Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Septintąją dešimtį! Tuomet šis amžius atrodė toks pat gluminamai teoriškas, kaip ir kūdikis. Tačiau aš ketinu leistis į tą svečią šalį vos po penkerių metų nuo dabar ir lygiai taip pat neceremoningai, kaip lipčiau į miesto autobusą. Šuolį laiku padariau 1999 metais, nors senatvę pastebėjau ne tiek veidrodyje, kiek kitų žmonių elgesyje. Pavyzdžiui, kai praėjusį sausį atėjau pratęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimo, valdininkas visai nenustebo, kad man net penkiasdešimt ketveri, o juk pameni, kokia šiuo klausimu buvau išlepinta, pratusi prie nuolatinių aikčiojimų, jog atrodau bent dešimčia metų jaunesnė. Aikčiojimai visiškai nutilo beveik iškart. Vieną sykį net turėjau gėdos, netrukus po Ketvirtadienio , kai Manhatano metro kontrolierius atkreipė mano dėmesį, kad sulaukus šešiasdešimt penkerių metų taikoma vyresniojo amžiaus žmonių nuolaida.

Mes sutarėme, kad tai, ar tapsime tėvais, bus „pats svarbiausias sprendimas, kurį reikės priimti sykiu“. Tačiau jau vien dėl to, kad tas sprendimas buvo toks milžiniškas, jis niekaip neatrodė tikras, todėl liko užgaidos lygio. Kaskart kai kuris nors iškeldavome tėvystės klausimą, pasijusdavau lyg septynmetė, svajojanti per Kalėdas gauti Coliukę, kuri moka šlapintis.

Aiškiai prisimenu kelis to meto pokalbius, kurie, regis, atsitiktiniu ritmu svyravo tarp „už“ ir „prieš“. Turbūt energingiausias iš jų buvo po sekmadienio pietų su Brajanu ir Luiza Riversaido gatvėje. Vakarienių jie neberuošdavo, nes jos visada virsdavo tėvų apartheidu: vienas vaidindavo suaugusįjį, skanaujantį calamata alyvuoges ir kabernė, o kitas surinkdavo, nuprausdavo ir guldydavo į lovas tas dvi raudonskruostes mergytes. Aš visada labiau mėgdavau bendrauti vakarais – tai kažkaip nepadoriau, – nors nepadorumo niekaip nebegalėjai priskirti tam šiltam, išsilaksčiusiam Home Box Office scenarijų autoriui, kuris pats gamindavo makaronus ir laistydavo varganas petražoles ant palangės.

Leidžiantis liftu žemyn, nusistebėjau:

– O jis buvo toks kokaininis.

– Pasakei taip, lyg čia būtų ko ilgėtis, – papriekaištavai.

– Ak, neabejoju, dabar jis laimingesnis.

Abejojau. Tuomet gerumas man vis dar atrodė įtartinas. Tiesą sakant, mes labai „maloniai“ praleidome laiką, ir dėl to man pasidarė gluminamai graudu. Aš gėrėjausi ąžuoliniais valgomojo baldais, pusvelčiui nustvertais per išpardavimą kažkur valstijos gilumoje, o tu nė necyptelėdamas kruopščiai išnagrinėjai visą jaunesniosios mergytės Cabbage Patch Kids rinkinį, ir dar taip kantriai, kad man amą atėmė. Mes su išradingu uolumu gyrėme naujoviškas salotas, nes devintojo dešimtmečio pradžioje ožkos sūris ir saulėje džiovinti pomidorai dar nebuvo išėję iš mados.

Prieš daugelį metų buvome sutarę, kad judu su Brajanu nesileisite į kalbas apie Ronaldą Reiganą – tau jis buvo geraširdė žvaigždė, plačiai besišypsanti ir išradingai tvarkanti fiskalinę politiką, kuri sugrąžino šaliai orumą; o Brajanui – grėsmingos silpnaprotybės įsikūnijimas, kuris nuvarys šalį į bankrotą, karpydamas turtuoliams mokesčius. Tad kalbėjome tik saugiomis temomis, suaugusiųjų garsu murkė Ebony and Ivory , o aš stengiausi nesierzinti dėl to, kad mergytės traukia kartu, nepataikydamos į toną, ir kad leidžia vis tą pačią dainą. Tu aimanavai dėl to, kad Knicks krepšinio komanda nepakliuvo į atkrintamąsias varžybas, o Brajanas įspūdingai vaizdavo susidomėjusį sportu. Visi buvome nusiminę, kad netrukus baigsis paskutinis All in the Family sezonas, bet sutikome, kad serialas baigia išsisemti. Kone vienintelis konfliktas per visą popietę buvo dėl tokio pat „Karo lauko ligoninės“ likimo. Gerai žinodamas, kad Brajanas jį dievina, išvadinai Aleną Aldą „pasipūtėliu“.

