Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Здесь есть возможность читать онлайн «Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: family, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Pasikalbėkime apie Keviną: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Pasikalbėkime apie Keviną»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Talentinga žurnalistė ir rašytoja Lionel Shriver (Lajonelė Šraiver) knygoje drąsiai ir be sentimentų atsigręžia į vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykius ir atvirai kalba apie tai, ko daug moterų nedrįsta garsiai pasakyti: apie baimę tapti motina ir nuogąstavimus, kad gimusiam vaikui nesugebės duoti tiek meilės, kiek jam reikia. Įtaigi, jautri moters, sunkiai mezgančios santykį su savo vaiku, išpažintis intriguoja ir skatina susimąstyti apie santuoką, šeimą, motinystę, karjerą bei meilės ir nemeilės kainą.

Pasikalbėkime apie Keviną — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Pasikalbėkime apie Keviną», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Kaip baisu, – atsakiau. – Negaliu patikėti, kad šiais laikais kas nors dar klausosi Monkees .

Užsitarnavau šykštų prunkštelėjimą. Toliau jis papasakojo, kad vidurių policija taip ir nerado, o šią detalę pasičiupo žiniasklaida, nė neminint iškart susikūrusio berniuko gerbėjų klubo Klaverake.

– Koks apdairus tavo draugas, – pasakiau. – Dingę viduriai – juk tu mane mokei, kad norint būti pastebėtam šiame versle reikia pridėti iškalbingą smulkmeną?

Galbūt tu baisiesi, Franklinai, bet kad šitiek su juo pasistūmėčiau, man prireikė beveik dvejų metų, ir mūsų juodi, lediniai plepalai atstoja pažangą. Bet Kevinui mano narsa dar vis tiek nejauki. Aš uzurpuoju jo žodžius. Ir jis ima pavydėti.

– Nemanau, kad jis toks protingas, – atsainiai tarė Kevinas. – Jis tikriausiai tiesiog pasižiūrėjo į žarnas ir pagalvojo: Jėga! Nemokamos dešrelės!

Kevinas paslapčia dirstelėjo į mane. Mano abejingumas jį aiškiai nuvylė.

– Visi čia galvoja, kad tas pyplys toks kietas, – toliau kalbėjo Kevinas. – Visi tik ir šneka: „Biče, jeigu pasileisi kokius nors „Muzikos garsus“, tai niekas nesiskųs, kad per daug triukšmyji , – jis jau gana vykusiai pamėgdžioja afroamerikiečių tarmę, o kartais ji prasiskverbia ir į jo paties kalbą. – Bet aš nesusižavėjau. Jis tik mažius. Per mažas, kad suprastų, ką daro.

– O tu ne? – įgėliau.

Kevinas sukryžiavo rankas, atrodė patenkintas; aš vėl vaidinu Motiną.

– Aš puikiai supratau, ką darau, – jis parimo ant alkūnių. – Ir vėl padaryčiau .

– Žinoma, – teisuoliškai atsakiau, rodydama belangę patalpą, kurios sienos buvo išmuštos cinoberio ir salotine spalva; nė neįsivaizduoju, kodėl kalėjimai dažomi kaip laidoje vaikams Romper Room . – Tau čia puikiai klostosi.

– Tiesiog iš vienos šiknaskylės persikrausčiau kiton, – jis pamojo dešine ranka, ištiesęs du pirštus, ir supratau, kad pradėjo rūkyti. – Kuo puikiausiai susiklostė.

Tema baigta kaip visada. Bet vis tiek atkreipiau dėmesį į tai, kad mūsų sūnus nusiminė, jog tas trylikametis parveniu užtemdė jo šlovę Klaverake. Regis, mudu be reikalo jaudinomės, kad jam stinga ambicijų.

Maniau neaprašyti, kaip šiandien su juo išsiskyriau. Bet gali būti, jog kaip tik labiausiai reikia papasakoti tai, ką norėčiau nuo tavęs nuslėpti.

Prižiūrėtojas apgamais lyg purvu aptaškytu veidu paskelbė, kad laikas baigėsi; bent sykį mudu ištvėrėme visą valandą, didžiąją jos dalį nespoksodami į laikrodį. Sėdėjome priešingose stalo pusėse, ir jau ketinau sumurmėti ką nors tylai užpildyti, pavyzdžiui: „Pasimatysim po dviejų savaičių“, ir supratau, kad Kevinas dėbso tiesiai į mane, o ligi tol visada žiūrėdavo šnairai. Nuo to sutrikau, nepratariau nė žodžio ir pagalvojau, kažin kodėl apskritai kada nors norėjau, kad jis pažiūrėtų man į akis.

Kai baigiau negrabiai vilktis paltą, jis tarė:

– Galbūt šitais savo šaunuoliškais apsilankymais gali apgauti kaimynus, prižiūrėtojus, Jėzų ir trenktą savo mamą, bet manęs neapgausi. Jei nori gauti medalį, važinėk čia ir toliau. Bet nevargink savo sėdynės dėl manęs, – o tada pridūrė: – Nes aš tavęs nekenčiu.

Žinau, kad vaikai nuolat taip sako, apimti ožių: Aš tavęs nekenčiu, aš tavęs nekenčiu! , net prisimerkę ir ašarodami. Bet Kevinui jau beveik aštuoniolika ir kalbėjo jis ramiai.

