Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Здесь есть возможность читать онлайн «Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: family, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Pasikalbėkime apie Keviną: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Pasikalbėkime apie Keviną»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Talentinga žurnalistė ir rašytoja Lionel Shriver (Lajonelė Šraiver) knygoje drąsiai ir be sentimentų atsigręžia į vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykius ir atvirai kalba apie tai, ko daug moterų nedrįsta garsiai pasakyti: apie baimę tapti motina ir nuogąstavimus, kad gimusiam vaikui nesugebės duoti tiek meilės, kiek jam reikia. Įtaigi, jautri moters, sunkiai mezgančios santykį su savo vaiku, išpažintis intriguoja ir skatina susimąstyti apie santuoką, šeimą, motinystę, karjerą bei meilės ir nemeilės kainą.

Pasikalbėkime apie Keviną — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Pasikalbėkime apie Keviną», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tad dabar kasryt prie kavos suvalgau raguolį, paseilėjusi pirštą surenku kiekvieną trupinėlį. Dalį ilgų vakarų praleidžiu kruopščiai pjaustydama kopūstus. Porą sykių net atsisakiau tų kelių kvietimų pavakarieniauti restorane, kurie dar retsykiais sudžeržgina mano telefoną, dažniausiai draugų iš užsienio, kartais parašančių elektroninį laišką, bet jau daug metų nematytų. Ypač jei jie nieko nėra girdėję, o aš visada atskiriu – nežinantieji kalba per daug džiaugsmingai, žinantieji pradeda nuolaidžiai mikčioti prislopintu balsu lyg bažnyčioje. Aišku, nenoriu pasakoti visos istorijos. Ir visai netrokštu nebylios užuojautos iš draugų, kurie nežino, ką ir pasakyti , tad leidžia man pačiai išsilieti, kad būtų apie ką kalbėtis. Bet dažniausiai puolu atsiprašinėti esanti baisiai „užsiėmusi“, nes mane ima siaubas nuo minties, kad užsisakysime salotų, paskui atneš sąskaitą, o bus dar tik aštunta ar devinta valanda vakaro, ir man grįžus į savo butuką nebus ką pjaustyti.

Keista, tiek laiko keliavusi su Wing and a Prayer – kas vakarą vis kitas restoranas, kur padavėjai kalba ispaniškai arba tajų kalba, o valgiaraštyje įrašyti seviche ar šuniena – šitaip įjunkau į tokią griežtą dienotvarkę. Siaubas, kokia aš pati sau panaši į savo motiną. Bet negaliu nutraukti šitos trumpos sekos (gabalėlis sūrio arba šešios septynios alyvuogės; vištos krūtinėlė, šonkauliukas arba omletas; karštos daržovės; vienas sausainis su vaniliniu kremu; vyno tik tiek, kad baigčiau lygiai pusę butelio), tartum eičiau buomu ir dėl vieno klaidingo žingsnelio galėčiau nuvirsti. Man teko visiškai atsisakyti cukrinių žirnelių, nes jų paruošimas nepakankamai sudėtingas.

Šiaip ar taip, net mudviem nutolus, nujaučiau, kad rūpinsiesi, ar valgau. Visada rūpindavaisi. Menkas Merės Vulford kerštas leido man šįvakar gausiai pasisotinti. Pasirodo, ne visos mūsų kaimynų patyčios buvo tokios beskausmės.

Pavyzdžiui, tie galonai ryškiai raudonų dažų, ištaškytų po visą verandą, kai dar gyvenau mūsų dvarelyje lyg kokia nuvorišė (taip ir buvo, Franklinai, nesvarbu, kad tau negražiai skamba – dvarelis ) Paliseido alėjoje. Ant langų, laukujų durų. Jie atėjo naktį, o kai kitą rytą pabudau, dažai buvo beveik išdžiūvę. Tuomet, vos mėnuo po to – kaip man pavadinti tą Ketvirtadienį? – maniau, kad nebeįstengsiu nei baisėtis, nei skaudintis. Matyt, taip dažnai apsigaunama, kai manoma, jog esi jau taip sužalota, kad pati žala, tokia visuotinė, tave apsaugo.

Kai tą rytą pasukau iš virtuvės į svetainę, supratau, jog tas įsivaizdavimas, kad esu atspari, yra sapalionė. Aiktelėjau. Pro langus plūdo saulė, bent pro tuos, kurie nebuvo užterlioti dažais. Ji taip pat švietė pro vietas, kur dažų sluoksnis buvo ploniausias, ir balsvos to kambario sienos nusidažė vulgariu raudonu švitesiu lyg kinų restorane.

Mano nuostata, kuria tu žavėjaisi, visada būdavo nevengti to, ko bijau, nors tokią taisyklę susikūriau tada, kai didžiausia mano baimė buvo pasiklysti nepažįstamame mieste, – vaikų žaidimas. Kažin ką dabar atiduočiau už tai, kad galėčiau sugrįžti į laikus, kai nė nenutuokiau, kas manęs laukia (pavyzdžiui, ir pats vaikų žaidimas ). Tačiau įpratimas – antras prigimimas, todėl, užuot skuodusi atgal į mūsų lovą ir užsiklojusi galvą, pasiryžau įvertinti žalą. Bet laukujės durys neatsidarė, uždžiūvo tiršti raudoni emaliniai dažai. Kitaip negu lateksas, emalis netirpsta vandenyje. Be to, Franklinai, emaliniai dažai brangūs. Kažkas nepagailėjo pinigų. Žinoma, senasis mūsų rajonas turėjo visokiausių trūkumų, bet pinigų čia niekada nestigo.

