Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Jie išėjo tik prieš pat ketvirtą ryto. Ir aiškiai suprask: tuomet aš nuostabiai praleidau laiką. Tai buvo vienas tų retų vakarų, dėl kurių verta lėkti į žuvų turgų ir pjaustyti šitiek vaisių, dėl jo turėjo būti verta netgi tvarkyti virtuvę, apdulkėjusią miltais, kuriuose voliojome krabus, ir lipnią nuo mangų žievelių. Galėjau būti mažumėlę nusiminusi, kad vakaras baigėsi, ar mažumėlę apsunkusi nuo tiek daug alkoholio, kurio svaigulys jau malšo, palikdamas tik šiek tiek netvirtas kojas ir sunkumą susikaupti, kad neišmesčiau vyno taurių. Bet graudinausi ne dėl to.

– Kokia tu tyli, – pasakei tu, kraudamas lėkštes į stirtą. – Nusikalei?

Aš kramsnojau vienišą krabo žnyplę, iškritusią iš keptuvės.

– Mes juk kokias keturias penkias valandas kalbėjomės apie savo tėvus.

– Tai kas? Jei jautiesi kalta, kad apkalbinėjai savo motiną, tavęs laukia atgaila iki 2025 metų. Tai tavo mėgstamiausia sporto šaka.

– Žinau. Dėl to ir sielojuosi.

– Ji tavęs negirdėjo. Ir niekas už stalo nepamanys, jog vien dėl to, kad tau ji atrodo juokinga, sykiu negali atrodyti ir tragiška. Ar kad tu jos nemyli, – pridūrei. – Savaip.

– Bet kai ji mirs, mes, aš nebegalėsiu šitaip šnekėti. Nebebus galima šitaip kandžiotis ir nesijausti lyg išdavikei.

– Tuomet ėsk tą vargšę moterėlę, kol gali.

– Bet ar sulaukę tokio amžiaus, turėtume valandų valandas apkalbinėti tėvus?

– O kas čia tokio? Tu taip kvatojaisi, kad tikriausiai net apsisiusiojai.

– Kai jie išėjo, man prieš akis iškilo toks vaizdas – mes visi keturi, sulaukę aštuoniasdešimties, išmušti senatvės dėmių, toliau maukiam ir pasakojam tas pačias istorijas. Galbūt atmieštas švelnumu ar gailesčiu, nes jie bus mirę, bet vis dar apkalbinėjam keistuolius mamą ir tėtį. Juk tai truputį apgailėtina, ką?

– Verčiau kamuosiesi dėl El Salvadoro.

– Aš ne…

– …arba dalinsi kultūrinius mėtinukus po valgio: belgai nemandagūs, tajams nepriimtina graibytis viešumoje, vokiečiams visur vaidenasi šūdai.

Pastaruoju metu kartėlio tokiuose priekaištuose padaugėjo. Mano sunkiai surankioti antropologijos grynuoliai, regis, priminė, kad aš patyriau nuotykių užsienyje, o tu tuo metu Naujojo Džersio priemiestyje ieškojai apgriuvusio garažo Black and Decker reklamai. Galbūt galėjau atrėžti: atsiprašau, jei mano kelionių istorijos tau nuobodžios, bet iš tikrųjų tu tik šaipeisi, buvo vėlu, o aš neturėjau nuotaikos peštynėms.

– Nekvailiok, – pasakiau. – Aš tokia pat kaip visi: mėgstu kalbėti apie kitus žmones. Ne tautas . Žmones, kuriuos pažįstu, kurie man artimi – kurie mane varo iš proto. Bet jaučiuosi taip, lyg baigčiau suvartoti savo šeimą. Tėvas žuvo prieš man gimstant; vienas brolis ir mama – menkas derlius. Rimtai, Franklinai, galbūt mums reikia vaiko vien tam, kad turėtume dar apie ką kalbėtis.

– Dabar jau, – trinktelėjai į kriauklę špinatų puodą, – visai lengvabūdiškai pareiškei.

Sulaikiau tavo ranką.

– Ne. Kalbam apie tai, apie ką galvojam, kas svarbu mūsų gyvenime. Nežinau, ar visą savo gyvenimą noriu dirsčioti pro petį į kartą, kurios paveldą pati padedu nutraukti. Neturėti vaikų šiek tiek nihilistiška, Franklinai. Tarsi netikėtum pačiu žmogumi . Jei visi elgtųsi kaip mes, po šimto metų rūšis išnyktų.

– Liaukis, – nusišaipei tu. – Juk niekas negimdo vaikų vien tam, kad pratęstų giminę.

– Sąmoningai gal ir ne. Bet tik maždaug nuo 1960 metų galime taip apsispręsti, nestodamos į vienuolyną. Be to, po šitokio vakaro turėti suaugusių vaikų, kurie valandų valandas su savo draugais apkalbinės mane , yra šioks toks poetinis teisingumas.

