Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Žinoma, vien dėl to, kad neįstengiu nuryti visos kaltės, kiti nepaliauja ir toliau jos ant manęs karti, ir būčiau su džiaugsmu čia jiems pasitarnavusi, jei tik manyčiau, kad nuo to jiems bent kiek palengvėja. Vis grįžtu prie Merės Vulford, kurios neteisingumo patirtis kol kas suka kaip reta nepatogia vienos krypties gatve. Turbūt pavadinčiau ją išlepinta; ji tikrai be reikalo putojosi, kai Loros nepriėmė į lengvosios atletikos komandą, nors jos dukra, kad ir kokia miela, fiziškai buvo ištižusi ir visai nevykusi sportininkė. Bet galbūt neteisinga charakterio trūkumu vadinti tai, kad žmogus visada sėkmingai gyveno beveik be trukdžių. Be to, ji nerami moteris, kaip mano bendradarbiai demokratai, iš prigimties linkusi piktintis. Iki Ketvirtadienio ji buvo pratusi pasipiktinimą išlieti, nes, matyt, kitaip būtų sprogusi nuo jo, rengdama kampanijas, kad savivaldybė įrengtų pėsčiųjų perėją ar uždraustų Gladstoune steigti benamių prieglaudas; užtat negavusi finansavimo tokiai perėjai ar miesto pakraštyje sulaukusi gauruotų perėjūnų, anksčiau ji tai laikė katastrofa. Nežinau, kaip tokie žmonės įstengia suvokti tikrą nelaimę, kai šitiek sykių išlieja visą savo pasipiktinimo jėgą eismo spūstyje.

Tad suprantu, kad moteris, kuri seniai neramiai miega ant žirnių, vargu ar sugebės atsigulti ant priekalo. Vis dėlto gaila, kad ji neįstengė likti ramiame, tyrame gryniausio šoko šulinyje. Ak, suprantu, kad neįmanoma likti pakraupus – per daug spaudžia poreikis suprasti ar bent apsimesti, kad supranti – bet man pačiai platus baltas apstulbimas atrodo palaimingai ramus mano sąmonės užkampis. Ir bijau, kad Merės įniršio alternatyva, jos evangeliškas įkarštis nuteisti kaltuosius yra šurmulio užkampis, kuris sukuria iliuziją kelionės, siektino tikslo, bet tik tol, kol tikslas nepasiektas. Rimtai, per civilinį teismą vos tvardžiausi nepasivėdėjusi jos į šalį ir švelniai neužsipuolusi: „Juk nemanot, kad jei laimėsit, jums palengvės, ką?“ Tiesą sakant, net įtikėjau, kad daugiau paguodos jai suteiks tai, kad stebėtinai menka, kaip paaiškėjo, motinos aplaidumo byla bus atmesta, nes tuomet ji galės puoselėti tą teorinę alternatyvią visatą, ten ji sėkmingai perkėlė savo kančią jos labiau nusipelniusiai įžūliai, abejingai motinai. Regėjosi, kad Merė neatskiria, kokia iš tikrųjų yra problema. Problema nėra klausimas, ką už ką nubausti. Problema – tai, kad žuvo jos dukra. Nors užjaučiau ją visa širdimi, tokio klausimo niekam kitam neperkelsi.

Be to, galbūt palankiau žiūrėčiau į šią ultrasekuliarią nuostatą, kad kai tik nutinka kas nors bloga, kas nors turi už tai atsakyti, jei kaip tik tų žmonių, kurie manosi esą iš visų pusių apsupti blogio agentų, negaubtų įtartina nekaltybės aureolė. Atrodo, kad tie patys žmonės, kurie puola bylinėtis su statybininkais, tobulai neapsaugojusiais jų nuo žemės drebėjimo padarinių, pirmieji skuba įrodinėti, kad jų sūnus matematikos kontrolinį prastai parašė dėl dėmesio stokos sutrikimo, o ne todėl, kad visą vakarą praleido vėjais žaidimų salone, užuot kalęs kompleksines trupmenas. Negana to, jei už tokių jaudrių santykių su kataklizmais – esminio Amerikos viduriniosios klasės bruožo – slypėtų tvirtas įsitikinimas, kad blogi dalykai tiesiog neturi nutikti, ir taškas, toks naivumas man atrodytų žavus. Bet šitų karštakošių – kurie smalsiai gręžiojasi į kraupias avarijas greitkeliuose – giliausias įsitikinimas, regis, būsiąs tai, kad blogi dalykai neturi nutikti jiems . Galiausiai, nors žinai, kad vaikystėje šitaip prikimšta visos tos ortodoksijos, niekada nebuvau uoliai religinga (nors, laimė, kai sulaukiau vienuolikos, motina nebedrįsdavo nukeliauti iki cerkvės už keturių kvartalų ir rengdavo šiokias tokias „pamaldas“ namie), aš vis stebiuosi, kad mūsų rasė pasidarė tokia antropocentriška, kad visi įvykiai nuo ugnikalnių iki pasaulio temperatūros svyravimų virto reikalais, už kuriuos turi atsakyti pavieniai jos nariai. Pati rūšis, kaip čia kitaip pasakius, yra Dievo kūrinys. Aš asmeniškai teigčiau, kad konkrečių pavojingų vaikų gimimas taip pat yra Dievo planas, bet juk tai ir buvo sprendžiama mūsų byloje.

