Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

– Vyrai visada vadina vaikus savo vardais, nors niekuo neprisideda prie jų atsiradimo , – man iš burnos byrėjo papločio trupiniai. – Metas keistis vietomis.

– Kodėl su manim? Jėzau, galėtum pamanyti, kad Amerikos vyrams dar maža talžymo kočėlais. Tai tu vis skundiesi, kad jie visi – quiche prisikimšę gėjai, kurie vaikšto į verkimo seminarus.

Sukryžiavau rankas ir pasiunčiau sunkiąją artileriją.

– Mano tėvas gimė Dier er Zoro koncentracijos stovykloje. Ten siautė ligos, o armėnai beveik neturėjo maisto, net vandens – neįtikėtina, kad kūdikis išgyveno, nes trys jo broliai mirė. Jo tėvas Selimas buvo nušautas. Du trečdaliai mano motinos giminaičių Serafianų buvo išnaikinti taip švariai, kad nė pasakojimuose neišliko. Atleisk, kad naudojuosi tarnybine padėtimi. Bet anglosaksai – toli gražu ne raudonojoje knygoje. Mano protėviai buvo sistemingai naikinami, ir niekas apie tai net nekalba, Franklinai!

– Pusantro milijono žmonių! – pragydai tu, įnirtingai mosuodamas rankomis. – Ar supranti , kad Hitleris holokaustui ėmė pavyzdį iš to, ką jaunaturkiai padarė armėnams 1915 metais?

Dėbtelėjau.

– Eva, tavo brolis turi du vaikus. Vien JAV yra milijonas armėnų. Niekas čia nežada išnykti.

– Bet tau tavo pavardė rūpi tik todėl, kad ji tavo. O man – na, tai atrodo svarbiau.

– Mano tėvai pakrauptų. Manytų, kad jų atsižadu. Arba kad esu tau po padu. Manytų, kad aš kiaulė.

– Aš turiu įsitaisyti venų varikozę dėl Plasketo ? Kokia šlykšti pavardė!

Užsigavai.

– Nežinojau, kad tau nepatinka mano pavardė.

– Ta atvira A , ji kažkokia rėksminga ir nešvanki…

– Nešvanki!

– Ji tokia bjauriai amerikietiška . Primena man storus sniaukrojančius turistus Nicoje, kurių visi vaikai nori ledų. Kurie šūkauja: Mieloji, žiūrėk į tą „Plasketą“ , nors žodis prancūziškas ir iš tikrųjų reikėtų tarti plaskė .

– Visai ne Plaskė , tu pasipūtusi antiamerikiete! O Plasketas, tai nedidelė, bet gerbiama škotų giminė, jos pavardę išdidžiai perduočiau savo vaikams! Dabar žinau, kodėl tekėdama nepakeitei pavardės. Tu nekenti mano pavardės!

– Atleisk! Aišku, tam tikra prasme tavo pavardę myliu, bent jau todėl, kad ji tavo …

– Žinai ką, – pasiūlei tu; šioje šalyje nukentėjusioji pusė įgyja didelį pranašumą. – Jei gims berniukas, bus Plasketas. O jei mergaitė – turėkis savo Kačiadurian .

Nustūmiau į šalį duonos krepšelį ir bedžiau pirštu tau į krūtinę.

– Tai į mergaitę tau nusispjaut. Jei būtum iranietis, neleistum jos į mokyklą. Jei būtum indas, parduotum ją svetimam diedui už karvę. Jei būtum kinas, numarintum ją badu ir pakastum kieme…

Tu iškėlei rankas.

– Gerai, tuomet mergaitė bus Plasket! Bet su viena sąlyga: berniuko vardas nebus joks ten Gara-souvlakis . Sugalvokim amerikietišką . Sutarta?

Taip ir sutarėme. O dabar atrodo, kad nusprendėme teisingai. 1996 metais keturiolikametis Baris Laukaitis mieste prie Mozės ežero, Vašingtono valstijoje, paėmė įkaitais visą klasę ir nušovė mokytoją ir du moksleivius. Po metų trylikametis Tronilas Mangumas nužudė savo pagrindinės mokyklos mokinį, kuris jam buvo skolingas keturiasdešimt dolerių. Po mėnesio šešiolikametis Evanas Ramzis Betelyje, Aliaskoje, nužudė moksleivį, direktorių ir dar du sužeidė. Tą rudenį šešiolikametis Lukas Vudhamas nužudė savo motiną ir du moksleivius, o septynis sužeidė Perle, Misisipės valstijoje. Po dviejų mėnesių keturiolikametis Maiklas Karnilas Padukoje, Kentukio valstijoje, nušovė tris moksleivius ir penkis sužeidė. Kitą pavasarį, 1998-aisiais, trylikametis Mičelas Džonsonas ir vienuolikametis Endriu Goldenas Džonsbore, Arkanzase, ėmė šaudyti mokykloje, nužudė vieną mokytoją ir keturis moksleivius, o dešimt sužeidė. Dar po mėnesio keturiolikametis Endriu Vurstas nužudė mokytoją ir sužeidė tris moksleivius Edinbore, Pensilvanijoje. Po mėnesio Springfilde, Oregono valstijoje, penkiolikametis Kipas Kinkelas paskerdė abu savo tėvus, o paskui nužudė dar du moksleivius ir dvidešimt penkis sužeidė. 1999 metais, praėjus vos dešimt dienų po vieno tokio Ketvirtadienio , aštuoniolikametis Erikas Harisas ir septyniolikametis Dilanas Kleboldas padėjo bombas Litltono gimnazijoje, Kolorado valstijoje, o tuomet ėmė šaudyti, žuvo vienas mokytojas ir dvylika moksleivių, dvidešimt trys buvo sužeisti, tada jie nusišovė patys. Tad jaunasis Kevinas – tavo išrinktas vardas – užaugo tikras amerikietis, kaip koks Smith and Wesson .