Kaip mes dangstomės! Nes tokio vertinimo galimybė man aiškiai atrodė patraukli. Kokia mama buvo graži! Kokia mama buvo drąsi! Vaje, ji pati viena nusigavo į šitiek pavojingų kraštų! Tokie mano vaikų naktinių meditacijų apie savo motiną blyksniai buvo aptraukti šydu tokio dievinimo, kokio akivaizdžiai stigo man, kai įnirtingai mėsinėjau savo motiną. Greičiau jau: Kokia mama pretenzinga! Kokia milžiniška jos nosis! O tie kelionių vadovai, kuriuos ji kepa, toooookie nuobooooodūs . Negana to, mirtinai tikslų atžalų kabinėjimąsi tik palengvina artumas, pasitikėjimas, atsivėrimas savo noru, todėl išdavystė dviguba.

Tačiau net dabar toks troškimas „turėti dar apie ką kalbėtis“ visai neatrodo lengvabūdiškas. Pamėginti pastoti visų pirma mane sugundė kaip tik tokie viliojantys vaizduotės ryšulėliai, lyg kino anonsai: kaip atidarau laukujes duris vaikinui, kurį mano dukra (prisipažinsiu, visada įsivaizduodavau dukrą) pirmą sykį įsimylėjo, kaip padedu jam įveikti nejaukumą maloniais plepalais ir nepaliaudama jį vertinu – žaismingai, be gailesčio, – kai jis išeina. Mano troškimas visą naktį sėdėti su Eilina ir Belmontu, bent sykį sukant galvas dėl jaunų žmonių, kuriems gyvenimas dar prieš akis – išgyvenančių naujas istorijas, apie kurias galėčiau susidaryti naują nuomonę, kurios dar nenudrengtos begalinio perpasakojimo – buvo visai tikras, jis nebuvo paviršutiniškas.

Ak, bet man nė į galvą nešovė, ką galėsiu papasakoti, kai pagaliau sulauksiu savo brangiosios naujosios medžiagos. Juolab nenumačiau geliančios O. Henrio ironijos, kad nušvitusi savo naująja, pagauliąja pokalbio tema prarasiu žmogų, su kuriuo labiausiai norėjau kalbėtis.

2000 M. LAPKRIČIO 28 D.

Mielas Franklinai ,

tas karnavalas Floridoje, regis, nė neketina išsikvėpti. Visa kontora grumiasi dėl kažkokios per daug išsidažiusios valstijos pareigūnės, ir nemažai persitempusių mano bendradarbių pranašauja „konstitucinę krizę“. Nors įdėmiai visko nesekiau, aš tuo abejoju. Kai žmonės valgyklose prie prekystalių drasko vieni kitiems akis, nors anksčiau valgydavo tylomis, aš pastebiu ne tai, kad jie jaučiasi atsidūrę pavojuje, bet tai, kad jie jaučiasi visiškai saugūs. Tik šalis, kuri save laiko nenugalima, gali sau leisti politinę suirutę paversti pramoga.

Tačiau retas Amerikos armėnas jaučiasi taip pat saugiai ir patogiai kaip jų tautiečiai, nes dar gyvi prisiminimai, kaip jie vos nebuvo išnaikinti (žinau, kad tau atsibodo apie tai klausytis). Net mano pačios gyvenimo skaičiai apokaliptiniai. Gimiau 1945-ųjų rugpjūtį, kai dviejų nuodingų grybų sporos lyg įspėjimą suteikė mums visiems kąsnelį pragaro. O Kevinas gimė, kai nervingai laukėme 1984 metų – kaip prisiminsi, visi baiminosi; nors aš šaipiausi iš tų, kurie atsitiktinį Džordžo Orvelo pavadinimą priėmė paraidžiui, bet tie skaičiai man vis dėlto lėmė diktatūros eros pradžią. Ketvirtadienis ištiko 1999-aisiais, iš anksto tie metai dažnai buvo skelbiami pasaulio pabaiga. O ji neatėjo.

Nuo tada, kai paskutinį sykį rašiau, rausiausi savo atminties palėpėje, ieškodama, dėl ko iš tikrųjų dvejojau tapti motina. Prisimenu baimių gumulą, nors visos jos buvo nepagrįstos. Jei būčiau surašiusi tėvystės trūkumų sąrašą, „sūnus gali tapti žudiku“ jame niekada nebūtų nė šmėstelėję. Greičiau jis būtų atrodęs maždaug taip:

1. Vargas.

2. Liks mažai laiko mums dviem. (Tiksliau, visai neliks laiko mums dviem.)

3. Kiti žmonės. (Tėvų komiteto susirinkimai. Baleto mokytojos. Nepakenčiami vaiko draugai ir nepakenčiami jų tėvai.)

4. Aš pavirsiu paršavede. (Buvau liekna, ir taip man buvo geriausia. Mano svainei per nėštumą ant kojų baisiausiai išsipūtė venos, o po gimdymo nebesusitraukė, ir vien mintis apie mėlynomis medžių šaknimis išraizgytas blauzdas man kėlė neapsakomą siaubą. Todėl nieko apie jį ir nesakiau. Aš tuščiagarbė, ar bent kadaise tokia buvau, ir mano tuščiagarbystė pasireikšdavo tuo, kad vaizduodavau tokia nesanti.)