Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

5. Nenatūralus altruizmas: teks priimti sprendimus pagal tai, kas geriausia kitam žmogučiui. (Aš kiaulė.)

6. Mažiau kelionių. (Atkreipk dėmesį: mažiau . Ne jokių .)

7. Nuobodulys iki pamišimo. (Man maži vaikai atrodė kankinamai nuobodūs. Nuo pat pradžių sau tai pripažinau.)

8. Nevykęs socialinis gyvenimas. (Nesu nė sykio padoriai pasikalbėjusi su drauge, jeigu kambaryje yra jos penkiametis.)

9. Socialinis nuosmukis. (Buvau gerbiama verslininkė. Jei visur su savim tąsysiuosi mažių, kiekvienas pažįstamas vyras – o dar graudžiau, ir kiekviena moteris – į mane žiūrės ne taip rimtai.)

10. Viskas turi savo kainą. (Tėvystė – skolos grąžinimas. Bet kas norėtų grąžinti skolą, jeigu gali išsisukti? Regis, bevaikiai – tikri gudragalviai. Be to, kokia nauda sumokėti skolą ne tam, iš ko skolinaisi? Tik visai iškrypusi motina pripažintų, jog jai atlyginta už vargus, matydama, kad pagaliau ir jos dukros gyvenimas kraupus.)

Kiek pamenu, tokios menkutės buvo mano abejonės, svarstomos iš anksto, ir stengiausi jų stulbinamo naivumo neapkrėsti tuo, kas nutiko iš tikrųjų. Aiškiai visos priežastys likti bergždžiai – koks gniuždantis žodis – buvo vien smulkūs nepatogumai ir mažutės aukos. Jos buvo savanaudiškos, piktos ir kietakaktiškos, tad bet kuri, sudariusi tokį sąrašą ir vis tiek nusprendusi pasilaikyti savo švarų, troškų, statišką, beprasmį, nudžiūvusį gyvenimą be vaikų, yra ne vien trumparegė, bet ir tiesiog bjauri.

Tačiau dabar žvelgdama į šį sąrašą netikėtai suvokiu, kad nors ir kokios smerkiamos, įprastos abejonės dėl tėvystės yra praktiškos. Šiaip ar taip, dabar vaikai nebearia tavo laukų ir nepriglaudžia tavęs, kai nebenulaikai šlapimo, todėl nėra jokios logiškos priežasties jų turėti, ir nuostabu, kad atsiradus veiksmingai kontracepcijai kas nors dar apskritai apsisprendžia daugintis. Priešingai, meilė, istorijos, pasitenkinimas, tikėjimas žmonija – šiuolaikinės paskatos yra lyg dirižabliai, milžiniški, plūduriuojantys ir retai sutinkami; optimistiškos, širdingos, net gilios, bet pavojingai nepagrįstos.

Aš daug metų laukiau iš kojų verčiančio troškimo, apie kurį nuolat girdėdavau pasakojant, svaigaus ilgesio, kuris bevaikes moteris nesuprantamai gena prie nepažįstamų žmonių vežimėlių parkuose. Norėjau paskęsti hormonų imperatyve, vieną dieną nubusti, apkabinti tavo kaklą, prisitraukti tave ir melstis, kad kol po mano akių vokais žydi juoda gėlė, tu įtupdytum vaikelį man po širdimi. ( Vaikelis po širdimi : šis posakis toks maloniai šiltas, archajiškas, bet meilus pripažinimas, kad devynis mėnesius, kur tik eini, esi ne viena. Priešingai, nėščia – sunkus, išsipūtęs žodis, kuris mano ausį visada rėžia lyg bloga žinia: „Aš nėščia. “ Man prieš akis tuojau iškyla šešiolikametė prie vakarienės stalo – išblyškusi, ligota, su netikša draugeliu – prisiverčianti garsiai iškošti didžiausią motinos baimę.)

Kad ir koks dirgiklis tai turėjo būti, man jis taip ir neatsirado, ir dėl to jaučiausi apgauta. Kai motinystės ruja manęs neapėmė, sulaukusi trisdešimt penkerių, susijaudinau, kad man kas nors negerai, ko nors trūksta. Kai, sulaukusi trisdešimt septynerių, pagimdžiau Keviną, jau buvau pradėjusi graužtis, ar, nesugebėdama ramiai priimti šio trūkumo, nebūsiu atsitiktinio, galbūt tiesiog cheminio stygiaus išpūtusi į šekspyriško dydžio ydą.

