Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Aš pasiūliau pareiti namo pėsčiomis. Keliaudama su Wing and a Prayer visur vaikščiodavau pėsčia, toks impulsas man buvo visai natūralus.

– Iki Traibekos kokios šešios ar septynios mylios! – paprieštaravai tu.

– Tu sėsi į taksi, kad galėtum septynis su puse tūkstančio kartų pašokinėti per virvutę, žiūrėdamas Knicks rungtynes, bet žvitrus pasivaikščiojimas ten, kur vis tiek reikia nukakti, tave išvargina.

– Taip, po galais. Viskam savo vieta.

Jei taip galvotum apie sportą ar griežtą marškinių lankstymo tvarką, tavo drausmė būtų žavi. Bet kai kontekstas būdavo rimtesnis, Franklinai, manęs taip nežavėjai. Pamažu tvarka nesunkiai virsta konformizmu.

Tad pagrasinau pareiti namo viena, taip ir padarėm; po trijų dienų turėjau išvykti į Švediją, ir tu buvai ištroškęs mano draugijos. Mes nužingsniavome takučiu per Riversaido parką, kur žydėjo ginkmedžiai, o nuožulnioje pievelėje anoreksikės darė tai či pratimus. Apsvaigusi dėl to, kad pabėgau nuo tikrų savo draugų, aš suklupau.

– Tu girta, – pasakei tu.

– Dvi taurės!

Tu caktelėjai liežuviu.

– Vidury dienos.

– Reikėjo išgerti tris, – atkirtau. Tu taip saikingai leidai sau visus malonumus, išskyrus televiziją , kad kartais man norėjosi, jog tu atsipalaiduotum kaip mūsų jaunomis dienomis, kai dar tik mergindamas mane išdygdavai prie mano slenksčio su dviem buteliais pinot noir , šešiais – St Pauli Girl ir ištvirkusiu šypsniu, sakančiu, kad neketini laukti, kol išsivalysime tarpdančius.

– Brajano vaikai, – oficialiai pradėjau. – Juos matant, tau ir pačiam jų norisi?

– G-g-galbūt. Jos mielos. Bet juk ne man reikia sukišti tas laukinukes į lovą, kai jos nori sausainių, pono Kiškinaičio ir penkių milijonų stiklinių vandens.

Supratau. Šitie mūsų pokalbiai turėjo savas taisykles, ir tavo pirmasis ėjimas buvo neįpareigojantis. Vienas iš mūsų visada imdavosi menkinti tėvystės džiaugsmus, o aš vaikais baisėjausi praėjusį kartą: vaikas kelia triukšmą, viską suverčia, suvaržo laisvę ir būna nedėkingas. Šįsyk ėmiausi narsesniojo vaidmens.

– Bet jeigu aš pastočiau, kas nors bent jau nutiktų .

– Žinoma, – sausai atsakei tu. – Tu pagimdytum kūdikį.

Nusitempiau tave pėsčiųjų taku palei upę.

– Man tiesiog patinka mintis atversti naują lapą.

– Nieko nesupratau.

– Na, mes laimingi? Nesutinki?

– Aišku, – atsargiai pritarei. – Turbūt.

Tu nemėgai narstyti mūsų patenkintos ramybės – lyg ji būtų baugštus paukštukas, lengvai nubaidomas, ir vos kuris nors iš mūsų sušuks: „Žiū, kokia graži gulbė!“, ji nuskris.

– Na, galbūt mes per daug laimingi.

– Aha, seniai norėjau apie tai pasikalbėti. Norėčiau, kad pasistengtum padaryti mane truputį nelaimingesnį.

– Liaukis. Aš turiu galvoje istoriją. Pasakose eilutė: „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai“ būna paskutinė.

– Klausyk, būk gera. Kalbėk su manim kaip su kvailu.

Ak, tu puikiai supratai, ką norėjau pasakyti. Ne tai, kad laimė būtų nuobodi. Tiesiog apie ją nėra ko pasakoti. O senstant vienas iš patraukliausių užsiėmimų yra ne tik kitiems, bet ir sau pasakoti savo istoriją. Pati žinau; aš kasdien sprunku nuo savo istorijos, o ji persekioja mane lyg ištikimas priklydęs šuva. Kaip tik todėl vienintelis bruožas, kuriuo skiriuosi nuo savęs jaunystėje, yra tai, kad dabar žmonės, beveik neturintys ką sau papasakoti, man atrodo pasakiškai laimingi.

Mes sulėtinome žingsnį prie teniso kortų svilinančioje balandžio saulėje, stabtelėjome pasigėrėti pro plyšį žalio tinklo tvorelėje galingu kirčiu.

– Viskas atrodo taip sutvarkyta, – skundžiausi. – Wing and a Prayer įsibėgėjo, todėl vienintelis dalykas, kuris galėtų man nutikti darbe, yra tai, kad įmonė žlugtų. Visada galėčiau užsidirbti daugiau pinigų – bet aš tikra pigių krautuvėlių maniakė, Franklinai, ir nežinočiau, ką su jais veikti. Pinigai man nuobodūs, o dėl jų imame gyventi kitaip, ir man tai ne visai patinka. Daugybė žmonių neturi vaikų dėl to, kad neįstengtų jų išlaikyti. O man būtų lengviau, jei surasčiau ką nors prasminga, kam galėčiau leisti pinigus.

– O aš neprasmingas?

– Tavo norai per menki.

– Nauja šokdynė?

– Dešimt žalių.

– Na, – sutikai tu, – vaikas bent jau atsakytų į „didįjį klausimą“.

Ir aš mokėjau išsidirbinėti.

– Kokį didįjį klausimą?

– Juk žinai, – atsainiai atsakei tu ir nutęsei lyg renginių vedėjas: – E-e-egzistencinę dilemą.

Tiksliai nesupratau kodėl, bet tavo „didysis klausimas“ visai manęs nejaudino. Man daug labiau patiko mano naujas lapas .

– Visada galėčiau nusigauti į naują šalį…

– O tokių dar liko? Tu šalis mainai kaip kojines.

– Rusija, – pasakiau. – Tačiau bent kartą gyvenime aš negrasinu parduoti dūšios Aeroflot . Nes pastaruoju metu… visur man ima atrodyti kažkaip vienoda. Maistas visose šalyse skirtingas, bet visur esama maisto , supranti?

– Kaip tai vadinama? Tiesa! Sapalionės.

Matai, tuomet tu buvai įsitaisęs nikį apsimesti, kad nė nenutuoki, apie ką aš kalbu, jei tik užsimindavau apie ką nors painaus ar subtilaus. Vėliau šita strategija apsimesti kvailiu, kuri iš pradžių buvo švelnus pasikandžiojimas, išvirto šiurpesniu nesugebėjimu suvokti, apie ką aš kalbu, ne todėl, kad šnekėjau užuolankomis, o todėl, kad tau tai būdavo visiškai aišku, bet tu to nenorėdavai.

Tuomet leisk man tave apšviesti: visose šalyse orai skirtingi, bet visur yra vienokie ar kitokie orai, vienokia ar kitokia architektūra, riaugėjimas prie vakarienės stalo laikomas komplimentu arba nemandagumu. Todėl ėmiau mažiau paisyti, ar Maroke sandalus dera palikti prie durų, ir dažniau pastebėti konstantą, jog, kad ir kur nukeliaučiau, vietos kultūroje bus koks nors paprotys, susijęs su apavu. Atrodė baisiai daug pastangų – patikrinti bagažą, prisitaikyti prie kitos laiko juostos – vien dėl to, kad vis tiek neištrūktum iš to paties orų ir apavo kontinuumo; pats kontinuumas ėmė atrodyti kaip kažkokia vieta, todėl negailestingai nusileisdavau vis ten pat. Nors retsykiais burnodavau prieš globalizaciją – tavo mėgstamiausius šokolado spalvos Stove žygio batus dabar galėjau nupirkti Banana Republic parduotuvėje Bankoke, – iš tikrųjų monotoniškas pasidarė pasaulis mano galvoje, tai, ką mąsčiau, kaip jaučiausi ir ką kalbėjau. Vienintelis būdas pakreipti galvą iš tikrųjų nauja linkme buvo iškeliauti į kitokį gyvenimą, o ne į kitą oro uostą.

– Motinystė, – apibendrinau parke. – Čia tai bent svečia šalis.

Tais retais sykiais, kai atrodė, kad iš tikrųjų galėčiau to įsigeisti, tu susinervindavai.

– Galbūt tu patenkinta savo sėkme, – atsakei tu. – O man vietų paieška Medisono aveniu reklamos klientams nesuteikė savirealizacijos orgazmo.

– Gerai, – sustojau ir pasirėmiau į šiltą medinį turėklą, nusidriekusį palei Hadsoną, ir ištiesusi rankas į šalis pažvelgiau stačiai į tave. – Tuomet kas nutiks ? Tau darbe, ko mes laukiam ir tikimės?

Tu pakraipei galvą, įdėmiai žvelgdamas į mane. Regis, pajutai, kad nenoriu sumenkinti tavo laimėjimų ar tavo darbo svarbos. Kalbėjau apie ką kita.

– Galėčiau ieškoti vietų meniniams filmams.

– Bet tu visada sakydavai, kad darbas toks pat. Tu surandi drobę, o peizažą tapo kas nors kitas. O už reklamą geriau mokama.

– Tai nesvarbu, jei esi vedęs ponią su krūva pinigų.