Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

9 VAL. VAKARO (NAMIE)

Padavėja mane pakentė, bet Bagel Café uždarė. O spausdintas laiškas galbūt neasmeniškas, bet jį skaityti lengviau. Tiesą sakant, aš net jaudinuosi, kad visą tą ranka rašytą gabalą skaitei probėgšmais, užbėgdamas į priekį. Jaudinuosi, kad vos pastebėjęs viršuje parašytą „Čatamas“ apie nieką daugiau nebeįstengei galvoti ir kad bent sykį tau nusispjaut į mano jausmus JAV atžvilgiu. Čatamas . Aš važinėju į Čatamą ?

Važinėju. Važiuoju kiekviena proga. Laimė, šios dvisavaitinės kelionės į Klaverako jaunimo pataisos namus taikomos į tokį siaurą lankymo valandų langelį, kad neturiu galimybės važiuoti valanda vėliau ar kitą dieną. Išvažiuoju lygiai pusę dvyliktos, nes šiandien pirmasis mėnesio šeštadienis, ir turiu atvykti tiksliai po antrosios pietų pamainos antrą valandą. Neleidžiu sau svarstyti, koks siaubas mane ima jį matant, ar, kas sunkiau įsivaizduojama, laukti susitikimo. Važiuoju, ir tiek.

Tu priblokštas. O veltui. Jis ir mano sūnus, o motinai dera lankyti savo vaiką kalėjime. Kaip motina, esu baisiai nevykusi, bet visada laikiausi taisyklių. Tai paaiškėjo teisme – civiliniame ieškinyje. Pasibaisėjau, kokia šaunuolė atrodžiau ant popieriaus. Vinsas Mansinis, Merės advokatas, teisme mane apkaltino taip uoliai lankius sūnų areštinėje vien dėl to, kad nujaučiau, jog būsiu paduota į teismą už motinos aplaidumą. Aš tik vaidinau, sakė jis, norėjau pasirodyti. Žinoma, jurisprudencijoje niekada nėra vietos subtilybėms. Mansinis iš dalies teisus. Tose viešnagėse galbūt iš tikrųjų būta vaidybos elemento. Bet lankau jį ir tada, kai niekas nemato, nes jei mėginu įrodyti, jog esu gera motina, tai įrodinėju, kad ir kaip būtų nyku, lyg tyčia pati sau.

Net Kevinas nustebo, kad taip stropiai pasirodau, bet tai visai nereiškia, bent iš pradžių, jog apsidžiaugė. 1999 metais, būdamas šešiolikos, jis dar buvo tokio amžiaus, kai pasirodyti su mama buvo gėda: kaip graudžiai tokios tiesos apie paauglius tveria net tikrai suaugusių žmonių rūpesčiuose. O per tuos pirmus kelis apsilankymus vien pasirodžiusi jam reiškiau priekaištą, tad man nespėjus ištarti nė žodžio jis supykdavo. Atrodė nelogiška, kad tai jis pyksta ant manęs .

Bet panašiai ne sykį esu pastebėjusi: kai manęs perėjoje vos nepartrenkia mašina, vairuotojas įniršta – šaukia, mosikuoja, keikiasi – ant manęs, nors jis ką tik vos manęs nesuvažinėjo ir aš neabejotinai turėjau pirmumo teisę. Tokia dinamika ypač būdinga vairuotojams vyrams, kurie, regis, kuo labiau būna prasikaltę, tuo labiau siunta. Manau, emocinė logika, jei ją galima taip pavadinti, yra tranzityvi: dėl tavęs jaučiuosi blogai; blogai jausdamasis, pykstu, ergo , tu mane pykdai. Jei tuomet būčiau pajėgusi pastverti pirmąją tokio įrodymo dalį, galbūt Kevino elgesyje, kai jis bemat užsiraukia, būčiau įžvelgusi vilties kibirkštėlę. Bet tuo metu jo įsiūtis mane tiesiog glumino. Atrodė taip neteisinga. Moterys labiau linkusios susigėsti, ir ne tik vairuodamos. Tad aš kaltinau save, ir jis kaltino mane. Jaučiausi visų užsipulta.

Todėl, kai tik jis buvo įkalintas, mes iš tikrųjų nesikalbėdavome. Vos atsidūrusi priešais jį, suglebdavau. Jis išsiurbdavo iš manęs jėgas, kurių būtų pakakę bent apsiverkti, bet tai vis tiek nebūtų buvę labai produktyvu. Po penkių minučių kimiu balsu galbūt paklausdavau jo, kaip maistas. Jis žiopsodavo į mane, netikėdamas savo akimis, lyg tokiomis aplinkybėmis klausimas būtų toks idiotiškas, koks iš tikrųjų ir buvo. Arba paklausdavau: „Ar čia gerai su tavim elgiamasi?“, nors nė nežinojau, ką tai reiškia, ar bent norėčiau , kad prižiūrėtojai su juo „gerai elgtųsi“. Jis suveblendavo, kad: žinoma, kas vakarą pabučiuoja prieš miegą . Netrukus pro forma mamytės klausimai baigėsi, ir, manau, abu pajutome palengvėjimą.

