Stephen King - Tylos zona

— Tigras, — kimiai sumurmėjo Džonis. — Tigras tenai, už žydrynės. Už gelsvynės.

O paskui visa tai — vaizdus, įvaizdžius, žodžius — prarijo stiprėjantis, liūliuojantis užmaršties gaudesys. Padvelkė salstelėjusiu slogiu kvapeliu, sakytum degtų aukštos įtampos laidai. Akimirką vidinis žvilgsnis, atrodė, prasiskverbia dar giliau, viską uždengusi melsva ir gelsva migla lyg ir pradėjo įgauti kažkokius kontūrus... ir tarytum iš vidaus atsklido moters šauksmas, tolimas ir išgąstingas:” Atiduok jį man, velnio išpera! ”

Ir viskas dingo.

Kiek mes taip išstovėjome, vėliau klausė save Džonis. Turbūt penketą sekundžių. Paskui Stilsonas pradėjo traukti ranką, plėšti, išsproginęs akis į Džonį, kad net pasmakrė nukaro ir veidas išblyško, nebeliko tamsaus įdegimo, įgauto per vasaros kampaniją. Džonis būtų galėjęs suskaičiuoti plombas kandidato krūminiuose dantyse. Jo veidą iškreipė siaubas.

Štai tau! norėjo sušukti Džonis. Štai tau! Suskilk į gabalus! Subyrėk! Susinaikink! Susprok! Išnyk! Padaryk pasauliui gerą darbą!

Du Stilsono vyrukai, išsitraukę biliardo lazdigalius, puolė prie jų ir Džonis mirtinai persigando: dabar jie smogs jam, muš lazdomis per galvą, ir visi patikės, kad jo galva — tiktai aštuntas kamuolys, kurį jie triukšmingai įvarys į šoninę kišenę, atgal į tamsybes, ir šįkart jis jau iš jos nebeišsikapstys, niekada ir niekam ne papasakos apie tai, ką matė, ir nieko nebepakeis.

Galas, galas viskam — viešpatie, juk tai visa ko galas!

Jis mėgino trauktis. Žmonės atšlijo, vėl spaudė, klykė iš baimės (o gal iš susijaudinimo). Stilsonas atsisuko į savo sargybinius, jau atgaudamas savitvardą; jis purtė galvą, ramindamas juos.

Džonis nebematė, kas įvyko po to. Jis susvirduliavo, galva nusviro žemyn, vokai ėmė merktis lyg girtuokliui po savaitės lėbavimo. Paskui jį užliejo liūliuojantis ir stiprėjantis užmaršties gaudesys, ir Džonis džiaugsmingai leidosi jo nešamas. Jis apalpo.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

1

— Ne, — atsakė Džoniui Trimbulo policijos šefas, — jūs niekuo nekaltinamas. Jūs nesate suimtas. Ir neprivalote atsakinėti į klausimus. Bet mes būtume labai dėkingi, jeigu atsakytumėte.

— Labai dėkingi, — lyg aidas pakartojo vyriškis kukliu kostiumu. Jis vadinasi Edgaras Lanktė ir tarnavo Federalinio tyrimų biuro Bostono skyriuje. Džonis Smitas pasirodė jam labai paliegęs. Virš kairiojo antakio kėlėsi guzas, kuris sparčiai raudo. Krisdamas Džonis smarkiai susimušė — gal į orkestranto batą, o gal į bukanosį motociklininko pusbatį. Mintyse Lanktė linko prie antrojo varianto. Galimas daiktas, kad susidūrimo momentu motociklininko pusbatis judėjo priešpriešiais.

Smitas buvo baltas kaip kreida; jis virpančiomis rankomis kėlė prie lūpų popierinį puoduką vandens, kurį jam padavė policijos viršininkas Beisas. Vienas akies vokas nervingai trūkčiojo. Jis atrodė kaip tikrų tikriausias žudikas, nors grėsmingiausias ginklas jo automobilyje buvo manikiūrinės žirklutės. Vis dėlto Lanktė turės šitai galvoje — profesija yra profesija.

— Ir ką galiu jums pasakyti? — paklausė Džonis. Jis atsipeikėjo ant gulto neužrakintoje kameroje. Galvos skausmas varė iš proto. Dabar jis kiek atlėgo, virsdamas keista vidine tuštuma. Tarytum iš galvos būtų viską išėmę, o tuštumą prikimšę vatos. Ausyse skardėjo kažkokia aukšta vienoda gaida, bet tai buvo ne skambesys, o greičiau plonas monotoniškas dūzgimas. Devinta valanda vakaro. Stilsono palyda seniai paliko miestą. Visos dešrelės suvalgytos.

— Galite papasakoti, kas jums atsitiko, — tarė Beisas.

— Buvo tvanku. Turbūt aš smarkiai susijaudinau ir apalpau.

— Ar tai susiję su kokia liga? — lyg tarp kitko paklausė Lanktė.