Harvis nuo pat pradžių manė, kad man reikia derėtis. Prisimeni Harvį Lendsdauną; tau jis atrodė susireikšminęs. Toks jis ir yra, bet jis sekdavo tokias nuostabias pasakas. Dabar jis vaikšto vakarienės pas kitus žmones ir seka pasakas apie mane.

Harvis mane mažumėlę sukrėtė, nes jis vis lekia tiesiai prie reikalo. Jo kontoroje aš mikčiojau ir pamesdavau mintį; jis naršė popierius, rodydamas, kad švaistau jo laiką ar savo pinigus – tas pats. Mes nesutarėme, kaip reikia suprasti tiesą. Jis norėjo esmės. O aš manau, kad esmę galima aptikti tik surinkus visas nebaigtas nuotrupas, kurios prie vakarienės stalo nieko nesužavi ir atrodo nesusijusios, kol nesukrauni jų į krūvą. Galbūt tai ir mėginu padaryti čia, Franklinai, nors bandžiau tiesiai atsakyti į jo klausimus, kai tik ištardavau paprastą, išteisinantį teiginį, pavyzdžiui; „Žinoma, kad myliu savo sūnų“, pasijusdavau pamelavusi taip, kad bet kuris teisėjas ar prisiekusysis suprastų.

Harviui tai nerūpėjo. Jis iš tų advokatų, kuriems teisė – žaidimas, o ne moralės pjesė. Girdėjau, kad tokie geriausi. Harvis mėgsta kartoti, jog dar niekas nelaimėjo bylos dėl to, kad buvo teisus, netgi neaiškiai pajutau jo nuostatą – jei teisybė tavo pusėje, tai yra nedidelis trūkumas.

Žinoma, visai nebuvau įsitikinusi, kad teisybė mano pusėje, o Harviui mano rankų grąžymas atrodė nykus. Jis įsakė man liautis verkšlenti dėl to, kaip atrodau, susitaikyti su Blogos motinos reputacija, ir jam aiškiai nė trupučio nerūpėjo, ar iš tikrųjų buvau bloga motina. (Franklinai, buvau. Buvau tiesiog siaubinga. Kažin ar kada įstengsi man už tai atleisti.) Jo logika buvo tiesmukai ekonominė, ir, kiek suprantu, taip išsprendžiama daug ieškinių. Jis sakė, kad tikriausiai galėtume sumokėti tėvams be teismo daug mažiau, negu lieptų sentimentalūs prisiekusieji. Svarbiausia, nesama jokios garantijos, kad gautume teismo išlaidų kompensaciją, net jeigu laimėtume. Tad tai reiškia, pamažu suvokiau, kad šioje šalyje, kur esi „nekalta, kol neįrodyta priešingai“, mane kas nors gali apkaltinti kuo tik panorėjęs, ir aš galiu prarasti šimtus tūkstančių, net jei įrodyčiau, kad kaltinimai nepagrįsti? Sveika atvykusi į JAV, smagiai pareiškė jis. Man trūksta tavęs, kad galėčiau išsiputoti. Harvio mano pasipiktinimas nedomino. Tokia teisės ironija jam atrodė juokinga, nes juk ne jis rizikavo savo verslu, kurį pradėjo nuo vieno lėktuvo bilieto su nuolaida.

Dabar atrodo, kad Harvis buvo visiškai teisus – tai yra dėl pinigų. O nuo tada svarsčiau, kas privertė mane neklausyti protingo advokato patarimo ir leisti Merei paduoti mane į teismą. Tikriausiai pykau. Jei buvau padariusi ką nors bloga, man atrodė, kad jau buvau su kaupu nubausta. Joks teismas negali man paskirti sunkesnės bausmės, negu šis slogus gyvenimas ankštame butuke su vištos krūtinėlėmis ir kopūstais, mirgančiomis halogeninėmis lemputėmis, kelionėmis į Čatamą kas dvi savaites lyg robotui – o galbūt dar blogiau, beveik šešiolika metų gyvenimo su sūnumi, kuris, kaip pats pareiškė, nenorėjo, kad būčiau jo motina, ir beveik kasdien suteikdavo man rimtų priežasčių nenorėti, kad jis būtų mano sūnus. Bet vis tiek turėjau susiprotėti, kad jei smerkiamas prisiekusiųjų nuosprendis niekaip nenumaldytų Merės sielvarto, palankesnis sprendimas nenuslopintų ir mano pačios jausmo, kad tapau nusikaltimo bendrininke. Gaila pripažinti, kad tikriausiai nemaža dalimi mane motyvavo beviltiškas troškimas būti viešai išteisintai.