Лайонел Шрайвер - Pasikalbėkime apie Keviną

Eva

2000 M. GRUODŽIO 18 D.

Mielas Franklinai ,

šįvakar darbe šventėme Kalėdas, o tai nelengva šešiems žmonėms, ką tik norėjusiems perkąsti vieni kitiems gerkles. Mes turime nedaug ką bendra, bet apskritai jų draugija man maloni – ne tiek dėl širdingų pašnekesių prie sumuštinių, kiek dėl kasdienių kalbų apie kelionių į Bahamus pasiūlymus. (Aš kartais jaučiuosi tokia dėkinga už kalną skrydžių, kuriuos reikia užsakyti, kad net verkti norisi.) Taip pat ir paprastas šiltų kūnų artumas suteikia giliausią gyvulišką paguodą.

Dėkoju vadybininkei, kad priėmė mane į darbą. Kadangi Ketvirtadienis sužalojo tiek šio rajono žmonių, iš pradžių Vanda jaudinosi, kad jie nustos pas ją vaikščioti vien todėl, kad nereikėtų to prisiminti. Tačiau būsiu sąžininga mūsų kaimynams: dažnai kaip tik ypatingai širdingi šventiniai linkėjimai man leidžia suprasti, kad klientas mane pažino. Nuvyliau tik darbuotojus. Jie tikriausiai tikėjosi, kad dirbdami su šiokia tokia įžymybe ir patys pasidarys įspūdingesni, kad apdovanosiu savo bendradarbius kraupiomis istorijomis, kurias galės pasakoti per vakarienę. Bet mūsų ryšys per daug tolimas, ir abejoju, ar jų draugams daro įspūdį. Dauguma mano pasakojimų paprasti. Iš tikrųjų jie nori išgirsti tik vieną istoriją, o ją mokėjo mintinai dar tada, kai aš čia nedirbau.

Vanda, išsiskyrusi moteris plačiais klubais, galbūt ir pati tikėjosi, kad tapsime artimomis bičiulėmis. Vos pirmą sykį mums išėjus papietauti, ji pasipasakojo, kad jos buvusiam vyrui pasistodavo, žiūrint, kaip ji siusioja, kad jai ką tik „užrišo“ hemorojaus mazgą ir kad ji liguistai vagiliaudavo parduotuvėse, kol jos vos nepagavo Saks apsaugininkas, kai ji buvo trisdešimt šešerių. O aš pranešiau, kad po šešių mėnesių savo žaisliniuose namuose pagaliau prisiruošiau nusipirkti užuolaidas. Galima suprasti, kad ji mažumėlę nusiminė, jog man teko Manhatanas, o jai – karoliukai.3

Tad šįvakar Vanda užspeitė mane prie fakso aparato. Ji nenorinti lįsti ne į savo reikalus, bet ar aš kreipiausi „pagalbos“? Žinoma, supratau, ką ji turi galvoje. Visiems Gladstouno gimnazijos moksleiviams mokyklos taryba nemokamai teikė psichoterapeuto paslaugas, ir net kai kuriems šių metų naujokams, nors 1999-aisiais jie ten nė nesimokė, mat šie tikino esą traumuoti ir griuvo ant kušetės. Nenorėjau pasirodyti priešiška ir tiesiai atsakyti, kad neįsivaizduoju, kodėl man turėtų bent kruopelyte palengvėti paprasčiausiai papasakojus savo rūpesčius nepažįstamam žmogui, ir kad psichoterapijos, žinoma, logiškai griebiasi tie, kieno problemos – efemeriškos fantazijos, o ne istoriniai faktai. Tad paprieštaravau, kad mano patirtis su psichikos sveikatos profesijos atstovais nenusisekė, bet mandagiai nutylėjau, kad psichiatrinės mano sūnaus slaugos nesėkmės buvo aprašytos visos šalies spaudoje. Be to, atrodė neprotinga išsiduoti, jog kol kas visa mano „pagalba“ buvo laiškai tau, Franklinai. Kažkodėl esu tikra, kad šie laiškai nėra skiriamų terapijos būdų sąraše, nes tu esi svarbiausias dalykas, kurį man reikia „įveikti“, kad „susitaikyčiau“. Ir koks siaubas būtų, jei taip nutiktų.

Net 1983 metais niekaip negalėjau suvokti, kodėl standartinė psichiatrų diagnozė – depresija po gimdymo – turėtų kaip nors guosti. Mūsų tėvynainiams, regis, labai prasminga užklijuoti etiketę ant savo negalavimų. Atrodo, jei tavo nusiskundimas toks dažnas, kad net turi pavadinimą, vadinasi, nesi vienas, todėl atsiveria visokių galimybių – pavyzdžiui, interneto pokalbių kambariai ir bendruomenės paramos grupėse, kuriose galima džiugiai apžiūrinėti savo popas. Toks poreikis burtis į bandą net prasiskverbė į amerikiečių kasdienius pokalbius. Nepamenu, kada paskutinį kartą kas nors man sakė, kad jam „rytais sunku keltis“. Vietoj to man pranešama, kad jis nesąs rytinis . Visi tie bendrakeleiviai, kuriems vos pabudus reikia kibiro kavos, matyt, nenorui šokti iš lovos ir nubėgti dešimt mylių suteikia daugiau pagrindo.