Džonis įdėmiai nužvelgė jį.

— Neapsimetinėkite, pone Lankte. Jeigu žinote, kas aš, taip ir sakykite.

— Žinau, — tarė Lanktė, — kalba, kad jūs ekstrasensas.

— Nereikia būti ekstrasensu, kad įspėtum, jog FTB agentas gudrauja, — tarė Džonis.

— Jūs Meino valstijos gyventojas, Džoni. Ten gimęs, ten augęs. Ką vaikinas iš Meino veikia Niuhampšyre?

— Moko.

— Čatsvorto sūnų?

— Kartoju: kam klausiate, jei patys žinote? Nebent jūs mane įtariate?

Lanktė užsirūkė.

— Turtinga šeima.

— Taip. Turtinga.

— Ar jūs Stilsono gerbėjas, Džoni? — paklausė Beisas. Džonis nemėgo, kai nepažįstami žmonės iškart kreipiasi į jį vardu, o šitie du tą ir darė. Tai erzino jį.

— O jūs? — paklausė.

Beisas lūpomis imitavo nepadorų garsą.

— Maždaug prieš penketą metų pas mus Trimbule buvo surengtas kiaurą dieną trunkantis folk roko muzikos koncertas. Heiko Džimisono lauke. Miesto taryba kurį laiką dvejojo, bet vis dėlto sutiko: jaunimui reikia pramogų. Mes manėm, kad Heiko ganykloje susirinks pora šimtų jaunuolių pasiklausyti muzikos. O susirinko šešiolika šimtų, jie visi rūkė „žolytę” ir gėrė svaigalus tiesiai iš butelių. Jie išdarinėjo velniai žino ką, tad miesto taryba ne juokais įtūžo ir pareiškė, jog tokių skandalų ateity nepakęs, o vaikeliai papūtė lūputes, išplėtė akutes ir klausia: „Argi mes ką nors blogo padarėme? Argi kas nors buvo primuštas?” Kitaip sakant, išdarinėkit ką norite, tik be muštynių. Man rodos, Stilsonas iš tos šutvės. Kiek pamenu jį...

— Džoni, ar negriežiate danties ant Stilsono? — pertraukė jį Lanktė. — Jokių asmeninių sąskaitų? — Jis tėviškai nusišypsojo, lyg ragindamas palengvinti sielą atviraširdiškų prisipažinimu.

— Prieš šešias savaites net girdėti nebuvau girdėjęs apie jį.

— Na taip, bet tai ne atsakymas į mano klausimą.

Džonis patylėjo.

— Jis kelia man nerimą, — tarė jis pagaliau.

— Bet ir tai ne atsakymas.

— Aš taip nemanau.

— O mes tikėjomės, kad jūs mums padėsite, — apgailestaudamas tarė Lanktė.

Džonis nukreipė žvilgsnį į Beisą.

— Pone Beisai, ar jūsų mieste kiekvieną apalpusį per mitingą ištardo FTB?

Beisas sutriko.

— Ne... ką jūs. Aišku, ne.

— Prieš susmukdamas, jūs spaudėte ranką Stilsonui, — tarė Lanktė. — Jūs atrodėte liguistai. O Stilsonas net pažaliavo. Jūs gimęs po laiminga žvaigžde, Džoni. Stilsono berniukai galėjo paversti jūsų galvą rinkimų urna. Jie pamanė, kad norite kažką jam padaryti.

Džonis žiūrėjo į Lanktę vis labiau stebėdamasis. Jis pažvelgė į Beisą, paskui vėl į FTB agentą.

— Jūs ten buvote, — tarė jis. — Beisas neiškvietė jūsų telefonu. Jūs ten buvote. Mitinge.

Lanktė užgesino cigaretę.

— Taip, buvau.

— Kodėl FTB domisi Stilsonu? — tiesiai paklausė Džonis.

— Geriau pakalbėkime apie jus, Džoni. Kokia jūsų...

— Tai jau ne, pakalbėkime apie Stilsoną. Pakalbėkime apie jo berniukus, kaip jūs juos pavadinote. Ar įstatymas leidžia jiems nešiotis biliardo lazdas?

— Leidžia, — atsakė Beisas. Lanktė perspėjamai žvilgterėjo į jį, bet Beisas arba nepastebėjo to žvilgsnio, arba apsimetė. — Biliardo, beisbolo, golfo lazdas. Įstatymas jų nedraudžia.

— Girdėjau žmones kalbant, kad tie berniukai anksčiau buvo „geležiniai raiteliai”. Motorizuotų gaujų nariai.

— Vieni iš jų tikrai priklausė Niudžersio klubui, kiti — Niujorko klubui, čia jūs...

— Klausykite, Beisai, — pertraukė jį Lanktė, — dabar ne laikas...

— Nematau nieko blogo, kad jis sužinos tiesą, — pasakė Beisas.