Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Bet pati didžiausia staigmena buvo tai, kad ištekėjau už amerikiečio . Ir ne šiaip kokio amerikiečio, žmogaus, kuris lyg tarp kitko yra amerikietis. Ne, tu buvai amerikietis ne vien iš prigimties, bet ir sąmoningai. Tiesą sakant, tu buvai patriotas. Tokio dar nebuvau sutikusi. Stuobrių – taip. Aklų, pasaulio neregėjusių neišmanėlių, kuriems atrodė, kad JAV – tai visas pasaulis, tad ką nors sakyti prieš šią šalį jiems reiškė smerkti pačią visatą arba orą. O tu buvai aplankęs kelias vietas – Meksiką, sykį tragiškai nukeliavai į Italiją su moterimi, kuri, be daugybės kitų dalykų, buvo alergiška ir pomidorams – ir nusprendei, kad tavo kraštas tau patinka. Ne, kad tu myli savo kraštą, jo sklandumą ir taupumą, jo praktiškumą, jo atviras, nepretenzingas tarmes ir nuolat pabrėžiamą sąžiningumą. Aš sakyčiau – ir sakiau – kad tu pamilai archajiškas Jungtines Valstijas, arba Ameriką, seniai likusią praeityje, arba apskritai niekada nebūtą; kad tu pamilai idėją. O tu sakytum – ir sakei – kad Amerika iš dalies ir yra idėja, o apie daugumą kitų šalių to nepasakysi, nes dažniausiai jos – tik praeities kratiniai ir kontūrai žemėlapyje. O ta idėja buvo puiki, graži, sakei tu ir pabrėždavai – o man teko sutikti – kad tauta, kuri visų labiausiai stengiasi išsaugoti savo piliečiams galimybę daryti iš esmės ką tik nori, yra kaip tik ta, kuri turėtų patraukti tokius žmones kaip aš. Bet taip neišėjo, prieštaraudavau aš, o tu atremdavai, išėjo geriau negu bet kur kitur, na ir prasidėdavo.

Tiesa, pamažu atvėsau. Bet vis tiek norėčiau tau padėkoti už tai, kad supažindinai mane su mano pačios šalimi. Juk šitaip ir susipažinome. AWAP nusprendėme įdėti reklamas į Mother Jones ir Rolling Stone žurnalą, o kai nemokėjau tiksliai paaiškinti, kokių nuotraukų noriu, Young & Rubicam agentūra atsiuntė tave. Tu išdygai mano kontoroje su flaneliniais marškiniais ir dulkėtais džinsais, gundantis akiplėša. Aš taip stengiausi elgtis profesionaliai, nes tavo pečiai mane blaškė. Galvojau, gal Prancūzija. Ronos slėnis. O tuomet ėmiau jaudintis dėl išlaidų – nusiųsti tave ten, įkurdinti. Tu nusijuokei. Nekvailiokit, numojai ranka. Galiu surasti Ronos slėnį Pensilvanijoje. Kaip tarei, taip ir padarei.

Lig tol JAV man atrodė vieta, kurią aš palieku. Kai tu įžūliai pakvietei mane į pasimatymą – verslininkę, su kuria tave siejo darbo santykiai, – įkalbėjai mane pripažinti, kad jei būčiau gimusi kur nors kitur, Jungtinės Valstijos tikriausiai būtų pirmoji vieta, kur mano klajonės mane atvestų: kad ir ką apie jas galvočiau, ši valstybė diktuoja madas ir nustato toną, čia kuriami filmai, parduodama kokakola, o „Žvaigždžių karai“ gabenami net į Javą; veiksmo sūkurys, šalis, su kuria privalai užmegzti santykius, net jei jie bus priešiški; šalis, kuri reikalauja būti jei ne priimta, tai bent jau atstumta – tik ne pamiršta. Šalis, kuri visoms kitoms drasko akis, kuri aplanko tave , nori ar nenori, beveik bet kuriame planetos kampelyje. Gerai, gerai, priešinausi. Gerai . Aplankysiu.

Ir aplankiau. Prisimeni, kaip nuolat stebėdavaisi tomis pirmomis dienomis? Kad niekada nesu mačiusi beisbolo rungtynių. Nesu buvusi Jeloustoune. Ar prie Didžiojo Kanjono. Vaipiausi iš jų, bet niekada nebuvau valgiusi karšto obuolių pyragėlio iš McDonald’s . (Prisipažįstu: jis buvo skanus.) Kada nors, pasakei tu, McDonald’s nebeliks. Vien dėl to, kad jų visur pilna, nereikia manyti, kad karšti obuolių pyragėliai neskanūs ar kad nesi privilegijuota, gyvendama laikais, kai gali jų nusipirkti už devyniasdešimt devynis centus. Tai buvo viena mėgstamiausių tavo temų: kad gausa, pasikartojimas, populiarumas nebūtinai menkina vertę ir kad vien per laiką visi tie dalykai pasidaro reti. Tu nuolat džiaugdavaisi esamuoju laiku ir geriau už bet kurį mano pažįstamą suvokdavai, kad kiekviena sudedamoji jo dalis laikina.

