Stephen King - Tylos zona

— Taip, tai padugnės, puvėsiai, atmatos. Kai kurie iš jų prieš ketvertą ar penketą metų kartu valkatavo Hemptone, kai ten dėjosi visokia velniava. Kai kurie buvo susiję su motoklubu „Velnio tuzinas”, kurį išvaikėme septyniasdešimt antraisiais. Stilsono dešinioji ranka — tai toks tipas Sanis Elimenas, jis kurį laiką buvo „Velnio tuzino” prezidentu. Keletą kartų jį buvo sulaikę, bet taip nė karto ir nenuteisė.

— Čia jūs klystate, šefe, — tarė Lanktė, užsidegdamas naują cigaretę. — Septyniasdešimt trečiais metais Vašingtono valstijoje jį teisė dėl eismo taisyklių pažeidimo — posūkio į kairę draudžiamoje vietoje. Jis neprieštaravo ir sumokėjo dvidešimt penkių dolerių baudą.

Džonis atsikėlė ir lėtai nuėjo per kambarį įsipilti dar vandens. Lanktė susidomėjęs sekė jį.

— Vadinasi, jūs tiesiog apalpote? — paklausė Lanktė.

— Ne, — atrėžė Džonis neatsisukdamas. — Aš ketinau pribaigti jį bazuka. Bet paskutinę akimirką mano biograndinėje įvyko trumpas sujungimas.

Lanktė atsiduso.

— Jūs laisvas ir galite bet kada išeiti, — priminė Beisas.

— Dėkui.

— Bet noriu jums patarti — tą patį pasakytų ir ponas Lanktė, — ateityje apeikite ratu Stilsono pasirodymus. Jeigu, žinoma, norite likti gyvas ir sveikas. Tiems, kurie nepatinka Gregui Stilsonui, amžinai kas nors atsitinka...

— Šit kaip? — paklausė Džonis ir gurkštelėjo vandens.

— Šefe Beisai, jūs peržengiate savo kompetencijos ribas, — tarė Lanktė. Jo akys lyg plienas pervėrė Beisą.

— Gerai, tyliu, — ramiai pasakė Beisas.

— Nematau pagrindo slėpti nuo jūsų, kad tokiuose mitinguose iš tikrųjų buvo nelaimingų atsitikimų, — tarė Lanktė. — Ridžvėjuje taip buvo sumušta nėščia jauna moteris, jog ji pagimdė prieš laiką. Tai įvyko tuoj po Stilsono pasirodymo, kurį filmavo Si Bi Es. Moteris pasakė, kad negalėtų atpažinti užpuoliko, bet mes turime pagrindo manyti, kad tai buvo vienas iš Stilsono motociklininkų. Prieš mėnesį perskėlė kiaušą keturiolikmečiui vaikinukui. Jis turėjo plastmasinį vandens pistoletą. Vaikinukas irgi negalėjo atpažinti užpuoliko. Vandens pistoletas leidžia manyti, kad apsauga persistengė.

Koks nekaltas pasakymas, pagalvojo Džonis.

— Ir nesuradote nė vieno liudininko?

— Nė vieno, norinčio liudyti, — niūriai šyptelėjo Lanktė ir nukratė pelenus, — Juk jis publikos numylėtinis.

Džonis prisiminė jauną vyriškį, užsisodinusį sūnų ant pečių, kad vaikas geriau matytų Gregą Stilsoną. Velniam tai rūpi. Juk tai daugiau dėl akių.

— Todėl jis pasirūpino FTB agentu.

Lanktė gūžtelėjo pečiais ir draugiškai nusišypsojo.

— Na ką jums atsakyti? Tik nemanykite, kad tai maloni užduotis, Džoni. Kartais man darosi nejauku. Tas tipas spinduliuoja magnetines bangas. Jeigu viename iš šitų mitingų jis nuo pakylos pirštu parodytų į mane ir pasakytų, kas aš toks, manau, tuoj pat būčiau pakartas ant artimiausio stulpo.

Džonis prisiminė šiandieninę minią ir jaunąją gražuolę, isteriškai mojuojančią arbūzo rieke.

— Turbūt jūsų tiesa, — sutiko Džonis.

— Todėl, jeigu jūs ką nors žinote... — Lanktė palinko į priekį. Draugiškoje šypsenoje atsirado kažkas grėsmingo. — O gal jūs kiaurai peršvietėte jį? Gal todėl ir žnektelėjote.

— Gal ir taip, — tarė Džonis akmeniniu veidu.

— Na ir?..

Džoniui toptelėjo beprotiška mintis iškloti jiems viską. Bet jis tuoj pat apsigalvojo.

— Mačiau jį televizoriaus ekrane. Šiandien neturėjau ką veikti, štai ir nusprendžiau: nuvažiuosiu pasižiūrėti jo. Manau, aš ne vienintelis toks šiandien.

— O taip, — karštai patvirtino Beisas.

