Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Maniau, kad noriu, – pasakiau. – O tėvas, jis troško tavęs – tiesiog beviltiškai.

Nudelbiau akis; Kevinas išsyk nutaisė mieguisto sarkazmo išraišką. Galbūt nereikėjo šitaip imti ir pakišti jam tavo nevilties. Aš mylėjau tavo ilgesį; man asmeniškai tavo nepasotinama vienatvė išėjo į naudą. Bet vaikams toks alkis tikriausiai nemalonus, o Kevinas nemalonumą tučtuojau paversdavo panieka.

– Manei, kad nori , – pareiškė jis. – Persigalvojai.

– Maniau, kad man reikia permainų, – paaiškinau. – Bet permainos į bloga niekam nereikalingos.

Kevinas pasijuto nugalėjęs. Jis daug metų gundė mane elgtis bjauriai. O aš išlikdavau dalykiška. Pateikdama emocijas kaip faktus – nes tokios jos ir yra – įgyji trapią apsaugą.

– Būti motina buvo sunkiau negu tikėjausi, – dėsčiau. – Buvau pratusi prie oro uostų, vaizdų į jūrą, muziejų. O staiga buvau įkalinta keliuose vis tuose pačiuose kambariuose su lego.

– Bet aš visomis išgalėmis stengiausi, – jis negyvai šyptelėjo, lyg kabliukais patemptas, – kad nenuobodžiautum.

– Maniau, reikės šluostyti vėmalus. Kepti sausainius Kalėdoms. Niekaip negalėjau tikėtis… – Kevinas įžūliai žvelgė į mane. – Niekaip negalėjau tikėtis, kad tiesiog užmegzti ryšį su tavim , – suformulavau kuo diplomatiškiau, – pareikalaus tiek pastangų. Maniau… – atsidusau. – Maniau, tai suteikiama nemokamai.

– Nemokamai! – nusivaipė jis. – Net rytą atsibusti negauni nemokamai.

– Dabar nebe, – niūriai pritariau. Mudviejų su Kevinu kasdienio gyvenimo patirtis susiliejo. Laikas karo nuo manęs lyg odos išnara.

– Ar kada susimąstei, – klastingai pareiškė jis, – kad galbūt aš nenorėjau susilaukti tavęs ?

– Jokia kita pora tau nebūtų labiau patikusi. Kad ir kuo jie gyvenime verstųsi, tau tai atrodytų kvaila.

– Kelionių vadovai šykštuoliams? Eilinio staigaus posūkio paieškos Jeep Cherokee reklamai? Sakyk ką nori, tai ypač kvaila.

– Matai? – pratrūkau. – Rimtai, Kevinai – ar tu pats norėtum susilaukti savęs? Jei esama pasaulyje teisybės, vieną rytą pabusi ir greta lovelėje rasi save !

Užuot atšokęs arba puolęs, jis suglebo. Šita jo savybė dažniau būdinga senukams, o ne vaikams: akys apniuko ir uždribo, raumenys ištižo. Tai tokia absoliuti apatija, kad panaši į duobę, kurion gali įkristi.

Manai, buvau jam negera, ir dėl to jis užsisklendė. O aš taip nemanau. Man atrodo, jis nori, jog būčiau jam bloga, kaip kiti žmonės žnaibosi, tikrindami, ar nemiega, ir greičiausiai jis suglebo nusivylęs, kad man pagaliau nutėškus kelias mažumėlę geliančias pastabas jis nieko nepajuto. Be to, tikriausiai kaltas buvo įvaizdis, kaip jis „atsibudęs randa save“, nes kaip tik tai jis ir daro, ir kasryt tai kainuoja taip brangiai. Franklinai, aš nepažįstu nė vieno žmogaus – o su savo vaikais tikrai reikia susipažinti , – kuriam jo paties egzistencija būtų tokia našta ar pažeminimas. Jei įsivaizduoji, kad aš jėga primečiau mūsų berniokui menką savivertę , galvok iš naujo. Tą pačią niaurią išraišką jo akyse mačiau tada, kai jam buvo vos metukai. Jis veikiau labai gerai apie save galvoja, ypač nuo tada, kai šitaip išgarsėjo. Yra didžiulis skirtumas, ar nepatinki sau, ar tiesiog nenori būti.

Atsisveikindama numečiau jam kaulelį:

– Bet aš aršiai grūmiausi, kad gautum mano pavardę.

– Aha, na, aš tau palengvinau gyvenimą. Mūsiškė K-a-č… ? – vebleno jis. – Mano dėka dabar visa šalis moka taisyklingai ją parašyti.

