Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Tau svarbu.

Tavo brandus požiūris į tai, kad uždirbu be saiko daugiau už tave, turėjo ribas.

– Aš svarsčiau, ar nepamėginus užsiimti visai kuo kitu.

– Tai ką, visas užsivesi ir atidarysi nuosavą restoraną?

Tu nusišypsojai.

– Jie niekada ilgai neišsilaiko.

– Būtent. Tu per daug praktiškas. Galbūt padarysi ką nors kitaip, bet liksi daugiau ar mažiau tokio pat lygmens . Ir aš turiu galvoje topografiją. Emocinę, naratyvinę topografiją. Mes gyvename Olandijoje. O kartais mano širdį traukia Nepalas.

Kadangi kiti niujorkiečiai labai ambicingi, tu galėjai užsigauti, kad tavęs tokiu nelaikau. Bet tu ir į save žiūrėjai praktiškai, todėl neįsižeidei. Tu buvai ambicingas – savo gyvenimo atžvilgiu, tokio, koks jis yra, kai rytą nubundi, o ne kokios nors pergalės. Kaip dauguma žmonių, kurie nuo vaikystės nepajunta aiškaus pašaukimo, darbą tu laikei atstu nuo savęs; bet koks užsiėmimas užpildydavo tavo dieną, bet ne širdį. Tuo tu man patikai. Be galo patikai.

Mes vėl ėmėme žingsniuoti, ir aš siūbavau tavo ranką.

– Netrukus mirs mūsų tėvai, – kalbėjau toliau. – Tiesą sakant, vienas po kito visi mūsų pažįstami atsikratys šio mirtingo kiauto. Mes pasensim, o vieną kartą ateina metas, kai prarandi daugiau draugų, negu susirandi naujų. Žinoma, galim važinėti atostogų, galiausiai nusileisti iki lagaminų su ratukais. Galim valgyti daugiau maisto, siurbti daugiau vyno ir daugiau mylėtis. Bet – tik neįsižeisk – man neramu, kad viskas ima po truputį atsibosti.

– Kuris nors visada galime susirgti kasos vėžiu, – maloniai atsakei tu.

– Aha. Arba įvažiuoti pikapu į betono maišyklę, ir tuojau sukaustys įtampa. Bet aš ne apie tai. Viskas, kas tik nuo šiol gali mums nutikti, kiek įstengiu sugalvoti, – supranti, ne tai, kad gausime malonų atviruką iš Prancūzijos, bet iš tikrųjų nutikti – yra vienas siaubas.

Tu pakštelėjai man į plaukus.

– Kokios niūrios mintys tokią nuostabią dieną.

Kelis žingsnius mudu nuėjome pusiau apsikabinę, bet nepataikėme koja kojon; todėl tik įsikibau pirštu tavo diržo kilpelės.

– Žinai tą eufemizmą ji laukiasi ? Jis taiklus. Kūdikio gimimas, jei tik jis sveikas, yra tai, ko laukiama. Tai geras dalykas, reikšmingas, geras, milžiniškas įvykis. Ir nuo tada kiekvienas geras dalykas, kuris nutinka jam, nutinka ir tau. Žinoma, taip pat ir blogi, – skubiai pridūriau, – bet taip pat, supranti, pirmieji žingsneliai, pirmieji pasimatymai, pirmoji vieta maišų lenktynėse. Vaikai baigia mokyklą, tuokiasi, patys susilaukia vaikų – tam tikra prasme viską padarai dusyk. Net jei mūsų vaikas turėtų problemų, – nutariau kaip idiotė, – jos bent jau nebebūtų tos pačios nuvalkiotos problemos…

Gana. Širdis plyšta, prisiminus šį pokalbį.

Dabar man atrodo, kad galbūt, kai sakiau, jog noriu daugiau „istorijos“, iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad noriu mylėti dar ką nors. Tiesiai tokių dalykų niekada nekalbėdavome; per daug drovėjomės. O aš baiminausi net užsiminti, kad man tavęs negana. Tiesą sakant, kai likimas mus išskyrė, gailiuosi, kad neįveikiau savo drovumo ir dažniau nepasakiau tau, kad pamilti tave buvo svaigiausia, kas kada nors man yra nutikę. Ir ne tik pamilti, ne tik ta smulki ir trumpa pradžia, bet ir mylėti. Kiekvieną dieną, kurią praleisdavome atskirai, aš įsivaizduodavau tavo plačią krūtinę, kurios raumenų kauburiai tvirtai pūpsojo nuo kasdien daromų šimto atsispaudimų, jos raktikaulio slėnį, kuriame priglausdavau galvą tais dieviškais rytais, kai neskubėdavau į lėktuvą. Kartais net girdžiu, kaip iš už kampo šauki mane vardu – „Ee-VA!“ – dažnai irzliai, striukai, reikliai, šauki mane prie kojos, nes aš tavo, lyg šuva , Franklinai! Bet aš buvau tavo ir dėl to nepykau, net norėjau, kad taip šauktum lyg šeimininkas: „Eeeeeeee-VAAAAA!“, visada pabrėždamas antrąjį skiemenį, o kartais vakarais vos įstengdavau atsiliepti, nes gerklėje įstrigdavo gumulas. Tekdavo liautis pjausčius ant stalo obuolius pyragui, nes akis aptraukdavo plėvelė, ir virtuvė išskysdavo, imdavo virpėti, todėl jei pjaustyčiau toliau, tikrai įsipjaučiau. Tu visada ant manęs šaukdavai, kai įsipjaudavau, tiesiog užsiusdavai, ir tas pyktis būdavo toks iracionalus, kad man kone kildavo pagunda įsipjauti dar kartą.