Man nusikratyti ištikimos motinos, kuri tik rūpinasi, ar sūnelis valgo daržoves, pozos ilgai netruko, o dėl Kevino nepalaužiamos nepasiekiamo sociopato pozos mudu vis dar grumiamės. Matai, mano motinos, kuri, nieko nepaisydama, nepalieka savo sūnaus, vaidmuo iš esmės buvo menkinantis – jis bukas, neracionalus, aklas ir seilėtas, todėl su džiaugsmu jo nusikračiau, o Kevinas iš savo klišės semiasi per daug tvirtybės, kad tyliai ją nusimestų. Jis vis dar, regis, spiriasi man pademonstruoti, kad mano namuose gal ir buvo valdinys, kuris privalo suvalgyti viską, kas lėkštėje, bet dabar esąs įžymybė, pakliuvusi ant Newsweek viršelio, kurio frikatyvinis vardas Kevinas Kačiadurianas – arba KK geltonojoje spaudoje kaip Kenetas Kaunda iš Zambijos – smerkiamai nucaksėjo kiekvienos didesnės televizijos žinių vedėjo liežuviu. Jis net prisidėjo prie nacionalinio plano, jo dėka vėl pasigirdo balsų, reikalaujančių įvesti fizines bausmes, skirti mirties nuosprendžius nepilnamečiams ir įdiegti tėvų kontrolės programas televizoriuose. Cypėje, pranešė jis man, jis nesąs menkas chuliganėlis, o įžymus pabaisa, kuriuo mažiau pasiekę nepilnamečiai nusikaltėliai žavisi.

Sykį tuomet, iš pradžių (kai jis pasidarė kalbesnis), paklausiau jo: „Ką jie apie tave mano, kiti berniukai? Ar jie… jie nepritaria? Tam, ką tu padarei?“ Neišdrįsau paklausti tiesiau – ar tau kiša kojas koridoriuose, ar spjaudo į sriubą? Matai, iš pradžių dvejojau, nedrįsdavau. Jis mane baugino, fiziškai baugino, ir aš beviltiškai stengiausi jo nekurstyti. Žinoma, netoliese būdavo kalėjimo prižiūrėtojų, bet juk ir jo gimnazijoje buvo apsaugininkų, Gladstoune – policija, ir kas iš to? Daugiau niekada nebesijaučiu saugoma.

Kevinas prunkštelėjo, tas kimus, bedžiaugsmis juokas, prasiveržęs pro nosį. Ir atsakė maždaug: „Gal tu juokauji? Eina šikt, jie mane dievina, mamuliuk . Šitoje skylėje nėra nė vieno mažvaikio, kuris savo bendraamžių grupėje nebūtų nuskynęs bent penkiasdešimties šūdžių – svajonėse. Aš vienintelis turėjau smarvės tai padaryti iš tikrųjų.“ Kai tik Kevinas ima kalbėti apie ką nors „iš tikrųjų“, visada rėžia su tokiu pat tvirtumu, su kokiu fundamentalistai šneka apie rojų ir pragarą. Lyg mėgintų pats save kaip nors įkalbėti.

Žinoma, remiantis vien paties Kevino liudijimu, jis toli gražu nebuvo atstumtasis, jis tapo tiesiog mitine figūra banditėliams, kurie tik vogė mašinas ar peiliais smaigstė narkotikų prekybos konkurentus. Bet pamažu nusprendžiau, kad jis tikriausiai kadaise buvo įgijęs šiokio tokio prestižo, nes kaip tik šiandien aptakiai kaip visada užsiminė, kad pagarba ėmusi slūgti.

Jis tarė: „Klausyk, eina šikt, kaip mane užkniso pasakoti tą pačią sušiktą istoriją…“ – iš to supratau, kad tikriausiai atvirkščiai – kitiems kaliniams bus pabodę jos klausytis. Daugiau kaip pusantrų metų paaugliams – labai ilgas laikas, ir Kevinas jau nebe naujiena. Be to, jis jau suaugo tiek, kad suprastų, jog „nusikaltėlis“, kaip sakoma policijos serialuose, ir statistinis laikraščių skaitytojas, be kitų dalykų, skiriasi tuo, kad stebėtojai iš šalies turi prabangą būti „užknisti tos pačios sušiktos istorijos“ ir gali netrukdomi domėtis kitkuo. O nusikaltėliams lieka tikriausiai tironiška tos pačios nuzulintos giesmelės vergija. Kevinas visą likusį gyvenimą turės lipti laiptais į Gladstouno gimnazijos aerobikos treniruoklių nišą.

Tad jam apmaudu, ir suprantu, kad jam jau nusibodo savo paties žiaurumas ar kad jis pavydi kitiems galimybės jį pamiršti. Šiandien jis toliau skundėsi kažkokiu „cypliu“ Klaverako naujoku, kuriam tik trylika metų. Įdomumo dėlei Kevinas pridūrė: „Jo pimpalas – kaip Tootsie irisas. Tas mažiukas, žinai?“ Jis pakrutino mažąjį pirštelį. „Po tris už ketvirtuką.“ Kevinas pasimėgaudamas papasakojo, kokia šlove puikuojasi berniukas: pagyvenusi pora iš gretimo buto pasiskundė, kad jis per garsiai leidžia Monkees kompaktinę plokštelę trečią ryto. Kitą savaitgalį poros dukra aptiko savo tėvus lovoje, perskrostus nuo tarpukojo iki gerklės.