Stephen King - Tylos zona

Jiedu išlipo, ir Sara čiupo jam už sprando.

— Per plauko plotį, basly tu! — sukuždėjo ji.

Pro šalį plaukė apkūni dama žydromis kelnėmis ir pigiais mokasinais. Džonis užkalbino ją, nykščiu rodydamas į Sarą:

— Madam, šita mergiotė prie manęs kimba. Jei pamatysite policininką, pasakykite jam, gerai?

— O jūs, jaunuoliai, vaizduojatės esą labai sąmojingi, — paniekinamai iškošė storulė. Ji nukrypavo link bingo palapinės, dar stipriau spausdama po pažastimi rankinuką. Sara neištvėrė ir ėmė kikenti.

— Tu nepakenčiamas.

— Aš blogai baigsiu, — sutiko Džonis. — Mano mama visada taip sakydavo.

Jie vėl patraukė centrine alėja, laukdami, kol pasaulis nustos siūbavęs jiems prieš akis ir po kojomis.

— Ar tavo mama labai religinga? — paklausė Sara.

— Baptiste iki gyvo kaulo, — atsakė Džonis. — Bet jinai neįkyri. Kai aš namuose, ji negali susilaikyti ir vis kaišioja man brošiūras, bet čia jos reikalas. Mudu su tėčiu susitaikėm su tuo. Kartais mėgindavau pasišaipyti iš jos apaštalavimo, — na, paklausdavau, su kuo miegodavo Kainas Nodo žemėje, jeigu jo tėvai buvo pirmieji žmonės Žemėje, ar panašių niekų, bet paskui nusprendžiau, kad tai žema, ir lioviausi. Prieš dvejus metus tikėjau, kad Judžinas Makartis išgelbės pasaulį... na, o baptistai, jie bent nekelia Jėzaus kandidatūros į prezidentus.

— Ar tavo tėvas ne religingas?

Džonis nusijuokė.

— Nežinau. Šiaip ar taip, ne baptistas. — Akimirką pamąstęs pridūrė: — Jis dailidė, — tarsi tai viską paaiškintų. Sara šyptelėjo.

— Ką pagalvotų tavo motina, sužinojusi, kad susitikinėji su puolusia katalike?

— Pasiprašyk pakviečiama į svečius, — pasufleravo Džonis, — kad ji galėtų įbrukti tau porą brošiūrų.

Ji stabtelėjo, nepaleisdama jo rankos.

— Ar nori pakviesti mane į savo namus? — paklausė, žiūrėdama į akis.

Pailgas, geraširdiškas Džonio veidas surimtėjo.

— Taip, — tarė jis. — Norėčiau, kad tu susipažintum su jais... ir atvirkščiai.

— Kodėl?

— Argi nenumanai? — švelniai paklausė jis. Jos gerklė ūmai išdžiūvo, smilkiniai ėmė tvinkčioti, rodės, tuoj tuoj pabirs ašaros. Ji stipriai suspaudė jam ranką.

— Ak, Džoni, tu man labai patinki.

— Tu man dar labiau, — rimtai tarė jis.

— Pasuk mane apžvalgos ratu, — staiga įsigeidė Sara šypsodamasi. Daugiau jokių kalbų šia tema, reikia viską apgalvoti, pažvelgti į ateitį. — Noriu pakilti aukštai, iš kur viską matytume.

— Ar galėsiu tave pabučiuoti pačiame viršuje?

— Dukart, jei suspėsi.

Jis leidosi nuvedamas prie kasos, kur paliko dar vieną popierinį dolerį. Pirkdamas bilietus, jis pasakojo:

— Kai mokiausi mokykloje, pažinojau vyruką, tarnaujantį tokioje mugėje. Tai jis pasakojo, kad darbininkai, montuojantys šituos ratus, visą laiką girti kaip dūmai ir pamiršta priveržti...

— Eik po velnių, — linksmai tarė ji. — Niekas negyvena amžinai.

— Bet kiekvienas stengiasi, argi nepastebėjai? — tarė jis, lipdamas įkandin jos į siūbuojančią gondolą.

Viršuje jis keliskart pabučiavo ją, spalio vėjas kedeno jų plaukus, o mugės centrinė alėja driekėsi apačioje tarsi tamsoje švytintis ciferblatas.

Po apžvalgos rato jie pasisuko vaikų karusele, nors jis nuoširdžiai prisipažino, kad jaučiasi sumautai... Jo kojos buvo tokios ilgos, kad, sėsdamas ant gipsinio arkliuko, gavo plačiai išsižergti. Sara tyčia papasakojo jam, kad mokykloje pažinojusi merginą, kurios širdis buvo nesveika, bet niekas nežinojo, kad jos širdis nesveika, o kartą ji nuėjo su savo vaikinu pasisukti karusele ir...

— Tu kada nors gailėsies, — ramiai ir nuoširdžiai tarė Džonis. — Negerai grįsti santykius melu, Sara.

Ji parodė jam liežuvį.