O dėl pavardės – mūsų sūnus Kačiadurianų vardui nusipelnė labiau už visą mano giminę.

Kaip daugybė mūsų kaimynų, kurie griebiasi tragedijos, kad tik išsiskirtų iš minios – vergijos, kraujomaišos, savižudybės – aš pabrėžtinai perlenkiau savo etninę nuoskaudą. Vėliau išmokau nesiprašyti tragedijų. Tik jų nepaliesti, sotūs ir laimingi gali svajoti apie kančias lyg apie dizainerio švarką. Mielai dovanočiau savo istoriją Gelbėjimo armijai, kad ją galėtų sunešioti kokia nors kita pelenė, kuriai trūksta spalvų.

Pavardė? Manau, tiesiog norėjau, kad kūdikis būtų mano. Niekaip negalėjau nusikratyti jausmo, kad esu nusavinta. Net kai pasidariau sonogramą ir daktarė Rainštein pirštu apvedė kirbantį gumulą monitoriuje, pagalvojau: Kas čia toks? Nors tiesiai po mano oda, plūduriuojantis kitame pasaulyje, tas pavidalas atrodė tolimas. O ar vaisius turi jausmus? Niekaip negalėjau numatyti, kad apie Keviną to paties klausiu, kai jam bus penkiolika.

Prisipažįstu, kai daktarė Rainštein parodė kilbuką tarpukojyje, aš net nutirpau. Nors pagal mūsų „susitarimą“ dabar nešiojau Kačiadurianą, vien tik suteikusi įpėdiniui savo pavardę, motina vaiko neaneksuoja. Vyrų draugija man patiko – mėgau jų paprastumą, agresiją dažnai palaikydavau nuoširdumu, o visokias saldybes niekinau – bet dėl berniukų labai abejojau.

Kai man buvo aštuoneri ar devyneri ir kai eilinį sykį buvau pasiųsta motinos parnešti kažko sudėtingo, suprantamo tik suaugusiesiems, mane užklupo pulkelis vos už mane vyresnių berniukų. Ak, manęs neišprievartavo; jie tik pakėlė mano suknelę, nutraukė kelnaites, pribėrė kelias saujas žemių ir nubėgo. Bet vis tiek išsigandau. Paaugusi ir toliau plačiu lankstu apeidavau vienuolikamečius parkuose – sukišusius nosis į krūmus, prasisegusius kelnes, vypsančius pro petį ir krizenančius. Net prieš tai, kai pati susilaukiau berniuko, kuo nuoširdžiausiai jų bijojau. O dabar, na, sakyčiau, bijau iš esmės visų.

Kad ir kaip prisimerkę žiūrime į dvi lytis, mėgindami jas išblukinti ir suvienodinti, kažin ar kam nors daužosi širdis, prasilenkiant su kikenančių mergaičių voromis. Bet moteris, kuri praeina pro pulką nuo testosterono apkvaitusių pašlemėkų ir nepaspartina žingsnio, nesibaimina pažiūrėti jiems į akis, kad nepasirodytų ieškanti bėdos ar viliojanti, ir viduje neatsidūstanti iš palengvėjimo, kai pasiekia kitą kvartalą, yra zoologinė kvailė. Berniukas yra pavojingas žvėris.

O vyrams kitaip? Niekada neklausiau. Galbūt jūs juos permatote kiaurai, įžvelgiate, kaip širdyje jie kamuojasi dėl to, ar normalu, kai penis kreivas, matot, kaip akivaizdžiai jie maivosi vienas prieš kitą (nors kaip tik to aš ir bijau). Šiaip ar taip, žinia, jog netrukus vieną tokį šventą pabaisą auginsi savo namuose, tave taip nudžiugino, kad net turėjai mažumėlę dangstyti entuziazmą. Ir vaiko lytis tau leido pajusti, kad kūdikis vis labiau tavo, tavo, tavo .