. Reikia iškuopti šitas šiukšles iš smegeninės, ir viskas baigsis. Vera Smit, žinoma, buvo fanatikė — nors ne per daug gražu šitaip galvoti apie motiną, bet tai tiesa. Rojus Oriono žvaigždyne, angelai, vairuojantys skraidančias lėkštes, požemio karalystės... Ne ką daugiau pamišusi kaip Gregas Stilsonas, tiktai kitoje srityje.

Dėl dievo meilės, tiktai neprasidėk tu su tuo tipu.

„Ir kai pasiųsite Gregą Stilsoną į Atstovų rūmus, jūs galėsite pasakyti : KARŠTOS DEŠRELES! GALŲ GALE KAŽKAS TUO UŽSIĖMĖ!

Jis privažiavo autostradą Nr. 63. Kairysis posūkis: Konkordas, Berlynas, Riders Milas, Trimbulas. Džonis pasuko į kairę net negalvodamas. Jo mintys skraidė kažkur kitur.

Rodžeris Čatsvortas, matęs šilto ir šalto, kvatojosi iš Grego Stilsono, tarytum šiais metais jis būtų nušluostęs nosį abiem — ir Džordžui Karlinui, ir Civiui Ceisui [* Populiarūs komedijų aktoriai]. Jis klounas, Džoni.

Jeigu Stilsonas tiktai klounas, tai nekyla jokių problemų. Mielas keistuolis, sakytum baltas popieriaus lapas, ant kurio rinkėjai parašys, kreipdamiesi į kitus kandidatus: Vyručiai, jūs tokie menkystos, kad mes nusprendėme dviem metams išsirinkti šitą kvailelį. Galų gale turbūt Stilsonas toks ir yra. Nekenksmingas kvailys, ir daugiau nieko. Ir beprasmiška gretinti jį su Franku Dodu, viską numatančiu žmogžudžiu maniaku. Bet vis dėlto... kažkodėl... jis juos gretino.

Autostrada šitoje vietoje šakojasi. Į kairę — Berlynas ir Riders Milas, į dešinę — Trimbulas ir Konkordas. Džonis pasuko į dešinę.

Jeigu paspausi jam ranką, gal tau ranka nenudžius?

Turbūt ne. Dar vienas politikas jo kolekcijoje. Vieni renka pašto ženklus, kiti monetas, o jis, Džonis Smitas, renka rankų paspaudimus, be to...

.. be to, prisipažink atvirai: jau seniai tu ieškojai kaladėje tamsios kortos.

Šita mintis jį taip sukrėtė, kad vos nenuvažiavo į kelkraštį. Pamatė savo veidą veidrodėlyje — tai nebebuvo atsipalaidavęs, viskuo patenkintas Džonis Smitas, koks atrodė šįryt. Toks buvo jo veidas per spaudos konferenciją, ir tada, kai rėpliojo keturpėsčia po sniegą Kasl Roko miesto parke. Oda išbalo, aplink akis — tarytum boksininkui — tamsavo ratilai, dar giliau įsirėžė raukšlės.

Ne. Tai netiesa.

į Deja, tiesa. Dabar, kai šitai iškilo į paviršių, beprasmiška apgaudinėti save. Per pirmuosius dvidešimt trejus savo gyvenimo metus jis buvo paspaudęs ranką tiktai vienam politikui — Edui Maskiui, šešiasdešimt šeštaisiais atvykusiam į jų mokyklą pasakyti kalbos.

O per pastaruosius septynis mėnesius jis paspaudė rankas geram tuzinui garsenybių. Argi kiekvieną kartą jam netopteldavo mintis: Kas jis per žmogus? Ką jis man dabar pasakys?

Argi jis visą tą laiką neieškojo politinio atitikmens Frankui Dodui?

Taip. Tai tiesa.

Bet iki šiol nė vienas, išskyrus Karterį, nieko neperdavė, o ir tai, ką jis sužinojo apie Karterį, ne itin jį sujaudino. Karterio rankos paspaudimas nesukėlė jam to slegiančio nerimo, kurį pajuto, išvydęs Gregą Stilsoną televizoriaus ekrane. Tarytum „Besijuokiančio tigro” žaidimą — po žvėries kailiu žmogus — Stilsonas būtų išvertęs į kitą pusę.

Čia po žmogaus oda slėpėsi žvėris.

2

Kaip važiavo toliau, Džonis nebeprisiminė, tačiau savo priešpiečius iš pintinės jis suvalgė ne Fenėjaus atvirame stadione, o Trimbulo miesto parke. Jis atvažiavo tuoj po vidurdienio ir perskaitė skelbimų lentoje pranešimą, jog susitikimas su kandidatu prasidės trečią valandą.

Jis slankiojo po parką, tikėdamasis pabūti vienas — juk iki mitingo dar marios laiko, — bet vienur žmonės jau tiesė antklodes, kitur mėtė „skraidančias” lėkštes, dar kitur dėstė atsivežtus užkandžius.

Kiek atokiau būrelis vyrų triūsė prie pakylos. Du puošė neaukštus turėklus valstybinės vėliavos spalvų medžiaga. Vienas, pasilypėjęs ant kopėčių, kabino prie apvalaus stogo atbrailų įvairiaspalvius popierinius kaspinus. Kiti įrenginėjo garso stiprinimo aparatūrą. Žiūrėdamas Si Bi Es žinių laidą, Džonis įsitikino, kad tai ne koks pigus šlamštas už keturis šimtus dolerių. Garsiakalbiai buvo „Altek Lansing” firmos, jie buvo dėstomi taip, kad garsas sklistų į visas puses.

Techninė tarnyba (nors tie vyrukai labiau priminė valkatas, rengiančius aikštelę „Iglz” arba „Geilz” grupės koncertui) dirbo tiksliai ir darniai. Viską darė profesionaliai, tai kažkaip nesiderino su Stilsonu, vaizduojančiu simpatišką laukinį iš Borneo.