Taip tu žiūrėjai ir į savo kraštą: kad jis ne amžinas. Kad tai, žinoma, imperija, nors čia nesą ko gėdytis. Istoriją sudaro imperijos, o JAV visas kada nors pasaulyje viešpatavusias imperijas toli pralenkia didybe, turtais ir sąžiningumu. Ji neišvengiamai žlugs. Visos imperijos žlunga. Bet mums pasisekė, sakei tu. Mes dalyvaujame nuostabiausiame socialiniame eksperimente, koks tik kada nors buvęs surengtas. Žinoma, jis netobulas, pridurdavai tu taip pat skubiai kaip aš, prieš gimstant Kevinui, tarstelėdavau, jog kai kurie vaikai, aišku, „turi problemų“. Bet tu sakei, kad jei prie tavo gyvos galvos JAV žlugs ar nusilps, sugrius jos ekonomika, ją užkariaus agresoriai ar ji suges iš vidaus ir virs kokia nors baisybe, tu raudosi.

Tikiu, kad ir raudotum. Bet kartais tomis dienomis, kai tu tąsydavai mane į Smitsoną, versdavai paeiliui išvardyti prezidentus, tikrindavai, ar išmokau Heimarketo riaušių priežastis, galvodavau, kad iš tikrųjų nesilankau šalyje. Lankiausi tavo šalyje. Tokioje, kokią tu susikūrei, kaip vaikas susirenčia rąstų trobelę iš ledinukų pagaliukų. Tavoji kopija tikrai buvo labai miela. Net dabar, išgirdusi Konstitucijos preambulės nuotrupas: Mes, JAV žmonės… net pašiurpstu. Nes girdžiu tavo balsą. Nepriklausomybės deklaracija, Mums šios tiesos – tavo balsas.

Ironija. Mąsčiau apie tave ir ironiją. Tu visada pasišiaušdavai, kai mano draugai iš Europos įsidrąsinę pareikšdavo, kad mūsų tautiečiai „neturi ironijos jausmo“. Tačiau (ironiškai) dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje ironija JAV buvo labai svarbi, net skausmingai. Man nuo jos net bloga darėsi, nors to nesuvokiau, kol nesutikau tavęs. Devintojo dešimtmečio pradžioje viskas pasidarė „retro“, atsirado pašaipi povandeninė srovė, atsiribojimas nuo visų tų šeštojo dešimtmečio valgyklų su chromuotomis kėdėmis ir milžiniškomis sasafrų šaknų alaus plūdėmis. Ironija reiškia turėti ir neturėti tuo pačiu metu. Ironijai reikalingas atsainus baksnojimas piršteliu, atsižadėjimas. Turėjome draugų, kurių butai buvo apversti sardonišku kiču – mažomis juodaodėmis lėlėmis, įrėmintomis trečiojo dešimtmečio Kellogg’s kukurūzų dribsnių reklamomis („Žiū, kaip tuštėja dubenėliai!“) – jie neturėjo nieko, kas nebūtų pokštas.

Tu taip gyventi nenorėjai. Ak, „neturėti ironijos jausmo“ neva reiškė nežinoti, kas tai yra – būti bukam – neturėti humoro jausmo. O tu žinojai, kas tai yra. Tu nusijuokei iš to kaltinės geležies juodo žokėjaus, laikančio lempą, kurį Belmontas įtaisė ant židinio atbrailos, iš mandagumo. Pokštą tu supratai. Tiesiog tau jis nepasirodė labai juokingas, o savo gyvenime tu norėjai daiktų, kurie būtų iš tikrųjų gražūs, o ne vien skirti pasijuokti. Tu buvai toks protingas žmogus, nuoširdus sąmoningai, o ne vien iš prigimties, amerikietis iš asmeninio apsisprendimo ir mielai priimdavai visa, kas iš to buvo gera. Ar galima naivuoliu vadinti tą, kuris naivus tyčia? Tu eidavai iškylauti. Atostogaudavai tradiciškai, lankydamas nacionalinius paminklus. Visa beklause gerkle plėšdavai „Virš laisvųjų šalies!“ per Mets rungtynes ir niekada nesišaipydavai. Jungtinės Valstijos, sakydavai tu, buvo egzistencinė naujovė. Tai šalis, kuri klesti beprecedentiškai, kur beveik visi gauna sočiai pavalgyti; šalis, kuri visomis jėgomis siekia teisingumo ir kurioje esama beveik bet kokių pramogų ir sporto, visų religijų, tautybių, profesijų ir politinių pažiūrų, su laukinių kraštovaizdžių, floros, faunos ir orų lobiais. Jei neįmanoma gražiai, turtingai, didingai gyventi šioje šalyje, su gražuole žmona ir sveiku augančiu sūneliu, tuomet tai neįmanoma niekur. Ir net dabar man atrodo, kad galbūt buvai teisus. Bet galbūt tai neįmanoma niekur.