Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Daktarė Rainštein subarė:

– Dabar jau per vėlu, Eva, jei nepakenčiat skausmo, reikėjo sakyti anksčiau. Jau matau kūdikio galvytę. Dėl Dievo meilės, tik dabar nepasiduokit.

Ir staiga viskas baigėsi. Vėliau juokavome, kaip ilgai spyriojausi ir kaip meldžiau pagalbos tik tada, kai jos nebebuvo, bet tuo metu nebuvo juokinga. Pačią savo gimties akimirką Kevinas man asocijavosi su mano pačios ribotumu – ne tik su kančia, bet ir su pralaimėjimu.

Eva

2 Taip vadinami seniai atšaukti rasinės segregacijos įstatymai JAV.

2000 M. GRUODŽIO 13 D.

Mielas Franklinai ,

kai šįryt atėjau į darbą, iš niauriai susiraukusių demokratų veidų supratau, kad „Florida“ baigėsi. Abiejų stovyklų nusivylimas panašus į depresiją po gimdymo.

Bet jei nusivylė abejų pažiūrų mano bendradarbiai, pasibaigus tokiam gaivaus oro gūsiui, aš jaučiuosi dar labiau nusiminusi, nes manęs nė su jais nesieja bendras netekties jausmas. Daug kartų padauginta tokia mano vienatvė tikriausiai atitiktų mano motinos patirtį karo pabaigoje, nes mano gimimo diena, rugpjūčio 15-oji, sutampa su Pergalės prieš Japoniją diena, kai Hirohitas paskelbė japonams pasiduodąs. Kiek žinau, slaugės taip džiūgavo, kad nė neįstengė matuoti laiko tarp mano motinos sąrėmių. Klausydamasi, kaip koridoriuje pokši šampano kamščiai, ji tikriausiai jautėsi taip graudžiai pamiršta. Daugelio slaugių vyrai grįš namo, bet mano tėvas – ne. Visa šalis laimėjo karą, bet Rasino Viskonsino valstijoje Kačiadurianai pralaimėjo.

Vėliau ji tikriausiai panašiai nederėjo su jausmais, balzamuojamais komercinių sveikinimų atvirukų įmonės, kurioje įsidarbino (bet kur, tik ne Johnson Wax ). Kaip nejauku krauti į dėžutes kitų žmonių sveikinimus vestuvių metinių proga, be jokio reikalo paslapčia įsikišti į rankinuką vieną ir sau, kai tokia data artėja savo namuose. Nesu tikra, ar reikia džiaugtis, kad tas darbas pakišo jai mintį pradėti savo rankų darbo atvirukų verslą, dėl kurio galėjo visiems laikams užsisklęsti Enderbio aveniu. Bet drąsiai sakau, kad atvirukas „Gimus pirmajam kūdikiui“, kurį ji nupiešė specialiai man – su žaliai ir mėlynai akvarele lieto dovanų popieriaus sluoksniais, – na, jis buvo labai mielas.

Tiesą sakant, kai Bet Izraelyje mano galva prašviesėjo, prisiminiau motiną ir pasijutau nedėkinga. Tėvas negalėjo palaikyti jos už rankos, kaip tu laikei mane. Tačiau, gavusi gyvo vyro delną, jį sutraiškiau.

Bet juk visi žino, kad gimdančios moterys kartais užsiunta, todėl man kyla pagunda prisipažinti, kad iš įtampos mažumėlę pasikarščiavau, ir tiek. Šiaip ar taip, juk tučtuojau pasigailėjau ir pabučiavau tave. Tais laikais daktarai dar neglausdavo naujagimio tiesiai prie motinos krūties, viso gleivėto, ir kol jam nukirpo virkštelę ir nuprausė, turėjome kelias minutes. Aš džiūgavau, glosčiau ir spūsčiojau tau ranką, kakta glaudžiausi prie švelnios vidinės alkūnės pusės. Dar nebuvau laikiusi glėbyje mūsų vaiko.

Bet negaliu taip paprastai išsisukti.

Iki 1983 metų balandžio 11 dienos su pasimėgavimu laikiau save išskirtiniu žmogumi. Bet nuo Kevino gimimo ėmiau manyti, kad visi iš esmės esame normatyvūs. (Tiesą sakant, save laikyti išskirtiniu tikriausiai yra veikiau taisyklė negu išimtis.) Konkrečiose situacijose keliame sau tikslius lūkesčius – net ne lūkesčius; reikalavimus. Kartais jie maži: jei mums surengia netikėtą šventę, mes džiaugiamės. Kartais – dideli: jei miršta kuris nors iš tėvų, mes sielvartaujame. Bet galbūt greta tų lūkesčių esama ir slaptos baimės, kad, reikalui prispyrus, neatitiksime konvencijos. Kad sulauksime lemtingo telefono skambučio, motina mirs, o mes nieko nepajusim. Kažin ar tokia tyli, neišsakoma baimė nėra dar aštresnė už pačios blogos žinios baimę: kad sužinosime esą pabaisos. Jei nepasirodys per daug atgrasu, visą mūsų santuokos laiką gyvenau lydima vieno siaubo: jei tau kas nors nutiktų, palūžčiau. Bet šalia visada buvo keistas šešėlis, pobaimė, jei nori, kad nepalūžčiau, – kad tą pačią popietę ramiausiai išeičiau pažaisti skvošo.