Galimas daiktas, kad geriau įvertinau savo pačios normatyvius polinkius, tarp jų – nepagrįstą lūkestį, kad pagimdžiusi vaiką ką nors pajusiu, net ką nors malonaus. Bet taip smarkiai nepasikeičiau. Būti tokiai kaip visi man nebuvo jokia paguoda. Ir nors daktarė Rainštein depresiją po gimdymo man įteikė lyg dovaną, nemokėjau specialistams už tai, kad jie apšnerkštų mane akivaizdžiais, vien deskriptyviais dalykais. Terminas buvo ne tiek diagnozė, kiek tautologija: po Kevino gimimo mane apėmė depresija, nes po Kevino gimimo mane apėmė depresija. Ačiū.

Tačiau ji taip pat sakė, kad Kevinui ir toliau nežindant mano krūties galbūt jaučiuosi atstumta. Aš nuraudau. Man buvo gėda, kad galėjau šitaip imti į plaučius neįžvelgiamus tokio mažučio, nesusiformavusio padaro polinkius.

Ji, žinoma, buvo teisi. Iš pradžių maniau, jog ką nors darau ne taip, nenukreipiu jo burnytės. Bet ne; įkišdavau spenelį jam tarp lūpų, o kur daugiau jį dėti? Jis porą sykių žįsteldavo, bet nusigręždavo, o melsvas pienas nuvarvėdavo jam per smakrą. Jis užsikosėdavo, ir galbūt man tik taip atrodė, bet jis net žiaukčiodavo. Kai išsigandusi atlėkiau pas ją, daktarė Rainštein šaltai pranešė, kad „kartais taip būna“. Viešpatie, Franklinai, kokių dalykų kartais būna , kaip sužinai turėdamas vaikų! Aš sielojausi. Jos kabinete mane iš visų pusių supo lankstinukai apie tai, kaip reikia stiprinti kūdikio imuninę sistemą. O aš viską išmėginau. Negėriau. Atsisakiau pieno produktų. Baisiausiai pasiaukojusi, nustojau valgyti svogūnus, česnakus ir aitriąsias paprikas. Atsisakiau mėsos ir žuvų. Ėmiau laikytis dietos be gliutelino, o tada man liko tik dubenėlis ryžių ir salotos be padažo.

Galiausiai aš badavau, o Kevinas ir toliau atsainiai mito iš mikrobangų krosnelėje pašildyto buteliuko, kurį jam sugirdyti galėjai tik tu. Mano pieno jis negerdavo net iš buteliuko, nė negurkštelėjęs imdavo muistytis. Jis užuosdavo. Užuosdavo mane. Tačiau alergijų testas buvo neigiamas, bent jau medicinine prasme. Anksčiau nedidelės mano krūtys ištįso, paskaudo ir varvėjo. Rainštein užsispyrusi liepė neleisti pienui išsekti, nes retsykiais tokia aversija – taip ji ir pasakė, Franklinai, aversija – praeinanti. Buvo taip nepatogu ir taip skaudėjo, kad taip ir neišmokau naudotis pieno pompa, nors tu buvai toks mielas, kad ėmei ir nupirkai ligoninėms skirtą Medela . Deja, ėmiau jos nekęsti, šalto plastikinio pakaitalo vietoj žindančio kūdikio. Aš taip troškau duoti jam paties žmogiškojo gerumo pieno, o jis jo nenorėjo, bent jau ne iš manęs.

Nereikėjo to priimti asmeniškai, bet kaipgi kitaip? Jis atsisakė ne motinos pieno, o Motinos. Net nusprendžiau, kad mūsų mažasis džiaugsmelis bus mane perkandęs. Kūdikiai turi puikią intuiciją, nes iš esmės neturi nieko kita. Neabejojau, kad jis pajunta, kaip iškalbingai įsitempia mano rankos, kai jį paimu. Buvau įsitikinusi, kad iš nežymaus kartėlio mano balse, kai burbuliuodavau ir guguodavau, jis pajusdavo, kad burbuliuoti ir guguoti man nėra natūralu, o apdairi jo ausis įstengdavo tame apsimestinio veblenimo sraute išskirti įžūlų, nepermaldaujamą sarkazmą. Be to, kadangi buvau skaičiusi – tai yra tu buvai skaitęs, – kad kūdikiams reikia šypsotis, nes nuo to jie taip pat šypsosi, aš šypsodavausi ir šypsodavausi, šypsodavausi, kol paskausdavo žandai, bet kai man paskausdavo žandai, jis tikrai suprasdavo. Kaskart, kai prisiversdavau nusišypsoti, jis aiškiai suprasdavo, kad šypsotis man nesinori, nes jis pats niekada nenusišypsodavo. Gyvenime šypsenų jis buvo matęs nedaug, bet matė, kaip šypsaisi tu, ir to pakako, kad galėtų atskirti, jog Motinos šypsena kažkokia ne tokia. Ji dirbtinai raitėsi; ji akivaizdžiai skubiai išgaruodavo, vos nusigręždavau nuo jo lovelės. Ar tada Kevinas to išmoko? Kalėjime, ta marionetės šypsena, lyg virveles patraukus.