Tad kas galiausiai privertė mane apsispręsti? Visų pirma tu. Nes jei mes buvome laimingi, tu ne, bent ne visai, ir aš tai tikriausiai suvokiau. Tavo gyvenime buvo spraga, kurios aš niekaip negalėjau užpildyti. Turėjai darbą, ir jis tau tiko. Landžiodamas po neatrastas arklides ir ginklų sandėlius, ieškodamas lauko, būtinai aptverto skersinių tvora, su vyšnios raudonumo siloso bokštu ir juodmargėmis karvėmis ( Kraft – kurio pjaustytas sūrio gaminys buvo gaminamas iš „tikro pieno“), tu pats nustatydavai savo darbo valandas, savo tolius. Tau patiko ieškoti vietų. Bet meilės tam darbui nejautei. Tavo aistra buvo žmonės, Franklinai. Tad kai pamačiau, kaip žaidi su Brajano vaikais, niurkai jas žaisline beždžione ir giri jų nuplaunamas tatuiruotes, troškau suteikti tau galimybę pajusti įkarštį, kurį man kadaise teikė A Wing and a Prayer – ar, kaip tu vadindavai, AWAP.

Prisimenu, sykį netvirtai mėginai išsakyti, kas tau nebūdinga; nei jausmas, nei kalba. Tau visada būdavo nejauki emocijų retorika, o tai visai kas kita nei nesugebėjimas tvarkytis su pačiomis emocijomis. Tu baiminaisi, kad per daug įdėmiai nagrinėjami jausmai liks nubrozdinti kaip salamandra, geranoriškai, bet brutaliai gniaužoma stambių nerangių rankų.

Mes gulėjome lovoje, vis dar tame erdviame lofte Traibekoje, kurio girgždantis rankinis liftas amžinai gesdavo. Gilus kaip gerklė, dulkėtas, nesuskirstytas staliukais į civilizuotas kabinas, loftas visada man primindavo slėptuvę, kurią su broliu buvome susirentę Rasine iš gofruotos skardos. Mudu pasimylėjome, ir aš kaip tik ėmiau snausti, bet staiga atsisėdau. Po dešimties valandų turėjau sėsti į lėktuvą Madridan ir buvau pamiršusi nustatyti žadintuvą. Kai nustačiau laikrodį, pamačiau, kad tu guli ant nugaros. Tavo akys buvo atmerktos.

– Kas yra?

Tu atsidusai.

– Nesuprantu, kaip tu taip gali, – kai vėl susirangiau, nusiteikusi maloniai klausytis eilinės giesmės apie savo nuostabią drąsą ir nuotykių troškimą, tu tikriausiai pajutai mano klaidą, nes skubiai pridūrei. – Išvykti. Vis išvykti tokiam ilgam laikui. Palikti mane .

– Bet man tai nepatinka.

– Kažin.

– Franklinai, juk neišsigalvojau savo įmonės vien tam, kad ištrūkčiau iš tavo gniaužtų. Nepamiršk, ji senesnė už mūsų bendrą gyvenimą.

– Ak, ir kaip galėčiau pamiršti.

– Toks mano darbas!

– Bet nebūtinai.

Atsisėdau.

– Tu…

– Ne, – tu mane vėl švelniai paguldei; viskas klostosi ne taip, kaip tu suplanavai, o aš mačiau, kad tu suplanavai. Tu apsivertei ir pasirėmei alkūnėmis man iš šonų, o kakta glustelėjai prie manęs. – Nenoriu atimti iš tavęs tavo serijos. Žinau, kokia ji tau svarbi. Čia ir bėda. Jei būtų atvirkščiai, aš taip negalėčiau. Negalėčiau rytoj atsikelti ir išskristi į Madridą, ir dar atkalbinėti tave, kad po trijų savaičių neateitum manęs pasitikti į oro uostą. Gal vieną kitą sykį. Bet ne nuolat.

– Jei reikėtų, galėtum.

– Eva. Ir tu žinai, ir aš. Tau nereikia.

Pasimuisčiau. Tu buvai taip arti; man pasidarė karšta, o tarp tavo alkūnių pasijutau lyg narve.

– Mes apie tai jau kalbėjomės…

– Ne dažnai. Tavo kelionių vadovai parduodami sėkmingai. Galėtum pasamdyti koledžo studentų, kad slankiotų po visus tuos lūšnynus, užuot basčiusis pati. Jie ir taip juk jau surenka tau didžiąją dalį medžiagos, tiesa?

Aš pykau; mes apie tai jau kalbėjomės.

– Jei jų neprižiūrėsiu, jie sukčiaus. Jie sako, kad patvirtino, jog įrašas dar galioja, nesuka sau galvos ir eina prisitvoti. O paskui paaiškėja, kad pasikeitė viešbutuko savininkai, ir dabar ten pilna utėlių, arba jis persikraustė į kitą vietą. Man skundžiasi žygeiviai dviračiais, kurie nuvažiuoja šimtą mylių, o vietoj sunkiai užtarnautos lovos randa draudimo kontorą. Jie niršta, ir teisingai. O jei viršininkė nežiūrės jiems pro petį, kai kurie studentai atsipūs. Didžiausias AWAP turtas – reputacija…

– Gali ką nors pasamdyti ir tikrinti vietas. Taigi rytoj skrendi į Madridą todėl, kad nori. Čia nieko baisaus, tiesiog aš neskrisčiau ir negalėčiau. Žinai, kai tavęs nėra, aš visą laiką apie tave galvoju. Kas valandą pagalvoju, ką tu valgai, su kuo susitinki…