Niekada, niekada nelaikiau tavęs savaime suprantamu dalyku. Mes per vėlai susitikome, kad taip elgčiausi; tuomet man buvo beveik trisdešimt treji, o mano praeitis be tavęs buvo per daug griežta ir nepamirštama, kad bendrystės stebuklas galėtų pasirodyti paprastas. Bet šitiek laiko mitusi trupiniais nuo savo pačios emocijų stalo, tavo buvau lepinama kasdienėmis vaišėmis iš sąmokslininkiškų žvilgsnių vakarėliuose, sakančių „koks kiaulė“, netikėtų gėlių puokščių be jokios progos ir magnetukais prie šaldytuvo pritvirtintų raštelių, kuriuos tu visada pasirašydavai „****, Franklinas“. Per tave pasidariau godi. Kaip bet kuris, vertas narkomano vardo, norėjau vis daugiau. Ir man buvo smalsu. Svarsčiau, kaip jausčiausi, jeigu iš už to paties kampo pypsintis balselis sušuktų: „Maa-MAAA?“ Tu pirmas pradėjai – kaip tas, kuris padovanoja vieną drambliuką, išdrožinėtą iš juodmedžio, ir staiga topteli mintis, kad būtų visai smagu imti juos kolekcionuoti .

Eva

P. S. (3.40 val. ryto)

Mėginau vienu mostu mesti migdomuosius, bent jau dėl to, kad žinau – tau nepatiktų, jog juos geriu. Tačiau be tablečių vis vartausi. Rytoj kelionių agentūroje iš manęs nebus jokios naudos, bet norėjau užrašyti dar vieną to meto prisiminimą.

Pameni, kaip lofte valgėme minkštakiaučius krabus su Eilina ir Belmontu? Tas vakaras tikrai buvo nepadorus. Net tu, pamiršęs apdairumą, antrą valandą ryto svirduliavai aviečių brendžio. Niekieno netąsomi apžiūrinėti lėlių drabužėlių, be baimės, kad rytoj reikės į mokyklą , mes rijome vaisius, šerbetą ir be saiko taškėmės skaidraus, svaigaus framboise taurelėmis, šūkavome, klausydamiesi vienos už kitą įžūlesnių istorijų, siautėjome amžinos paauglystės orgijoje, kaip dažnai nutinka, sulaukus brandaus amžiaus ir neturint vaikų.

Kalbėjomės apie savo tėvus – deja, nė vienam iš jų tai nebuvo palanku. Surengėme lyg kokias neoficialias rungtynes: kieno tėvai trenkčiausi. Tau nesisekė; sunku parodijuoti bedvasius ir stojiškus lyg pati Naujoji Anglija savo tėvus. O mano mamos išradinėjamos gudrybės, kad nereikėtų išeiti iš namų, priešingai, puikiai tiko pasismaginimui, ir net įstengiau paaiškinti slaptą mano ir brolio Džailso pokštą, ką reiškia: „Tai labai patogu“, – mūsų šeimoje šitaip sakydamas, turėdavai galvoje: „Iš ten pristatoma į namus.“ Tuomet (prieš tai, kai nebeleido savo vaikams nė prisiartinti prie manęs) pakakdavo tiesiog pasakyti Džailsui: „Tai labai patogu“, ir jis imdavo krizenti. Paryčiais jau galėjau pasakyti: „Tai labai patogu “ Eilinai ir Belmontui, ir jie taip pat griūdavo juokais.

Nė vienas iš mudviejų negalėjome prilygti tai šilto ir šalto regėjusios skirtingų rasių bohemos vodevilio komandai. Eilinos motina buvo šizofrenikė, o tėvas – profesionalus kortuotojas ir sukčius; Belmonto motina – buvusi prostitutė, kuri vis dar rengdavosi kaip Betė Deivis filme Whatever Happened to Baby Jane? , o tėvas – gana žinomas džiazo muzikantas, grojęs su Diziu Gilespiu. Nujaučiau, kad tas istorijas jie buvo pasakoję ir anksčiau, todėl jas liejo labai sklandžiai, o krabų vaišes užgėrusi šitiek šardonė, kvatojausi iki ašarų. Sykį man toptelėjo, ar nepakreipus pokalbio prie to kraupaus sprendimo, kurį mudu mėginome pasiekti, bet Eilina ir Belmontas buvo bent dešimtmečiu vyresni, ir tiksliai nežinojau, ar vaikų neturėjo savo noru; iškelti tokį klausimą galėjo būti negražu.