Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Eva

2000 M. GRUODŽIO 8 D.

Mielas Franklinai ,

kelionių agentūroje aš paprastai savo noru pasisiūlau likti ilgiau ir užbaigti dienos darbus, bet dauguma Kalėdų skrydžių jau užsakyti, ir šiandien popietę mes visi buvome „šventiškai“ paskatinti išeiti anksčiau, nes penktadienis. Pradėti dar vieną niūrų maratoną šiame butuke vos penktą valandą po pietų – man beveik isterija.

Rymodama prieš televizorių, knebinėdama vištieną, įrašinėdama lengviausius Times kryžiažodžio atsakymus, dažnai patiriu įkyrų jausmą, kad kažko laukiu. Neturiu galvoje to klasikinio atvejo, kai laukiama, kada prasidės gyvenimas, kaip koks mulkis prie starto linijos, neišgirdęs šūvio. Ne, laukiu kažko konkretaus – beldimo į duris, ir kartais tas jausmas pasidaro net labai stiprus. Šįvakar jis užgriuvo visa jėga. Pakreipusi ausį, kažkur širdyje, visą vakarą, kiekvieną vakarą, laukiu, kada tu grįši namo.

Šitaip neišvengiamai nukeliaujame į tą lemtingąjį 1982-ųjų gegužės vakarą, kai mano lūkestis, kad bet kurią akimirką gali įeiti į virtuvę, nebuvo toks nepagrįstas. Tu ieškojai vietos Ford reklamai kažkur Naujojo Džersio pietų pušynuose ir turėjai grįžti namo apie septintą vakaro. Aš buvau neseniai parskridusi po mėnesio kelionės, atnaujinant medžiagą Greece on a Wing and a Prayer , o nesulaukusi tavęs aštuntą valandą, prisiminiau, kad ir mano lėktuvas vėlavo šešias valandas, dėl to sugriuvo tavo planai pasigriebti mane JFK oro uoste ir nusivežti į Union Square Café .

Tačiau devintą valandą ėmiau nerimauti, be to, išalkau. Susimąsčiusi kramsnojau gabalą pistacijų chalvos iš Atėnų. Apimta etninio įkarščio, iškepiau skardą moussaka ir taip ketinau tau įrodyti: jei baklažanai suklostyti ant maltos ėrienos ir dosniai apibarstyti cinamonu, tu juos vis dėlto mėgsti.

Pusę dešimtos kreminis padažas ant viršaus ėmė ruduoti, o pakraščiai apskrudo, nors primažinau orkaitės kaitrą iki 250 laipsnių. Ištraukiau skardą. Vos tverdama tarp pykčio ir siaubo, leidau sau pasiautėti, trenkiau stalčių, ieškodama aliuminio folijos, murmėjau, kad priskrudinau šitiek baklažanų, o dabar jie visi virsta didele, sudžiūvusia, apanglėjusia koše ! Ištraukiau iš šaldytuvo graikiškas salotas ir įniršusi išėmiau calamata alyvuogių kauliukus, bet paskui palikau jas vysti ant stalo, ir pusiausvyra pasikeitė. Nebeįstengiau pykti. Tiesiog krausčiausi iš galvos. Patikrinau, ar abu telefonai įjungti. Pažiūrėjau, ar veikia liftas, nors juk visada galėtum užlipti laiptais. Po dešimties minučių vėl patikrinau telefonus.

Štai dėl ko žmonės rūko, pagalvojau.

Kai maždaug po dešimtos dvidešimt telefonas vis dėlto suskambo, net pašokau. Išgirdus motinos balsą, širdis apmirė. Striukai pasakiau jai, kad tu vėluoji daugiau kaip tris valandas ir negerai užimti telefoną. Ji mane užjautė, o mano motinai taip nutikdavo retai, kita vertus, mano gyvenimą ji priėmė kaip vieną ilgą priekaištą, lyg vienintelė priežastis, dėl kurios belsčiausi į dar vieną šalį, būtų besti pirštu į tai, kad ji dar vieną dieną neišėjo iš savo verandos. Reikėjo nepamiršti, kad ji patyrė lygiai tą patį, būdama dvidešimt trejų, ir ne kelias valandas, o savaičių savaites, kol pro laukujų durų plyšelį įpleveno plonas vokas iš Karo departamento. O aš kalbėjau žiauriai ir nemandagiai, tada mečiau ragelį.

Be dvidešimt vienuolika. Pietų Naujajame Džersyje jokių pavojų nėra – vien medžiai ir ūkiai, ne kaip Niuarke. Bet mašinos – lyg nutaikytos raketos, o vairuotojai tokie kvaili, kad net tampa žudikais. Kodėl tu neskambini?

Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, todėl negaliu pykti. Ir suprantu, kad toks nuotykis visiškai įprastas: tavo vyras, tavo žmona, tavo vaikas vėlinasi, siaubingai vėlinasi, o paskui vis dėlto grįžta namo ir viską paaiškina. Dažniausiai tokie susidūrimai su paraleline visata, kurioje jie negrįžta – kurioje esama paaiškinimo, bet jis visą gyvenimą padalija į prieš ir po, – pranyksta be pėdsako. Valandos, ištįsusios į dešimtmečius, staiga susiskleidžia lyg vėduoklė. Tad nors sūrus siaubo skonis dantenose atrodė pažįstamas, niekaip neprisiminiau konkretaus atvejo, kad būčiau taip pat žingsniais matavusi mūsų loftą kataklizmų užlietomis mintimis: aneurizma, įsiutęs pašto darbuotojas su automatu Burger King .

Vienuoliktą valandą pradėjau daryti įžadus.

Išmaukiau taurę sauvignon blanc , skonis kaip agurkų marinato. Štai koks vyno skonis be tavęs. Moussaka , sausas, negyvas luitas: maistas be tavęs. Mūsų loftas, gausiai išpuoštas tarptautiniu grobiu – krepšiais ir drožiniais, staiga tapo panašus į užverstą, kiču pradvisusią importo išparduotuvę: tai mūsų namai be tavęs. Daiktai niekada neatrodė tokie sustingę, tokie atgrasiai nepakankami. Iš manęs tyčiojosi tavo palikti daiktai: ant kabliuko suglebusi šokdynė; purvinos kojinės, pastirusios, subliūškusios tavo keturiasdešimt penkto dydžio pėdų karikatūros.

Ak, Franklinai, žinoma, supratau, kad vaikas neatstos vyro, nes mačiau, kaip mano brolis linko po našta būti „mažuoju namų šeimininku“; mačiau, kaip jis kamavosi, kad mama nuolat tyrinėja jo veidą, ieškodama panašumo su ta belaike nuotrauka ant židinio atbrailos. Taip neteisinga. Džailsas tėvo nė neprisiminė, nes šis žuvo, kai jam buvo treji, ir iš gyvo tėčio, kuriam ant kaklaraiščio varvėdavo sriuba, seniai virto aukštu, tamsiu paveikslu, kiūtančiu virš židinio su švarutėle aviacijos dalinio uniforma, nepriekaištinga emblema visko, kuo berniukas nebuvo. Džailsas ligi šiol laikosi baugščiai. Kai 1999 metų pavasarį jis prisivertė aplankyti mane ir nebuvo ką pasakyti ar padaryti, jis net iškaito nuo bežadžio apmaudo, nes aš jam prikėliau tą patį nevisavertiškumo jausmą, kuris persmelkė jo vaikystę. Jis dar labiau piktinosi visuomenės dėmesiu, atsispindėjusiu nuo mūsų sūnaus. Kevinas ir Ketvirtadienis iškrapštė jį iš triušio landos, ir už tokį apnuoginimą jis ant manęs tūžta. Vienintelis jo troškimas – būti nepastebimam, nes bet koks nagrinėjimas Džailsui reiškia, kad jis bus įvertintas prastai.

Bet vis tiek graužiausi, kad mudu išvakarėse mylėjomės, ir aš kaip paprastai įsikišau tą guminį dangtelį į gimdos kaklelį. Ką man veikti su tavo šokdyne, tavo purvinomis kojinėmis? Juk tėra vienintelis orus prisiminimas apie žmogų, kurį verta pasilaikyti, toks, kuris piešia Valentino dienos atvirukus ir mokosi parašyti Misisipė . Atžala niekaip tavęs neatstos. Bet jei turėčiau tavęs ilgėtis, ilgėtis amžinai, norėjau turėti žmogutį, su kuriuo sykiu tavęs ilgėčiausi, kuris tave pažinotų bent jau kaip spragą savo gyvenime, nes mano gyvenime tu esi spraga.

Kai beveik vidurnaktį vėl suskambo telefonas, neskubėjau atsiliepti. Buvo taip vėlu, kad galėjo skambinti iš ligoninės, iš policijos. Leidau jam suskambėti dar sykį, padėjusi ranką ant ragelio, šildydama plastiką lyg stebuklingą lempą, kuri galbūt išpildys paskutinį troškimą. Motina pasakoja, kad 1945-aisiais ji valandų valandas laikė laišką ant stalo ir plikė vieną puoduką po kito juodos, rūgščios arbatos, o paskui palikdavo ją atvėsti. Po paskutinės jo viešnagės namie ji jau laukėsi manęs ir dažnai lakstė į tualetą, užsidarydavo duris ir nedegdavo šviesos lyg slapstydamasi. Netvirtu balsu ji man pasakojo apie beveik gladiatorišką popietę: kaip stojo prieš stambesnį ir rambesnį priešininką, žinodama, kad pralaimės.

Tu atrodei nuvargęs, tavo balsas buvo toks išskydęs, kad vieną bjaurią akimirką palaikiau tave savo mama. Atsiprašei, kad privertei jaudintis. Vidury laukų sugedo pikapas. Dvylika mylių nuėjai pėsčias, kol radai telefoną.