Stephen King - Tylos zona

Besirenkančioje minioje vyravo jaunimas nuo penkiolikos iki trisdešimt penkerių. Visi smagiai leido laiką. Mažyliai strapinėjo aplinkui, spausdami saujelėse baigiančias tirpti šokoladines princeses ir šunyčius. Moterys plepėjo ir juokėsi. Vyrai gurkšnojo alų iš plastmasinių puodukų. Keli šunys painiojosi po kojų, taikydamiesi kur ką nučiupti. Saulė maloniai švietė visiems.

— Patikrinimas, — tarė vienas vyriškis ant pakylos per du mikrofonus. — Viens du trys, viens du trys... — Vienas garsiakalbis parke garsiai sutarškėjo, ir tikrintojas davė ženklą, kad jį perkeltų toliau.

Šitaip nesirengiama susitikti su kandidatu... Šitaip elgiamasi prieš smagų išgėrimą... arba suaugusiųjų paišdykavimą.

— Viens du trys... viens du trys...

Džoniui krito į akis, kad jie riša milžiniškus garsiakalbius prie medžių. Ne prikala , o pririša. Stilsonas — fanatiškas gyvosios gamtos gynėjas, tad kažkas, matyt, perspėjo techninę tarnybą, kad, gink dieve, nesužalotų nė vieno medžio miesto parke. Jis pajuto, kad operacija be galo kruopščiai pergalvota. Čia nieko panašaus į „čiupk ir spruk” improvizaciją.

Du geltoni mokykliniai autobusai apvažiavo iš kairės nedidelę (ir jau sausakimšą) automobilių stovėjimo aikštelę. Durys atsidarė, ir iš autobusų, gyvai šnekučiuodami, pradėjo lipti vyrai ir moterys. Jie smarkiai skyrėsi nuo parką užpildžiusios publikos, nes buvo puošniai apsirengę: vyrai vilkėjo kostiumais arba sportiško kirpimo švarkais, moterys — šiugždančiais dviejų dalių kostiumėliais arba elegantiškomis suknelėmis. Jie dairėsi vos ne vaikiškai džiūgaudami ir stebėdamiesi, ir Džonis neištvėręs nusišypsojo. Atvažiavo Ngo grupė iš pilietybės parengiamųjų kursų.

Džonis priėjo prie autobusų. Ngo stovėjo šalia aukšto vyriškio velvetiniu kostiumu ir dviejų moterų, kinių.

— Sveikas, Ngo, — tarė Džonis.

— Džoni! — nušvito Ngo. — Kaip malonu jus susitikti! Didi diena visai Niuhampšyro valstijai, tiesa?

— Manau, kad taip.

Ngo supažindino jį su klasės draugais. Vyriškis velvetiniu kostiumu buvo lenkas, moterys — seserys iš Taivanio. Viena iš jų prisipažino Džoniui, kad svajoja paspausti ranką kandidatui po mitingo, ir drovėdamasi ištraukė iš rankinuko albumėlį autografams.

— Aš taip džiaugiuosi, kad esu Amerikoje, — tarė ji. — Bet čia daug kas keista, tiesa, pone Smitai?

Džonis, kuriam irgi viskas atrodė keista, negalėjo nesutikti. Du instruktoriai, atvykę su klase, pradėjo rinkti grupę.

— Mes dar pasimatysime, Džoni, — tarė Ngo. — Aš eisiu su žolyte.

— Ant žolytės, — pataisė Džonis.

— Taip, taip, ačiū.

— Linkiu smagiai praleisti laiką, Ngo.

— O taip, žinoma. — Ngo akyse žybtelėjo keisti žiburėliai. — Neabejoju, kad bus labai įdomu, Džoni.

Visa grupė, kokios keturios dešimtys žmonių, nuėjo į parko pietinę dalį drauge užkąsti ant žolės. Džonis sugrįžo į savo vietą ir prisiversdamas suvalgė vieną sumuštinį. Skonis buvo toks, lyg kramtytum popierių, perteptą raštinės klijais.

Džonis jautė, kaip visame kūne didėja įtampa.

3

Pusę trijų parkas buvo sausakimšas, žmonės stovėjo beveik remdamiesi pečiais. Miesto policija, kurią sustiprino valstijos policijos būrys, užtvėrė gatves, einančias į Trimbulo miesto parką. Tai vis labiau priminė roko muzikos koncerto atmosferą. Iš garsiakalbių sklido tranki ir smagi „kantri” stiliaus muzika. Purūs balti debesėliai slinko skaisčiu žydru dangumi.

