Stephen King - Tylos zona

— Ar tu to nori, Sara?

Ji linktelėjo.

— Taip, labai noriu.

— Tai šaunu, — tarė jis, apkabindamas ją.

— Tu įsitikinęs? — šiek tiek droviai paklausė Sara.

— Aš tik bijau, kad tu neapsigalvotum.

— Neapsigalvosiu, Džoni.

Jis stipriau prisiglaudė ją.

— Tai bus mano laimės naktis.

Ji ėjo pro Laimės Ratą, kai jis tai pasakė. Vėliau Sara prisimindavo, kad tai buvo vienintelis dar atviras kioskas toje centrinės alėjos pusėje, kiek aprėpia akis. Šeimininkas ką tik sušlavė į krūveles šiukšles — ieškojo nuriedėjusių nuo žaidimo lentos dešimtukų. Turbūt apsiruoš ir tuoj uždarys, pagalvojo ji. Už šeimininko buvo matyti didelis ratas su stipinais, jo apvade švietė miniatiūrinės lemputės. Jis, ko gero, išgirdo Džonio paskutinius žodžius, nes beveik automatiškai atsistojo įprastinėje vietoje, tebesidairydamas blizgančių sidabrinukų ant purvinų kiosko grindų.

— Ei, ei, ei, pone, jei jus lydi sėkmė, suktelkit Laimės Ratą, paverskite centus doleriais. Viskas priklauso nuo šito Rato, išbandykit savo laimę, vienas mažytis dešimtukas — ir Ratas ims suktis.

Džonis atsigręžė.

— Džoni?

— Aš išbandyčiau laimę, kaip jis pasakė. — Jis šyptelėjo jai. — Tu neprieštarauji?

— Aišku, ne, pabandyk. Tik neilgai.

Jis vėl pažvelgė klausiamai, kad ją apėmė keistas silpnumas, šmėkštelėjo mintis: o kaip bus su juo? Viduriuose kažkas lėtai apsivertė, ir Sarai netikėtai sukilo geismas.

— Aš neužtruksiu.

Jis pažvelgė į šeimininką. Alėja už jų beveik visiškai ištuštėjo; atvėso, nes virš galvų kaupęsi debesys išsisklaidė. Visi trys leido baltus garų debesėlius.

— Pabandysite laimę, jaunuoli?

— Taip.

Kai jie atvažiavo į mugę, jis perdėjo pinigus į viršutinę švarko kišenę; dabar jis iškrapštė viską, kas buvo likę iš aštuonių dolerių. Dolerį ir aštuoniasdešimt penkis centus.

Žaidimo lenta buvo geltona plastiko plokštė, ant kurios išpaišyti kvadratai su skaičiais ir kombinacijomis. Ji šiek tiek priminė ruletę, bet Džonis iškart pagalvojo, kad Las Vege nuo tokių kombinacijų ruletės lošėjai tik pražiltų iš nuobodulio. Pastačius ant skaičių kombinacijos ir išlošus, suma tik padvigubėdavo. Du skaičiai — nulis ir du nuliai — išlošdavo šeimininkui. Džonis pasakė savo nuomonę, bet šeimininkas tik gūžtelėjo pečiais.

— Jeigu norite lošti Las Vege, važiuokite ten. Jūsų valia.

Pakilios Džonio nuotaikos tą vakarą niekas nebūtų įstengęs sudrumsti. Viskas prasidėjo gana prastai per tą nelemtą kaukę, bet paskui susiklostė nuostabiai. Atvirai kalbant, tai buvo geriausias jo vakaras per daugelį metų, o gal net ir pats geriausias gyvenime. Jis žvilgtelėjo į Sarą. Ji buvo įraudusi, akys blizgėjo.

— Ką tu pasakysi, Sara?

Ji krestelėjo galvą.

— Man tas lošimas — lyg graikų kalba. Ką čia reikia daryti?

— Statyti ant numerio. Arba ant raudono— juodo. Arba ant lyginio— nelyginio. Arba ant dešimties skaičių serijos. Laimėjimai skirtingi. — Jis dirstelėjo į šeimininką, kuris atsakė ironišku žvilgsniu. — Bent turėtų būti skirtingi.

— Statyk ant juodo, — tarė ji. — Lyg ir labiau masina, ar ne?

— Ant juodo, — tarė Džonis ir numetė vieną dešimtuką ant juodo kvadrato.

Šeimininkas įsistebeilijo į dešimtuką, vienišą gulintį ant lošimo lentos, ir atsiduso:

— Azartiškas lošėjas, nieko nepridursi, — ir pasisuko į Ratą.

Džonis išsiblaškęs pakėlė ranką prie kaktos.

— Lukterkite, — greitai tarė jis ir padėjo vieną ketvirtuką ant kvadrato su skaičiais 11— 20.

— Šičia?

— Šičia, — patvirtino Džonis.