Tad išėjau pro šonines duris ir su chalatu nuėjau prie namo fasado. Nužvelgusi kaimynų meną, pajutau, kad veidas sustingsta kaip ta pati „abejinga kaukė“, kurią New York Times aprašė iš teismo posėdžių. Post ne taip mandagiai mano išraišką apibūdino kaip „įžūlią“, o mūsų vietinis Journal News nuėjo dar toliau: „Sprendžiant iš ledinės Evos Kačiadurian ramybės, jos sūnus prasikalto ne daugiau, negu būtų pamirkęs rašalinėje kasos galiuką.“ (Sutinku, teisme buvau pastirusi, prisimerkusi ir įtraukusi skruostus tarp krūminių dantų; prisimenu, kaip kartojau vieną iš tavo kietuoliškų šūkių: „Neparodyk, kad prakaituoji.“ Bet, Franklinai, „įžūli“? Aš vos tvardžiau ašaras.)

Jei mėgsti sensacijas, o tuomet aš jų tikrai nemėgau, vaizdas buvo tiesiog didingas. Namas atrodė lyg perrėžta gerkle. Aptaškytas beprotiškomis, nuvarvėjusiomis Roršacho dėmėmis, taip kruopščiai parinktos spalvõs – sodrios, tirštos ir vešlios, su melsvu violetiniu pustoniu, – kad ji galėjo būti net specialiai sumaišyta. Man bukai toptelėjo – jei kaltininkai paprašė tokios spalvos, o ne pasiėmė ją iš lentynos, policijai gali būti lengviau juos surasti.

Neketinau daugiau eiti į policijos nuovadą savo noru.

Mano kimono buvo plonytis, tas, kurį padovanojai per pirmąsias metines 1980-aisiais. Nors ir vasarinis, jis buvo vienintelis chalatas, kurį buvau gavusi iš tavęs, todėl nieko kita nevilkėjau. Daug daiktų išmečiau, bet nieko iš to, ką tu padovanojai ar palikai. Prisipažinsiu, tie talismanai man nepakeliamai skaudūs. Todėl juos ir saugau. Tie įkyrūs psichoterapeutai sakytų, kad mano kimšte prikimštos spintos „nesveikos“. Aš nesutinku. Kitaip negu susigūžęs, gėdingas Kevino, dažų, kriminalinio ir civilinio teismo skausmas, šitas skausmas geras . Septintajame dešimtmetyje be gailesčio menkinamas gerumas yra savybė, kurią ėmiau vertinti kaip netikėtai retą.

Taigi gniauždama tą švelnią mėlyną medvilnę ir vertindama gana atsainų dažytojo, kurį nemokamai mums įtaisė kaimynai, darbą sušalau. Buvo gegužė, bet vėsu, pūtė žvarbus vėjas. Kol savo kailiu nepatyriau, galbūt įsivaizdavau, kad po asmeninės apokalipsės smulkūs gyvenimo nepatogumai ims ir pranyks. Bet tai netiesa. Vis tiek būna šalta, vis tiek sielojiesi, kai siuntinys pasimeta pašte, ir vis tiek susierzini, pastebėjusi, kad Starbucks kavinėje atidavė per mažai grąžos. Tokiomis aplinkybėmis gali atrodyti, kad begėdiška ir toliau norėti megztinio ar movos, arba prieštarauti, kad mane apsuko doleriu ir penkiasdešimt centų. Bet nuo to Ketvirtadienio visas mano gyvenimas užklotas tokia gėdos antklode, kad nusprendžiau šituos trumpalaikius geluonis laikyti paguoda, išlikusio orumo ženklais. Jei būnu apsirengusi ne pagal metų laiką ar piktinuosi, kad galvijų turgaus dydžio Wal-Mart prekybos centre negaliu rasti vienos dėžutės virtuvės degtukų, džiaugiuosi emocijų kasdieniškumu.

Vėl tipendama prie šoninių durų, sukau galvą, kaip marodierių minia galėjo šitaip užpulti namus, kol aš viduje miegojau ir nieko nejutau. Kaltinau didelę dozę raminamųjų, kuriuos gerdavau kas vakarą (būk geras, tik nieko nesakyk, Franklinai, žinau, kad tu nepritari), kol suvokiau, kad visai klaidingai viską įsivaizduoju. Juk viskas įvyko po mėnesio, ne po dienos. Niekas nespygavo ir nešūkavo, nesidangstė slidininkų kaukėmis ir negrūmojo nupjautavamzdžiais šautuvais. Jie atėjo paslapčia. Vieninteliai garsai buvo lūžtančios šakelės, prislopintas dunkstelėjimas, kai pirma pilna skardinė aptaškė mūsų prabangias raudonmedžio duris, liūliuojantis lyg vandenyno bangelės dažų teškėjimas į stiklus, tylutėlis tratatata, kai jie tiško, lyg lengvas lietutis. Mūsų namas buvo ne apipurkštas Day-Glo dažais iš spontaniško įniršio, o išterliotas neapykanta, kuri brendo, kol pasidarė tiršta ir gosli lyg puikus prancūziškas padažas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Pasikalbėkime apie Keviną»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Pasikalbėkime apie Keviną» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Pasikalbėkime apie Keviną»

Обсуждение, отзывы о книге «Pasikalbėkime apie Keviną» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x