Staiga žmonės sukruto stiebtis ant pirštų galų ir tiesti kaklus. Minia sujūravo. Džonis taip pat pasistiepė: nejaugi Stilsonas atvažiavo anksčiau? Jis išgirdo vientisą motociklų ūžimą, jiems artėjant, garsas tolygiai stiprėjo. Džonį apakino saulės blyksniai, atsimušantys nuo chromuotų paviršių, ir štai po kelių sekundžių apie dešimt motociklų įsuko į aikštelę, kur stovėjo mokykliniai autobusai. Automobilio tarp jų nebuvo. Džonis sumetė, jog tai avangardas.

Nerimo jausmas dar labiau sustiprėjo. Patys motociklininkai atrodė gana kukliai, su išblukusiais, bet švariais džinsais ir baltais marškiniais, tačiau jų motociklai, daugiausia „Harliai” ir „BSA”, buvo neatpažįstamai perdirbti: išlankstyti vairai, visokie chromuoti vamzdžiai, vėją užstojantys skydai.

Motociklininkai išjungė motorus, nulipo nuo sėdynių ir vorele patraukė link pakylos. Tiktai vienas iš jų atsigręžė ir neskubėdamas nužvelgė milžinišką žmonių sambūrį; net iš toli Džonis įžiūrėjo, kad motociklininko akių rainelės spindėjo tamsiai žalia spalva. Atrodė, lyg jis skaičiuotų, kiek žmonių susirinko. Jis pažvelgė į kairę, į keturis ar penkis miesto policininkus, atsirėmusius į grandinės, kuria buvo atitvertas vietinis stadionas, stulpelius ir pamojavo jiems. Vienas iš policininkų nusisuko ir nusispjovė. Tai buvo panašu į kažkokį ritualą, Džonis jautė, kad nerimas nebesutelpa jo krūtinėje. Žaliaakis siūbuodamas patraukė link pakylos.

Greta nerimo, slopinančio kitus jausmus, Džonis pradėjo jausti dar ir siaubą, sumišusį su keistu pakilimu. Jis tarytum sapne persikėlė į siurrealistinį paveikslą, kuriame garvežiai išvažiuoja iš mūrinių židinių ar tąsūs laikrodžių ciferblatai karo nuo medžių šakų. Motociklininkai kažkuo priminė statistus iš vesterno, metančius šūkį: „Dėl Makarčio mums negaila net ir karčių” [* Hipių lozungas 1968 metų prezidento rinkimų kampanijoje, kai vienas iš demokratų partijos kandidatų buvo Judžinas Makartis]. Išblukę, bet švarutėliai jų džinsai buvo tvarkingai sukišti į bukanosius darbinius batus; dauguma jų buvo su chromuotomis grandinėlėmis. Metalas grėsmingai žybčiojo saulėje. Jų veidų išraiškos buvo panašios: apsimestinis geraširdiškumas, skirtas miniai. Tačiau ar neslypėjo už jo panieka jaunutėms audėjoms, Niuhampšyro universiteto parengiamųjų kursų klausytojams, atvykusiems iš Daremo, fabrikų darbininkams, pasitikusiems juos plojimais? Kiekvienas buvo prisikabinęs po du politinius ženklus. Ant vieno — geltonas statybininko šalmas su žalia gamtos apsaugos emblema priekyje. Ant kito užrašas: STILSONAS SUMĖTĖ JUOS DVIGUBU NELSONU [* Nelsonas — sportinių imtynių pozicija].

Kiekvienam iš dešiniosios užpakalinės kišenės kyšojo biliardo lazdos galas.

Džonis kreipėsi į greta stovintį jaunuolį su žmona ir vaikučiu:

— Ar šitokius dalykus jiems leidžia?

— Velniam tai rūpi, — nusijuokė jaunuolis. — Juk tai daugiau dėl akių. — Nenustodamas ploti, jis riktelėjo: — Įkrėsk jiems, Gregai!

Motociklininkų garbės sargyba ratu apsupo pakylą ir sustojo, lyg davus komandą „laisvai”.

Aplodismentai nutilo, užtat pagyvėjo kalbos. Susibūrusi minia paragavo aštraus užkandžio, ir jos apetitas sukilo.

Rudmarškiniai, pagalvojo Džonis sėsdamasis. Tikri rudmarškiniai, štai kas jie .

Na tai kas? Gal šitaip net geriau. Amerikiečiai niekada netoleravo fašistų — net tokie kietakakčiai dešinieji kaip Ronaldas Reiganas nesinaudojo jų paslaugomis; šita tradicija susiformavo, nepaisant „naujųjų kairiųjų” triukšmingų protestų ir Džoanos Baez naujų dainų. Prieš aštuonetą metų Čikagos policijos fašistiniai metodai padėjo Herbertui Hamfriui pralaimėti rinkimus. Džoniui ne per daug rūpėjo, ar švariai nusiskutę šitie žmonės; jeigu jų darbdavys žmogus, kovojantis dėl vietos Atstovų rūmuose, tai Stilsonas labai greitai nusisuks sau sprandą. Jeigu nebūtų taip šiurpu, būtų visai juokinga.