Ar žinojai, kad amerikiečiai spokso į nėščias moteris? Kadangi pirmajame pasaulyje gimstamumas mažas, vaisingumas – įdomybė, o kai kiekviename kioske pardavinėjami papai ir subinės, tikra pornografija – ta, kuri kelia įkyrius intymius išskėstų kumpių, nelaikomo šlapimo, lyg ungurys besirangančios virkštelės vaizdinius. Išsipūtusiu pilvu pati dairydamasi po Penktąjį aveniu, nustebusi suvokdavau: kiekvienas iš šitų žmonių išlindo iš moters dziundzės. Mintyse vartodavau patį nešvankiausią žodį, kad geriau įsisąmoninčiau. Kaip krūtų paskirtis, tai irgi akivaizdus faktas, kurį paprastai užgniaužiame.

Bet vis tiek kadaise visų akis traukė mano trumpi sijonai, ir mirgantys svetimų žmonių žvilgsniai parduotuvėse ėmė mane erzinti. Jų veiduose, be susižavėjimo, net spangulio, pastebėdavau ir retsykiais perbėgantį pasišlykštėjimo šiurpulį.

Manai, per stipriai pasakiau. Ne. Ar esi kada pastebėjęs, kaip dažnai filmuose nėštumas vaizduojamas kaip užkratas, slapta kolonizacija? „Rozmari kūdikis“ buvo tik pradžia. „Svetimame“ baisus ateivis prasidrasko iš Džono Herto pilvo. „Mimikrijoje“ moteris pagimdo dviejų pėdų kirminą. Vėliau „X failai“ išpūstakius ateivius, su gliaumėmis ropojančius iš žmonių liemens, pavertė nuolatiniu motyvu. Siaubo ir fantastikos filmuose šeimininkas suėdamas arba sudraskomas, paverčiamas kiautu ar nuosėdomis, kad kokia nors košmarų pabaisa galėtų pergyventi savo šarvą.

Atleisk, tačiau aš tų filmų neišsigalvojau, ir bet kuri moteris, kuriai išpuvo dantys, išretėjo kaulai, išsitampė oda, žino, kokia žeminanti devynių mėnesių tranzuotojo kaina. Tie filmai apie gamtą, kur lašišų patelės braunasi prieš srovę, kad sudėtų ikrelius, o tada pastiptų – akys apsiblausia, nukrinta žvynai – mane siutino. Visą laiką, kol laukiausi Kevino, grūmiausi su Kevino idėja, jausmu, kad nusižeminau ir iš vairuotojos virtau mašina, iš namų šeimininkės – namu.

Fiziškai nėštumas buvo lengvesnis negu tikėjausi. Didžiausias pirmųjų trijų mėnesių iššūkis buvo vandeningas išpampimas, kurį nesunkiai galėjai palaikyti silpnybe Mars batonėliams. Mano veidas išbrinko, kampuoti androgeniški bruožai virto švelnesniais mergaitės kontūrais. Mano veidas atrodė jaunesnis, bet, mano galva, kvailesnis.

Nežinau, kodėl taip ilgai nepastebėjau, kad tu paprasčiausiai nusprendei, jog mūsų kūdikis gaus tavo pavardę, nesutarėme net dėl vardų. Tu siūlydavai Leonardą ar Piterį . Kai aš atkirsdavau – Enginas ar Garabetas , ar Selimas, kaip mano tėvo tėvas – tu nutaisydavai tokią pat tolerantišką išraišką kaip aš, kai Brajano dukrelės man rodydavo savo Cabbage Patch Kids lėles. Galiausiai tu pareiškei:

– Nejau rimtai siūlai man pavadinti savo sūnų Garabetu Plasketu .

– Nnee, – atsakiau. – Garabetu Kačiadurianu . Gražiau skamba.

– Skamba kaip vaikas, nesusijęs giminystės ryšiais su manim.

– Keista, kaip tik taip man skamba Piteris Plasketas .

Mes buvome Pajūrio gatvėje, tame žaviame bariuke už kampo Beach House , kurio, deja, nebėra, ir gerokai nusitašėme gryniausiomis apelsinų sultimis, nors aitriųjų paprikų troškinys ten tikrai buvo papuikintas.

Tu barbenai pirštais.

– Gal bent jau galime atsisakyti Plasketo-Kačiaduriano ? Nes kai šitie brūkšniuotieji ims tuoktis tarpusavyje, jų vaikų pavardės nebetilps į telefonų knygą. O kadangi kam nors teks pralaimėti, paprasčiausia būtų laikytis tradicijų.

– Pagal tradicijas moterys kai kuriose valstijose negalėjo turėti nuosavybės iki aštuntojo dešimtmečio. Tradiciškai Artimuosiuose Rytuose mes vaikštome su juodais maišais, tradiciškai Afrikoje mums nupjausto klitorius lyg gyslas mėsoje…

Tu užkimšai man burną kukurūzų papločiu.

– Nepamokslauk, mažute. Kalbame ne apie moterų apipjaustymą, o apie savo vaiko pavardę.