Tačiau nesutarimas buvo nykiai draugiškas. Brajanas visada užtardavo Izraelį, ir man kilo pagunda pasalūniškai paminėti „judeo-nacius“ ir išsprogdinti šitą širdingą susiėjimą. Tačiau tik paklausiau jo, apie ką bus naujasis scenarijus, bet žmoniško atsakymo taip ir nesulaukiau, nes vyresnioji mergytė į barbiškus šviesius plaukus įsivėlė kramtomosios gumos. Buvo ilgai aiškinamasi apie tirpiklius, bet galiausiai Brajanas viską nutraukė, nupjaudamas sruogą mėsos peiliu, o Luiza truputį pyktelėjo. Bet tai buvo vienintelis sambrūzdis, o šiaip niekas neprisigėrė ir neįsižeidė; jų namai buvo malonūs, maistas buvo malonus, mergytės buvo malonios – malonu, malonu, malonu .

Net pati savimi nusivyliau, kad visiškai mielų pietų su visiškai miela pora man pasirodė per maža. Kodėl taip troškau susirieti? Juk tos mergytės buvo tokios žavios, tad koks skirtumas, kad jos nuolat pertraukdavo pokalbį, ir visą popietę negalėjau užbaigti nė vienos minties? Juk esu ištekėjusi už mylimo vyro, tad kodėl kažkoks kipšas mano viduje troško, kad Brajenas pakištų ranką man po sijonu, kai padėjau jam atnešti iš virtuvės dubenėlius Häagen-Dazs ledų? Dabar pagalvojus, visai pagrįstai graužiausi. Vos po keleto metų būčiau daug sumokėjusi, kad tik gaučiau pakliūti į paprastą, draugišką šeimos sambūrį, kur blogiausia, ką gali iškrėsti vaikai, – įsivelti į plaukus kramtomosios gumos.

Tačiau tu, išėjus į koridorių, išdidžiai pareiškei:

– Nuostabu. Jie abu – tikri šaunuoliai. Būtinai reikia netrukus juos pasikviesti, jei tik jiems pavyktų rasti auklę.

Aš prikandau liežuvį. Tu nebūtum švaistęs laiko mano kabinėjimuisi, kad pietūs buvo mažumėlę prėski, ar tau esą nepasirodė keista, kam visa tai, ar nesą kažkaip nyku, niūru ir išgverę, kad Brajanas, kuris kadaise (bent jau aš galiu prisipažinti sykį paskubomis pasismaginusi su juo svečių kambaryje per vakarėlį, kai dar nebuvau susipažinusi su tavim) buvęs toks pramuštgalvis, dabar atrodo lyg iš serialo „Tėvas žino geriau“. Visai galimas daiktas, tu jauteisi panašiai kaip aš, ir šis iš pažiūros visai vykęs pasibuvimas tau taip pat atrodė slogus ir bedvasis, bet neturėdamas kito modelio, kuriuo galėtum sekti – juk neketinome eiti susišaudyti gramo kokaino, – tu verčiau puolei tai neigti. Jie geri žmonės, jie gražiai su mumis elgėsi, todėl mes gerai praleidome laiką . Bet kokia kita išvada baugintų, ji prikeltų lyg pamėklę kažkokią bevardę kiekybę, be kurios negalime apsieiti, bet kurios negalime prisišaukti, kada panorėję, ypač jei deramai laikysimės nustatytos formulės.

Tau atpirkimas atrodė valios aktas. Tu bardavai žmones (tokius kaip aš), kurie, po galais, vis nežinia kuo nepatenkinti, nes tas, kuris nesugeba įvertinti paprastos laimės būti gyvam, parodo silpną būdą. Tu niekada negalėdavai pakęsti išrankių maistui, hipochondrikų ir snobų, kurie raukosi, žiūrėdami „Švelnumo kalbą“, vien todėl, kad filmas populiarus. Malonus maistas, maloni vieta, malonūs žmonės – ko dar būtų galima norėti? Be to, geras gyvenimas pats nepasibeldžia į duris. Džiugesį reikia užsidirbti. Tad jei gana uoliai tikėsi, kad teoriškai mums su Brajanu ir Luiza buvo smagu, tuomet mums iš tikrųjų bus buvę smagu. Vienintelė užuomina, išdavusi, kad iš tikrųjų ir tau mūsų popietė pasirodė dirbtinė, buvo per didelis tavo entuziazmas.

Kai išnirome pro sukamąsias duris į Riversaido gatvę, esu įsitikinusi, nerimavau tik neaiškiai ir probėgšmais. Vėliau tos mintys mane persekios, nors negalėjau numatyti, kad tavo būtinas poreikis jėga įbrukti savo pasišiaušusią, netvarkingą patirtį į dailią dėžutę, lyg kas mėgintų sugrūsti jūržolių kūtvėlą į kietą Samsonite lagaminą, ir tas nuoširdus nesugebėjimas atskirti to, kas yra, nuo to, kas turėtų būti, – tavo širdį graudinantis polinkis painioti tai, ką turi, su tuo, ko beviltiškai trokšti, – sukels tokius tragiškus padarinius.