Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Bet ir aš galvoju apie tave!

Tu nusikvatojai, juokas skambėjo draugiškai; nemėginai ieškoti priekabių. Paleidai mane ir apsivertei ant nugaros.

– Niekai, Eva. Tu galvoji, ar falafelių kioskelis ant kampo dar veiks iki naujo leidimo ir kaip aprašyti dangaus spalvą. Gerai. Bet tokiu atveju tai, ką tu jauti man, yra kas kita, negu tai, ką aš jaučiu tau. Tik tiek ir noriu pasakyti.

– Rimtai sakai, kad tu mane myli labiau negu aš tave?

– Tu mane myli kitaip. Čia visai ne laipsnio klausimas. Tiesiog kažkas, tu branginiesi, – ieškojai žodžių. – Galbūt aš to pavydžiu. Lyg koks rezervuaras, ar kas. Išeini iš čia, ir įsijungia tas kitas šaltinis. Bastaisi po Europą ar Malaiziją, kol jis galiausiai išsenka, ir tu grįžti namo.

Tačiau iš tikrųjų tai, ką apibūdinai, labiau priminė mane laikais iki Franklino. Kadaise buvau kompaktiška ir patogi lyg kelioninis dantų šepetėlis, kuris susideda į dėžutę. Žinau, kartais per daug romantiškai žvelgiu į tuos laikus, nors, ypač iš pradžių, visa degte degiau. Iš tikrųjų buvau tik vaikas. Wing and a Prayer idėja man kilo, kai pati pirmą sykį keliavau po Europą, pasiėmusi per mažai pinigų. Sumanymas parašyti bohemišką kelionių vadovą man suteikė prasmės jausmą, nes visa kita iš esmės virto vienu nepaliaujamai siurbčiojamu puodeliu kavos, ir nuo tada visur keliavau su nudriskusia užrašų knygele, kurioje žymėdavausi vienviečių kambarių kainas, ar juose esama karšto vandens, ar darbuotojai moka angliškai, ar tualetai neužsikimšę.

Dabar, kai AWAP turi tiek konkurentų, tai nesunku pamiršti, bet septintojo dešimtmečio viduryje svieto perėjūnai iš esmės buvo priklausomi nuo The Blue Guide malonės, o jo tikslinė auditorija buvo vidutinio amžiaus ir viduriniosios klasės atstovai. 1966 metais, kai beveik iškart teko kartoti pirmojo Western Europe on a Wing and a Prayer leidimo tiražą, supratau, kad aptikau aukso gyslą. Dažnai vaizduojuosi esanti apdairi, bet juk abu suprantame, kad man tiesiog pasisekė. Negalėjau numatyti, kaip išpopuliarės pigios kelionės, ir nebuvau tokia puiki demografė mėgėja, kad būčiau įstengusi tyčia pasinaudoti visais tais neramiais bumo kūdikiais, kurie visi užaugo vienu metu, penimi tėtušio pinigėliais klestėjimo eroje, ir kurie visi optimistiškai tikėjo, kad Italijoje keli šimtai dolerių – pasakiškas turtas, visi trokšte troško patarimų, kaip kuo ilgiau ištempti kelionę, į kurią tėtis apskritai nenorėjo jų išleisti. Aš tiesiog pagalvojau, kad kitas keliautojas po manęs bijos, kaip bijojau aš, ir jaudinsis, kad gali susimauti, kaip aš kartais susimaudavau, ir jei aš sutiksiu pirmoji apsinuodyti maistu, bent jau galėsiu pasirūpinti, kad mūsų jaunasis keliauninkas pirmosios audringos nakties užsienyje nepraleistų apsikabinęs klozetą. Nenoriu pasakyti, kad buvau geraširdė, aš tik parašiau vadovą, kokiu būčiau norėjusi pasinaudoti pati.

Tu vaipaisi. Šita pasakaitė nuvalkiota ir galbūt neišvengiama, kad kaip tik tai, kuo visų pirma patraukia tave kitas žmogus, galiausiai vėliau ima erzinti. Turėk kantrybės.

Juk žinai, visada baiminausi, kad tik netapčiau tokia kaip mano motina. Keista, mudu su Džailsu žodį „agorafobija“ išmokome tik sulaukę trisdešimties, ir mane visada trikdydavo griežtas jo apibrėžimas, kurį ne sykį esu susiradusi žodyne: „atvirų ar viešų vietų baimė“. Mano galva, visai netikslus jos negalavimo apibūdinimas. Mano motina nebijojo futbolo stadionų, ji bijojo išeiti iš namų, ir man regėjosi, kad uždarų erdvių ji baiminasi ne mažiau negu atvirų, jei tik tos uždaros erdvės nėra Enderbio prospekto 137 namas Rasine, Viskonsino valstijoje. Bet tam žodžio, regis, nėra (Enderbifilija?), o kai vadindavau motiną agorafobike, žmonės bent jau suprasdavo, kad ji užsisako maistą į namus.

Jėzau, kokia ironija , – girdėjau nesuskaitomą begalę sykių. – O tu – šitokia keliauninkė? Kitiems žmonėms baisiai patinka iš pažiūros priešingų dalykų simetrija.