Paskui jie nuėjo į veidrodžių labirintą, tikrai gerą labirintą, kuris priminė Sarai Bredberio romaną „Kažkas baisus pas mus ateina”, — jame pavaizduotas toks pat labirintas, kuriame vos nepražuvo senučiukė mokytoja. Sara matė, kaip Džonis trepčioja kitoje labirinto pusėje ir moja jai ranka. Dešimtys Džonių, dešimtys Sarų. Jie prasilenkdavo, šmėžavo už neeuklidinių kampų ir tarytum pradingdavo. Ji sukiojo galvą čia į kairę, čia į dešinę, atsimušinėjo nosimi į vaiskų stiklą ir bejėgiškai kikeno, veikiausiai iš baimės, kad atsidūrė uždaroje erdvėje. Vienas veidrodis pavertė ją kresnu Tolkino [* Džonas Tolkinas — anglų filologas ir pasakų rašytojas]nykštuku. Kitame ji atrodė baisiausiai išstypusi paauglė su ketvirčio mylios blauzdomis.

Galų gale jie ištrūko iš labirinto, jis nupirko porą karštų dešrelių ir popierinį puoduką, kupiną taukuose keptų bulvių griežinėlių, kurie buvo tokie pat skanūs, kokie jie būna tik paauglystėje.

Jie praėjo gastroliuojantį viešnamį. Prie įėjimo stovėjo trys merginos blizgančiais sijonėliais ir liemenėlėmis. Jos siūbavo į taktą pagal seną Džerio Li Luiso motyvą, o kvietėjas per mikrofoną gyrė jų privalumus. „Greičiau pamyluok mane, mieloji”, — riaumojo Džeris Luisas, jo rojalis lengvai šuoliavo bugivugio ritmu po pjuvenomis pabarstytas alėjas.

— „Pleibojaus” klubas! — nusistebėjo Džonis ir nusijuokė. — Anksčiau panaši įstaiga veikė Harison Biče. Kvietėjas dievagodavosi, kad merginos sugeba už nugaros surištomis rankomis nukabinti tau akinius tiesiog nuo nosies.

— Gana įdomus būdas įsigyti madingą ligą, — tarė Sara, ir Džonis vos nepaspringo kvatodamas.

Jiems tolstant, garsiakalbio sustiprintas kvietėjo balsas skambėjo vis dusliau ir dusliau, jį užtrenkė Džerio Li rojalio garsai, šita patrakusi muzika, atgrumėjusi iš atgyvenusio ir nutilusio šeštojo dešimtmečio nelyginant kokia nerimą kelianti pranašystė. — Nagi, vyručiai, užeikit, nesivaržykit, nes šitos mergytės tikrai nesivaržo, dievaži! Visas įdomumas viduje... jūsų išsilavinimas bus nepilnas, kol nepamatysite „Pleibojaus” klubo programos!

— Ar nenori grįžti ir užpildyti savo išsilavinimo spragų? — paklausė ji.

Jis šyptelėjo.

— Esu parašęs kursinį ta tema. O kai dėl disertacijos, tai galima ir palaukti.

Ji dirstelėjo į laikrodį.

— Klausyk, Džoni, juk jau vėlu. O rytoj pamokos.

— Deja, taip. Dar gerai, kad rytoj penktadienis.

Ji atsiduso, prisiminusi savo penktokus ir septintokus, kuriems rytoj turės šiuolaikinės literatūros pamokas. Abiejose klasėse vieni galvažudžiai.

Jie prasibrovė atgal, į centrinės alėjos vidurį. Minia retėjo. Karuselė jau užsidarė. Du darbininkai su smilkstančiomis cigaretėmis burnos kampučiuose tempė brezentą ant „lauko pelės”. Atrakciono „Statyk, kol laimėsi” savininkas gesino šviesas.

— Ką tu veiksi šeštadienį? — paklausė jis, ūmai susidrovėjęs. — Aš suprantu, gal jau per vėlu...

— Turiu šiokių tokių planų, — pasakė ji.

— Aišku.

Jai pagailo tokio prislėgto Džonio, ilgiau erzinti jį būtų buvę tiesiog niekšiška.

— Aš kažkuo užimta su tavimi.

— Tu?.. Tikrai? Klausyk, tai puiku.

Jis šyptelėjo jai, ji atsakė šypsena. Vidinis balsas, kartais toks realus, tarsi kalbėtų kitas žmogus, ūmai prabilo:

Tau vėl gerai , Sara . Tu laiminga . Argi tai ne puiku?

— Taip, puiku, — tarė ji. Ji pasistiebė ir greit pabučiavo jį. Nusprendė eiti iki galo, kol nepradėjo dvejoti. — Žinai, kartais Vizyje pasidaro taip nyku... Ko gero, aš galėčiau... praleisti naktį su tavimi.

Jis susimąstęs pažvelgė į ją; tame žvilgsnyje buvo tiek šilumos, kad jai net širdis suplazdėjo.