Šeimininkas stumtelėjo Ratą ir tas įsisuko lempučių žiede, raudona ir juoda susiliejo. Džonis išsiblaškęs trynė kaktą. Ratas pradėjo suktis lėčiau, ir dabar buvo girdėti, kaip ritmingai lyg metronomas spragsi maža medinė terkšlė, slinkdama pro kaištelius, skiriančius numerius. Ji priartėjo prie 8, paskui prie 9, lyg ir buvo bestojanti ant 10, bet peršoko ant 11 ir galiausiai visiškai nurimo.

— 3333Dama pralaimi, džentelmenas laimi, — tarė šeimininkas.

33

33

— Džoni, tu išlošei?

— Atrodo, taip, — tarė Džonis, kai šeimininkas padėjo du savo ketvirtukus prie jo monetos. Sara aiktelėjo, beveik nepastebėdama, kaip šeimininkas susišlavė jos dešimtuką.

— Juk sakiau, kad šis vakaras man laimingas, — tarė Džonis.

— Vienas kartas — tik atsitiktinumas, du kartai — jau sėkmė, — gundė šeimininkas.

— Nagi, Džoni, — tarė ji.

— Gerai. Tas pats numeris.

— Sukti?

— Taip.

Šeimininkas vėl stumtelėjo Ratą, ir kol tas sukosi, Sara pakuždėjo:

— Ar jie nesukčiauja su šitais karnavaliniais ratais?

— Visko pasitaikydavo. Dabar valdžia juos kontroliuoja, tad tenka pasikliauti begėdiškai savanaudiškomis lošimo taisyklėmis.

Ratas sukosi lėčiau, artėjo lemiamas spragtelėjimas. Rodyklė peršoko 10, ėmė slinkti Džonio laukeliu, vis lėčiau ir lėčiau.

— Dar! Na, dar! — sušuko Sara. Pora paauglių, einančių vartų link, stabtelėjo pažiopsoti.

Medinė terkšlė labai iš lėto peršoko 16, paskui 17 ir sustojo ant 18.

— Džentelmenas vėl laimi. — Šeimininkas pridėjo dar šešis ketvirtukus prie Džonio krūvelės.

— Tu praturtėjai! — džiūgavo Sara ir pakštelėjo jam į žandą.

— O tau į ranką eina, vaikine, — entuziastingai pritarė šeimininkas. — Niekas nemeta lošimo, kai jam taip sekasi. Ei, ei, ei!

— Dar statyti? — paklausė Džonis Saros.

— Kodėl gi ne?

— Statykite, statykite, — tarė vienas iš paauglių. Į striukę jis buvo įsisegęs ženkliuką su Džimio Hendrikso [* Džimis Hendriksas — populiarus septintojo dešimtmečio amerikiečių dainininkas.]atvaizdu. — Tas tipas šįvakar pasigvelbė iš manęs keturis dolerius. Norėčiau pamatyti, kaip jį nukelnės.

— Statyk ir tu, — tarė Džonis Sarai ir padavė vieną monetą iš devynių, sudėtų stulpeliu. Akimirką padvejojusi, ji padėjo ketvirtuką ant 21. Statant ant paskirto skaičiaus, laimėjimas dešimteriopas — taip buvo parašyta taisyklėse.

— Vėl ant vidurinio sektoriaus, vaikine?

Džonis žvilgtelėjo į aštuonis ketvirtukus, stulpeliu sukrautus ant lentos, paskui vėl įniko trinti kaktą, tarsi jausdamas įsiskaustant galvą. Staiga jis susižėrė nuo lentos monetas ir pažvangino jomis saujoje.

— Ne. Sukite damai. Šį kartą aš pažiūrėsiu.

Sara suglumusi atsigręžė į jį.

— Kodėl, Džoni?

Jis patrukę pečiais.

— Šiaip sau, nuojauta.

Šeimininkas ėmė vartyti akis lyg sakydamas: „Viešpatie, padėk man ištverti šituos kvailius”, ir vėl paleido Ratą. Tas kiek pasisuko, sulėtino greitį ir sustojo. Ant dviejų nulių.

— Mano numeris, mano, — užgiedojo šeimininkas, ir Saros ketvirtukas pradingo jo prijuostėje.

— Ar tai teisinga, Džoni? — užsigavusi paklausė Sara.

— Nulis ir dvigubas nulis — laimi jisai.

— O tu neapsišovei, nuėmęs savo pinigus nuo lentos.

— Ko gero.

— Tai kaip, ar dar sukti Ratą, ar galiu eiti kavos? — paklausė šeimininkas.

— Sukite, — tarė Džonis ir sustatė savo ketvirtukus dviem stulpeliais po keturis trečiame sektoriuje.

Kol Ratas dūzgė, sukdamasis lempučių narve, Sara, neatitraukdama nuo jo akių, paklausė Džonio:

— Kiek tokiam kromely galima užkalti per vakarą?

Prie paauglių prisijungė ketvertas pagyvenusių žmonių — du vyrai ir dvi moterys. Vyriškis, pažiūrėti panašus į statybos darbininką, tarė: