Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Tu būtum užsispyręs, kad pasamdytume ką nors kita nuvalyti. Visada laikeisi įsikibęs to šaunaus amerikietiško polinkio specializuotis, neva esama žinovų kiekvienam gyvenimo atvejui, ir kartais vien dėl įdomumo vartydavai geltonuosius puslapius. „Dažų valymas: Raudoni emaliniai dažai.“ Bet laikraščiuose buvo tiek prirašyta, kokie mes turtingi, koks Kevinas buvęs išlepintas. Nenorėjau suteikti Gladstounui malonumo šaipytis, žiū, ji tiesiog pasisamdė dar vieną pakaliką viskam sutvarkyti, kaip tą brangų advokatą. Ne, priverčiau juos diena iš dienos žiūrėti, kaip pati grandau rankomis, o plytoms išsinuomojau smėlio šveistuvą. Vieną vakarą, po visos dienos triūso, pastebėjau savo atspindį – purvini drabužiai, nulūžinėję nagai, pridulkėję plaukai – ir suklikau. Vieną sykį tokį veidą jau esu mačiusi.

Keli plyšeliai aplink duris galbūt dar tvyksčioja rubinu; giliai tarp tų dirbtinai pasendintų plytų galbūt dar švyti keli lašeliai pykčio, kurių nepasiekiau net nuo kopėčių. Iš kur man žinoti. Tą namą pardaviau. Po civilinio teismo kitaip nebegalėjau.

Maniau, atsikratyti jo bus vargas. Juk prietaringi pirkėjai tikrai pasišalins, sužinoję, kam jis priklausė. Bet tik dar sykį įsitikinau, kaip prastai suprantu savo šalį. Kadaise apkaltinai mane, kad visą savo smalsumą švaistau „trečiojo pasaulio išvietėms“, nors tiesiai man panosėje stūkso, ko gero, pati nuostabiausia imperija žmonijos istorijoje. Tu buvai teisus, Franklinai. Visur gerai, namie geriausia.

Vos namas buvo pasiūlytas parduoti, pasipylė pirkėjai. Ne todėl, kad jie nežinojo; todėl, kad žinojo. Mūsų namas buvo parduotas brangiau, negu buvo vertas – už daugiau nei tris milijonus dolerių. Per savo naivumą nesupratau, jog kaip tik prasta namo šlovė geriausiai padės jį parduoti. Landžiodamos po mūsų sandėliuką ambicingos porelės, pasirodo, džiugiai įsivaizduodavo šlovingiausią įkurtuvių puotos akimirką.

[Din-din!] Ei, klausykit. Pasiūlysiu tostą, bet pirma, jūs nepatikėsit, iš ko nusipirkom šituos plotus. Pasiruošę? Iš Evos Kačiadurian… Girdėta? O kaip kitaip. Tai kur mes atsikraustėme? Į Gladstouną!.. Taip, tos Kačiadurian, Pitai, o kiek dar Kačiadurianų žinai? Jėzau, vaikine, koks nenuovokumas.

…teisingai, „Kevinas“. Siaubas, ką? Mano vaikis Lorensas gavo jo kambarį. Vieną vakarą net pamėgino gudrauti. Pasakė, kad turi sėdėti su manim ir žiūrėti „Henrį: žudiko maniako portretą“, nes jo kambaryje „vaidenasi Kevinas Kečupas“. Nepasisekė vaikiui. Atleisk, pasakiau, Kevinas Kečupas niekaip negali vaidentis tavo kambaryje, nes tas velnio vaikis sveikas ir gyvas tupi kokiame nors mažamečių kalėjime. Jei būtų mano valia, biče, tas velnio išpera būtų sėdęs į kėdę… Ne, ne taip baisu kaip Kolumbaine. Kiek ten buvo, mieloji, dešimt? Teisingai, devyni, septyni vaikai, du suaugusieji. O ta mokytoja, kurią jis užlenkė, buvo, tipo, to bjaurybės didžioji gerbėja, ar ką. Ir aš abejoju, ar kalti vaizdo klipai, rokas. Juk ir mes vaikystėje klausėmės roko, ką? Nė vienas nepuolėme šaudyti gimnazijoje. Arba štai Lorensas. Tas mažius prisižiūri kraujų ir žarnų per televiziją, ir nesvarbu, kaip aiškiai viskas rodoma, jis nė nekrūpteli. Bet kai jo triušiuką suvažinėjo? Jis savaitę verkė. Jie moka atskirti.

Mes jį auklėjam taip, kad žinotų, kas gerai, o kas blogai. Galbūt tai neteisinga, bet tenka susimąstyti apie tėvus.

Eva

2000 M. LAPKRIČIO 15 D.

Mielas Franklinai ,

žinai, stengiuosi būti mandagi. Tad kai mano bendradarbiai – tikrai taip, aš dirbu, Najako kelionių agentūroje, nori tikėk, nori ne, ir dar su džiaugsmu – pradeda putoti dėl neproporcingo balsų už Petą Bukananą skaičiaus Palm Biče, aš taip kantriai laukiu, kol jie liausis, kad iš dalies net tapau brangiu turtu: vienintelė kontoroje leidžiu jiems pabaigti sakinį. Jei atmosfera šioje šalyje staiga pasidarė lyg karnavalo, šventiška nuo įnirtingų nuomonių, aš jaučiuosi nepakviesta į puotą. Man nerūpi, kas prezidentas.

Tačiau nepaprastai gyvai regiu šią savaitę pro savo asmeninio „jeigu“ lęšį. Aš būčiau balsavusi už Gorą, o tu – už Bušą. Būtume gerokai įsikarščiavę prieš rinkimus, bet dabar – dabar – ak, tai būtų buvę nuostabu. Triukšmingi, įžūlūs trankymai kumščiu į stalą ir durų daužymai, aš cituočiau ištraukas iš New York Times , tu įtūžęs braukytum Wall Street Journal vedamuosius – ir visą laiką tvardytume šypsenas. Kaip aš pasiilgstu tų peštynių dėl niekniekių.

Galbūt nenuoširdžiai praėjusio laiško pradžioje užsiminiau, kad mums kalbantis po darbo dienos aš papasakodavau viską. Priešingai, viena iš priežasčių, kodėl jaučiuosi priversta tau rašyti, yra tai, kad mano protas tinsta nuo visų smulkių istorijėlių, kurių tau nepapasakodavau.

Nemanyk, kad paslaptys man teikė malonumo. Jos mane įkalindavo, užgriozdindavo, ir kadaise man nieko nebūtų buvę maloniau, negu išlieti širdį. Bet, Franklinai, tu nenorėjai to girdėti. Neabejoju, ir dabar nenori. Galbūt man reikėjo tuomet labiau pasistengti, kad priversčiau tave išklausyti, bet mes nuo pat pradžių įsitaisėme priešingose kažko pusėse. Daugeliui besivaidijančių porų tai, kieno priešingose pusėse jie yra, gali būti neapibrėžta, kažkokia riba, kokia nors jas skirianti abstrakcija – istorija ar sena nuoskauda, negailestinga galios dvikova, pradėjusi gyventi savarankiškai: voratinkliai. Galbūt kai tokios poros susitaiko, tos ribos nerealumas padeda jai pačiai išnykti. Klausyk , – su pavydu įsivaizduoju jas sakant, – kambaryje nieko nėra, mes galime ištiesti rankas per gryną orą tarp mudviejų . Bet tai, kas skyrė mus, buvo puikiausiai apčiuopiama, ir jei kambaryje tuo metu nebūdavo, galėjo savarankiškai ten įeiti.

Mūsų sūnus. Kuris yra ne trumpų pasakaičių kebeknė, bet viena ilga pasaka. Ir nors natūralus pasakotojų impulsas yra pradėti nuo pradžių, aš jam atsispirsiu. Turiu keliauti dar toliau atgal. Kiek daug istorijų būna nulemta dar prieš joms prasidedant.

Kas mums užėjo? Mes buvome tokie laimingi! Tuomet kodėl nusprendėme viską statyti ant kortos tame kraupiame lošime ir susilaukti vaiko? Žinoma, tau vien toks klausimas atrodo šventvagystė. Nors nevaisingiesiems leidžiama mėgautis rūgščiomis vynuogėmis, taisyklės griežtai draudžia bent šiek tiek laiko praleisti tame ištremtame paraleliniame gyvenime, kuriame vaikų nesusilaukei, jei iš tikrųjų jų turi. Bet iškrypęs Pandoros smalsumas vilioja mane pradrėksti tai, kas uždrausta. Turiu vaizduotę ir mėgstu iššūkius. Ir pati iš anksto žinojau: esu kaip tik tokia moteris, kuri, kad ir kaip kraupu tai būtų, įstengs apraudoti net tokį neatšaukiamą dalyką kaip kitas žmogus. Kita vertus, Kevinui juk neatrodė, kad kitų žmonių egzistencija neatšaukiama – tiesa?

Atleisk, bet juk nemanai, kad to vengsiu. Gal ir nežinau, kaip jį pavadinti, tą Ketvirtadienį . Skerdynės skamba lyg iš laikraščio, incidentas nešvankiai sumenkina esmę, o diena, kai mūsų pačių sūnus įvykdė masinę žmogžudystę , juk būtų per ilgai, tiesa? Kiekvieną kartą, kai ją minėsiu? Bet vis tiek minėsiu. Tai, ką jis padarė, mane lydi kasryt nubudus ir vakare einant gulti. Štai kas beviltiškai atstoja man vyrą.

Tad suku galvą, mėgindama atkurti tuos kelis 1982 metų mėnesius, kai mudu oficialiai „sprendėme“. Dar gyvenome tame erdviame lofte Traibekoje, kur mus supo homoseksualų grietinėlė, laisvamaniai menininkai, kuriuos tu niekinai kaip „lepūnus“, ir nerūpestingos profesionalų poros, kas vakarą valgančios Tex-Mex restoranuose ir drybsančios Limelight naktiniame klube iki trijų ryto. Vaikų tame rajone pasitaikydavo ne dažniau nei dėmėtųjų pelėdų ir kitų nykstančių rūšių, tad nieko keista, kad mūsų svarstybos strigo ir buvo abstrakčios. Dėl Dievo meilės, mes net nustatėme sau terminą – mano trisdešimt septintąjį gimtadienį rugpjūčio mėnesį – nes nenorėjome vaiko, kurs dar gyventų pas mus, kai įkopsim į septintąją dešimtį.