— Ir viskas? — paklausė Lanktė.

— Viskas, — tarė Džonis ir, padvejojęs, pridūrė: — Na, išskyrus tai... Aš manau, kad jis laimės rinkimus.

— Mes tuo neabejojame, — tarė Lanktė. — Nebent surastume ką nors kompromituojančio. O kol kas visiškai pritariu Beisui: laikykitės nuo Stilsono kuo toliau.

— Dėl manęs nesijaudinkite, — Džonis sumaigė popierinį puoduką ir išmetė. — Malonu su jumis šnekėtis, džentelmenai, bet man jau metas važiuoti į Daremą.

— Ar greit ketinate grįžti į Meiną, Džoni? — paklausė Lanktė lyg tarp kitko.

— Nežinau. — Jis pažvelgė į Lanktę, pasitempusį ir išsipusčiusį, stuksenantį naują cigaretę į laikrodžio ciferblatą, paskui į Beisą, stambų, pailsusį žmogų skaliko veidu. — At jūs nemanote, kad jis bandys kilti aukščiau? Jeigu bus išrinktas į Atstovų rūmus.

— Vienas dievas težino, — tarė Beisas, pakeldamas akis į lubas.

— Tokie ateina ir išeina, — tarė Lanktė. Jo akys, tokios tamsiai rudos, kad atrodė beveik juodos, be perstojo stebėjo Džonį. — Jie kaip tie reti radioaktyvūs elementai, kurie bematant suyra. Tokie tipai kaip Stilsonas neturi tvirtos politinės platformos, jų laikinos koalicijos greitai subyra. Matėte, kokia minia suplūdo šiandien? Studentai ir audėjos kelia į padanges tą patį žmogų. Tai ne politika, tai mada, panaši į visuotinį pamisimą dėl hulos, meškėnų kepurių ar perukų „a lia bitlz”. Jis prasimuš į Atstovų rūmus, ir nemokamai valgys priešpiečius iki septyniasdešimt aštuntųjų. Bet tuo viskas baigsis, paminėsite mano žodį.

Bet Džonis tuo abejojo.

2

Rytojaus dieną Džonio kaktos kairioji pusė pražydo visomis vaivorykštės spalvomis. Tamsiai purpurinė — beveik juoda — viršum antakio keitėsi į raudoną, o ant smilkinio ir prie plaukų — į skaisčiai geltoną dėmę. Akies vokas patino, ir dabar veidas įgavo piktą išraišką, tarytum kokio antraeilio komedianto burleskoje.

Jis dvidešimt kartų pasinėrė baseine, paskui pūškuodamas išsitiesė šezlonge. Savijauta siaubinga. Naktį miegojo mažiau kaip keturias valandas, ir tai košmarų kankinamas.

— Sveikas, Džoni... Kaip laikotės?

Jis atsisuko. Ngo, apsirengęs darbiniais rūbais, užsimovęs sodininko pirštines, mandagiai šypsojosi. Už jo stovėjo raudonas vaikiškas vežimėlis, prikrautas nykštukinių pušų sodinukų. Jų šaknys buvo apvyniotos maišiniu audeklu. Prisiminęs, kaip Ngo pavadino pušeles, Džonis tarė:

— Atrodo, vėl sodinsite piktžoles.

— Ką darysi, — Ngo suraukė nosį. — Ponas Čatsvortas jas mėgsta. Aš jam sakiau, kad tai juokas, o ne medžiai. Naujojoje Anglijoje per juos nebėra kur žingsnio žengti. Tada jis daro šitaip... — visas Ngo veidelis susiraukšlėjo, jis pasidarė panašus į prieš miegą rodomų siaubo filmų vampyro karikatūrą. — ... ir sako man: „Jūsų darbas sodinti”.

Džonis nusijuokė. Toks jau Čatsvortas. Jis būtinai pasieks savo.

— O kaip jums patiko susitikimas su kandidatu?

— Labai pamokomas, — tarė jis, mandagiai šypsodamasis. Iš jo akių nieko nebuvo galima įskaityti. Gal jis nė nepastebėjo saulėtekio ant Džonio kaktos. — Taip, labai pamokomas, mums visiems labai patiko.

— Puiku.

— O kaip jums?

— Nelabai, — tarė Džonis ir atsargiai pačiupinėjo pirštų galiukais mėlynę. Vis dar skaudėjo.

— Taip, visai blogai, jums reikėjo pridėti žalios mėsos prie tos vietos, — tarė Ngo, vis taip pat mandagiai šypsodamasis.

— O kaip jis jums pasirodė, Ngo? Ką mano jūsų klasė? Jūsų draugas lenkas? Rut Čen ir jos sesuo?

— Grįždami mes apie tai nekalbėjome, taip prašė mūsų dėstytojai. Jie sakė, kad apgalvotume viską, ką matėme. Antradienį, jeigu neklystu, rašysime klasės darbą. Taip, aš labai manau, kad mes rašysime.