Nujaučiau, ką derėtų atsakyti: Na, liaukis, juk iš tikrųjų taip negalvoji , bet žinojau – galvoja. Arba: Aš vis tiek tave myliu, ponaiti, nori nenori . Bet sukirbėjo mintis, jog kaip tik kartodama tokį iš anksto parašytą tekstą aš ir atsidūriau ryškiaspalviame per daug prikaitintame kambaryje, dvokiančiame kaip autobuso tualetas, šią malonią, neįprastai ramią gruodžio popietę. Todėl tuo pačiu informuojamuoju tonu atsakiau:

– Dažnai ir aš tavęs nekenčiu, Kevinai, – ir apsisukau ant kulno.

Tad supranti, kodėl man reikėjo kavos nuotaikai pakelti. Šitaip stengiausi nepasukti į barą.

Važiuodama namo, mąsčiau: nors ir kaip norėčiau atsižadėti šalies, kurios piliečiai, kai jiems leidžiama „daryti iš esmės ką tik nori“, ima skrosti senukus, buvo visiškai logiška ištekėti už kito amerikiečio. Labiau negu kitoms moterims užsieniečiai man turėjo būti nusibodę, nes jų egzotiką permačiau iki pat tuščios vietos, kokia jie yra vieni kitiems. Be to, sulaukusi trisdešimt trejų, buvau pailsusi, kamuojama susikaupusio nuovargio, kai visą dieną stovi ir tik atsisėdusi jį pastebi. Amžinai pati būdavau užsienietė, karštligiškai ieškanti turisto žodynėlyje, kaip itališkai pasakyti „duonos krepšelis“. Net Anglijoje reikėjo nepamiršti sakyti „grindinys“ vietoj „šaligatvis“. Suvokdama, kad esu šiokia tokia ambasadorė, kasdien paneigdavau krūvą piktų išankstinių nuostatų, stengdavausi nebūti arogantiška, įkyri, pretenzinga, nešvanki ar triukšminga viešumoje.

Bet net jei nusavinau visą planetą lyg savo kiemą, kaip tik toks įžūlumas mane darė beviltiška amerikiete, kartu su nežinia iš kur ištraukta mintimi, kad galėčiau pavirsti atogrąžų internacionalistų hibridu, kilusiu iš siaubingai konkretaus Rasino Viskonsino valstijoje. Net atsainumas, su kuriuo palikau gimtąją šalį, klasiškai dera mūsų landiems, neramiems, agresyviems tautiečiams, kurie visi (išskyrus tave) kuo ramiausiai mano, kad Amerika amžina. Europiečiai geriau susivokia. Jie žino, kokia istorija gyva, kokia vienalaikė, kokia godi, ir dažnai skubinasi namo puoselėti savo užžėlusių daržų, kad įsitikintų, jog, pavyzdžiui, Danija tebėra kur buvusi. Bet tiems, kam „invazija“ asocijuojasi vien tik su kosmosu, mūsų šalis atrodo neįveikiama uola, kuri mūsų sugrįžtant lauks neribotą laiką. Net aš ne sykį aiškinau užsieniečiams savo klajones, į kurias neva leidausi dėl to, kad „JAV jaučiuosi nereikalinga“.

Gėda, kad gyvenimo palydovą renkamės pagal tai, kokias televizijos laidas jis žiūrėjo vaikystėje, bet iš dalies aš pasielgiau kaip tik taip. Norėjau kokį perkarusį intelektualų žmogelį pavadinti Barniu Faifu, nesileisdama į kamuojamus paaiškinimus, kad Barnis – šilto, mažai eksportuoto serialo The Andy Griffith Show veikėjas; nemokša šerifo pavaduotojas, nuolat per savo kvailą galvą papuolantis į bėdą. Norėjau paniūniuoti The Honeymooners muzikėlę, kad tu pritartum: „Kaip tai miela!“ Ir norėjau, kad galėčiau pasakyti: „Metimas iš kairės“, ir nesigraužti, jog užsienyje beisbolo metaforos gali likti nesuprastos. Norėjau liautis apsimetinėti, kad esu kultūrinė išsigimėlė be savų papročių, turėti namus, kuriuose būtų savos taisyklės apavo klausimu, o svečiai privalėtų jų laikytis. Tu man grąžinai namų sampratą.

Kaip tik namus iš manęs atėmė Kevinas. Dabar kaimynai su manim elgiasi taip pat įtariai kaip su nelegaliais imigrantais. Jiems stinga žodžių, jie kalba su manim perdėtai raiškiai, kaip su moterimi, kuriai anglų kalba nėra gimtoji. O nuo tada, kai buvau ištremta į šią retenybių kategoriją, kai tapau vieno iš tų „Kolumbaino berniukų“ motina, ir pačiai man stinga žodžių, nemoku išversti savo nežemiškų minčių į išpardavimo du už vieno kainą ir automobilių stovėjimo aikštelės čekių kalbą. Kevinas vėl pavertė mane užsieniete savo šalyje. Ir galbūt šitaip galima paaiškinti, kodėl kas antrą šeštadienį jį lankau, nes tik Klaverako pataisos namuose man nereikia versti savo svetimos šnektos į priemiesčių kasdienybės kalbą. Tik Klaverako pataisos namuose galime daryti aliuzijas be paaiškinimų, galime laikyti suprantama bendrą kultūrinę praeitį.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Pasikalbėkime apie Keviną»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Pasikalbėkime apie Keviną» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Pasikalbėkime apie Keviną»

Обсуждение, отзывы о книге «Pasikalbėkime apie Keviną» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x