Tai, kad toji pobaimė retai kada apima, lemia aklas pasitikėjimas. Turi tikėti: jei tai, kas nesuvokiama, vis dėlto nutiks, neviltis užgrius pati savaime; pavyzdžiui, sielvartas nėra išgyvenimas, kurio reikia prašytis, ar įgūdis, kurį reikia lavinti, tas pats galioja ir privalomam džiaugsmui.

Taigi net tragediją gali lydėti nežymus palengvėjimas. Sužinoję, kad širdperša iš tikrųjų drasko širdį, galime guostis bent savo žmogiškumu (nors turint galvoje, ko žmonės prisidirba, keista tokį žodį vartoti vietoj užuojautos ar net emocinio kompetentingumo). Štai pavyzdys po ranka, Franklinai, vakar. Važiavau į darbą 9W keliu, staiga į dešinę pasuko Fiesta ir partrenkė šalikele važiuojantį dviratininką. Keleivio durelės priekinį dviračio ratą sulankstė kaip riestainį, o dviratininkas nulėkė per stogą. Jis nukrito keisčiausia neįmanoma poza, lyg būtų nupieštas nevykėlio dailės studento. Aš jau buvau pravažiavusi, bet užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau, kad trys mašinos paskui mane sustojo kelkraštyje jam padėti.

Atrodo, kad guostis tokia nelaime – iškrypimas. Tačiau, matyt, nė vienas vairuotojas, kuris išlipo iš mašinos ir paskambino greitajai, asmeniškai nepažinojo to dviratininko, ir jo likimas neturėjo jiems rūpėti. Tačiau jie vis tiek nepabijojo nepatogumų, galimas daiktas, net būtinybės liudyti teisme. O mane pačią tokia drama sukrėtė – virpėjo rankos ant vairo, atvipo lūpa, išdžiūvo burna. Bet aš puikiai išsiteisinau. Vis dar išbąlu, išvydusi nepažįstamų žmonių kančias.

Tačiau žinau, ką reiškia nepataikyti į scenarijų. Netikėta šventė? Keista, kad ją paminėjau. Tą savaitę, kai man suėjo dešimt metų, ėmiau kažką nujausti. Kuždesiai, spinta, į kurią man draudžiama kišti nosį. Lyg tokių mirksnių būtų maža, Džailsas spygavo: „Tavęs laukia staigmena!“ Antrąją rugpjūčio savaitę supratau, kokia ypatinga data artinasi, o kai ji atėjo, kone sproginėjau iš nekantrumo.

Ankstyvą gimtadienio popietę man buvo liepta išeiti į kiemą.

– Staigmena!

Kai mane vėl pakvietė vidun, pamačiau, kad pro priekines duris, kol aš stengiausi ką nors įžiūrėti pro užtrauktas virtuvės užuolaidas, slapta įsivestos penkios mano draugės. Ankštoje mūsų svetainėje jos sėdėjo aplink kortų staliuką, užtiestą popieriaus karpinių staltiese ir padengtą spalvotomis popierinėmis lėkštėmis, šalia jų mama padėjo priderintas svečių korteles, išrašytas profesionaliu kaligrafišku jos raštu. Buvo ir pirktinių šventės papuošimų: mažučių bambukinių skėčiukų, birbynių, kurios išsivyniodavo ir švilpdavo. Ir tortas buvo iš kepyklos, o limonadą ji nudažė linksma rausva spalva, kad būtų šventiškiau.

Mama tikrai pastebėjo, kad aš nusivyliau. Vaikai visai nesugeba slėpti jausmų. Per šventę sėdėjau užsiraukusi, kalbėjau lakoniškai. Išskleidžiau ir suskleidžiau skėčiuką, bet jis man greitai pabodo, o tai keista; aš taip pavydėdavau mergaitėms, kurios eidavo į šventes, kur manęs nekviesdavo, ir paskui į mokyklą atsinešdavo kaip tik tokių rausvų ir melsvų skėčiukų. Tačiau kažkodėl, sužinojusi, kad jie parduodami po dešimtį plastikiniuose maišeliuose ir kad juos gali nusipirkti net tokie kaip mes, papuošimams nebeteikiau visiškai jokios reikšmės. Dviejų viešnių ne itin mėgau; tėvai niekada teisingai nesupranta, kas yra geriausi tavo draugai. Tortas buvo lyg glaistu apteptas ledo ritulys, ir dar per saldus; mama mokėjo iškepti skanesnių. Dovanų gavau daugiau negu paprastai, bet apie jas prisimenu tik tiek, kad kiekviena nežinia kodėl nusivyliau. Ir mane aplankė suaugusio žmogaus gyvenimo nuojauta, tiesmukas, vaikus retai kamuojantis jausmas, kad išėjimo nėra: kad mes sėdime kambaryje, ir nėra ką pasakyti ar padaryti. Vos viskas baigėsi, o ant grindų dar voliojosi trupiniai ir dovanų pakuotės, aš pravirkau.