Bet pasakysiu atvirai. Aš daug kuo panaši į motiną. Galbūt dėl to, kad vaikystėje nuolat būdavau varinėjama jos reikalais, kuriuos tvarkyti buvau per maža, ir todėl jie mane gniuždė; aštuonerių buvau pasiųsta naujų tarpinių virtuvės kriauklei. Versdama mane būti jos pasiuntine, kai buvau tokia mažutė, mama sukėlė man tokį pat neproporcingą siaubą dėl smulkių susidūrimų su išorės pasauliu, kokį jautė pati, sulaukusi trisdešimt dvejų.

Neprisimenu nė vienos kelionės į užsienį, kurion, tiesą sakant, būčiau norėjusi leistis, kurios nebūčiau kaip nors bijojusi ir beviltiškai troškusi išsisukti. Mane vis prievarta stumdavo pro duris ankstesnių įsipareigojimų sąmokslas: nupirktas bilietas, užsakytas taksi, daugybė patvirtintų rezervacijų, o kad visai įspeisčiau save į kampą, visada, dar prieš spalvingus atsisveikinimus, būdavau prisišnekėjusi apie kelionę draugams. Net lėktuve būčiau buvusi visiškai laiminga ir patenkinta, jei tas skriejantis kūnas visą amžinybę būtų skrodęs stratosferą. Nusileisti buvo gryna kankynė, susirasti lovą pirmai nakčiai būdavo gryna kankynė, nors pats poilsis – skubotai atkurtas Enderbio prospektas – būdavo dieviškas. Paskui įjunkau į šitą vis augančio siaubo seką, kuri galiausiai svaigindama nublokšdavo mane ant laikino čiužinio. Visą gyvenimą prisiversdavau ką nors daryti. Niekada nekeliavau į Madridą, Franklinai, išalkusi paelijos, ir kiekviena iš tų kelionių rinkti medžiagos, kuriomis, tavo nuomone, pasinaudodavau, kad ištrūkčiau iš mūsų namų ramybės pančių, iš tikrųjų buvo pirštinė, kurią pati mesdavau ir versdavau save pakelti. Jei kada ir džiaugdavausi, kad keliauju, niekada nesidžiaugdavau iškeliaudama.

Bet metams bėgant, šiurpas atlėgo, o įveikti paprastą susierzinimą – ne kažin koks žygdarbis. Kai įpratau atsiliepti į savo pačios mestą iššūkį – nuolat įrodyti, kad esu nepriklausoma, sumani, judri ir suaugusi – baimė galiausiai išsivertė išvirkščia: vienintelis dalykas, kurio bijojau labiau negu dar vienos kelionės į Malaiziją, buvo likti namie.

Tad bijojau tapti ne tik savo motina, bet ir motina apskritai . Bijojau, kad būsiu tvirtas, patikimas inkaras, kuris suteikia trampliną kitai jaunai nuotykių ieškotojai, kurios kelionių galbūt imsiu pavydėti ir kurios ateitis dar neišmatuota ir nepažymėta. Bijojau virsti ta archetipine figūra tarpduryje – nevalyva, mažumėlę nutukusia, – kuri moja atsisveikindama ir siunčia oro bučinius, kai į bagažinę kraunama kuprinė; kuri šluostosi akis prijuostės raukinukais, uostydama išmetamąsias tolstančios mašinos dujas; kuri graudžiai nusigręžia ir užrakina duris, išplauna vos kelis indus kriauklėje, o tyla kambaryje slegia lyg užgriuvusios lubos. Daug labiau negu išvykimas mane ėmė siaubas nuo minties, kad būsiu palikta. Kiek sykių taip pasielgiau su tavim, apkroviau tave per atsisveikinimo vakarienę prancūziškojo batono trupiniais ir nušvilpiau į laukiantį taksi. Tikriausiai niekada nesu tavęs atsiprašiusi, kad priverčiau ištverti šitiek mažų nuolatinio palikimo mirčių, kad pasmerkiau tave visai pateisinamą apleistumo jausmą parodyti vien retsykiais susibarus.

Franklinai, aš nežmoniškai bijojau turėti vaikų . Prieš pastojant mano suvokimas apie vaikų auklėjimą – kaip prieš miegą reikia skaityti pasakas apie traukinių vagonus su šypsenomis ir kimšti košę į vėpsančią burnytę – atrodė lyg svetimų žmonių nuotraukos. Siaubingai bijojau akistatos su, galimas daiktas, uždara, ledine prigimtimi, savo pačios savanaudiškumo ir dosnumo stokos, tirštų lyg degutas savo pačios apmaudo galių. Kad ir kaip nekantravau „atversti naują lapą“, mane ėmė kraupas, kad galiu beviltiškai įklimpti kito žmogaus istorijoje. Ir manau, šita baimė mane ir palenkė, kaip skardis pavilioja nušokti. Galiausiai mane patraukė tai, kad užduotis atrodė tokia neįveikiama ir tokia nepatraukli.